Kabineto priešakyje – 39 metų Matteo Renzi, iš premjero posto išstūmęs bendrapartietį, žadantis nuo arenos pašalinti senąją politinę klasę ir prikelti Italiją, kad ši galų gale atsitiestų ir nebūtų Europos uodegoje. Tačiau jis prie vairo stoja tokiu metu, kai ekonominių problemų, korupcijos, griozdiškos biurokratijos prislėgtų italų nusivylimas šalies politika yra pasiekęs žemiausią lygį.
Italijos skola – 2 trilijonai eurų
Trečia pagal dydį euro zonoje Italijos ekonomika pastaruosius kelis dešimtmečius turi rimtų problemų. Nuo šio amžiaus pradžios ji beveik nepaaugo. Palyginti, kitų didžiųjų Europos šalių, pavyzdžiui, Vokietijos ir Prancūzijos bendrasis vidaus produktas (BVP) nuo 2000 m. augo apie 15 proc. Netgi Ispanijos, kuri itin skaudžiai išgyveno krizę, ūkis per tą laikotarpį išaugo 18 proc., Airijos – 30 proc. Tarptautinio valiutos fondo (TVF) duomenimis, pernai Italijos ekonomika buvo net kiek mažesnė nei 2000 m. nuo tada, kai prieš šešerius metus Europai smogė finansų krizė, Italijos BVP sumažėjo beveik dešimtadaliu.
Pajamų dydis, tenkantis vienam gyventojui, dabar yra mažesnis nei tada, kai prieš 15 metų euras tapo šalies valiuta. Italijoje taip pat fiksuojamas didelis nedarbas, ypač jaunimo. Jis siekia apie 40 proc. Dar viena problema – valstybės skola. Ji dabar didesnė nei 130 proc. metinio BVP – apie 2 trilijonus eurų. Italija yra viena labiausiai įsiskolinusių euro zonos šalių. Didžiulė skola dažnai vertinama tartum visų ankstesnių Italijos vyriausybių, o jų, kaip žinia, netrūko, bendras palikimas.
Kaip pagrindinė šių ekonominių problemų priežastis ir yra įvardijamas visų buvusių šalies ministrų kabinetų nesugebėjimas tvarkytis. Apklausos rodo, kad savo valdžios darbą Italijos gyventojai vertina blogiausiai Europoje (kartu su Graikija).
Italai pasidalijo į tris grupes
Žadėdamas pakeisti šiuos prastus rodiklius ir vertinimus, į valdžią Italijoje mažiau nei prieš savaitę atėjo naujas jaunas premjeras Matteo Renzi. 39 metų M. Renzi yra jauniausias ministras pirmininkas šalies istorijoje. Jis nėra buvęs parlamento nariu, o kol kas ir negalėtų, nes neatitiktų 40 metų cenzo. Tokio amžiaus vyriausybės vadovas yra gana netikėtas dalykas tokioje šalyje, kaip Italija, kur klesti gerontokratija – senų žmonių valdžia.
M. Renzi – buvęs Florencijos provincijos vadovas, vėliau – miesto meras. Nuo gruodžio – Centro kairės demokratų partijos lyderis. Politinės patirties trūkumą M. Renzi bando atsverti pasitikėjimu savimi. Žiniasklaida pastebi, kad naujasis premjeras energingas, įtaigus, esą dar nesugadintas kokių ilgalaikių santykių su diskredituota Italijos politine klase. Pasiruošęs rizikuoti, ryžtingas, talentingas ir toks, kurį lydi sėkmė. Galbūt panašus į Tony Blairą savo laiku ar Baracką Obamą. Jam pareiškus norą išardyti ir išmesti senąjį Italijos valdžios aparatą, žiniasklaida M. Renzi priklijavo pravardę „il rottamatore“ – nuo žodžio „rottamato“, reiškiančio „atiduoti į metalo laužą“.
Pasak LRT radijo bendradarbės Italijoje Daivos Lapėnaitės, italai naują premjerą vertina trejopai. Pirmieji būtų M. Renzi gerbėjai, nusivylę senais politikais ir valdininkais. Jie M. Renzi laiko tuo, kuris pagaliau galės sukrėsti Italiją, nuvesti ją nauju keliu, suteiks naują kvėpavimą.
„Kita dalis italų M. Renzi laiko daug plepančiu, bet mažai ką galinčiu padaryti juokdariu, politikų marionete, valdžios ištroškusiu, ambicingu išsišokėliu. Vienas pagrindinių jam metamų kaltinimų tas, kad jis į premjero postą atsisėdo nedemokratiniu būdu, net nedalyvavo prieš metus vykusiuose rinkimuose, italai už jį nebalsavo, jo neišrinko, o jis vyriausybės vadovo postą užėmė partinių užkulisių machinacijų būdu“, – pastebi D. Lapėnaitė.
Trečia dalis, anot jos, nei per daug žavisi, nei smerkia, nėra nei gerbėjai, nei kritikai. Jie sutinka, kad M. Renzi žodžiai teisingi, bet dabar laukia darbų. „Jiems visiškai nesvarbu, kas valdžios vairą laiko savo rankose, nesvarbu įvaizdis, amžius, – kalba D. Lapėnaitė. – Jiems terūpi, kad Italija pagaliau atsitiestų ir nugalėtų recesiją.“
Pažadas – Italiją paversti galimybių žeme
Politologas, Giovanni Caboto universiteto Romoje prezidentas Franco Pavoncello teigia, kad M. Renzi pasiūlė patrauklų reformų planą, o italai dabar nelabai turi iš ko rinktis. „Jis drąsus, iniciatyvus, prieš kelerius metus pradėjo kalbėti apie senosios politinės klastos pašalinimą. O tai atkreipė žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį. Jis pasiūlė organišką reformų planą. Svarbiausia, daugybė gyventojų tiki, jog tai viena iš paskutinių galimybių iš naujo užvesti šią šalį“, – sako F. Pavoncello.
Kad iš naujo užvestų šią šalį, M. Renzi surinko 16 ministrų komandą, kurios pusę sudaro moterys. Kaip ir M. Renzi, ši vyriausybė – taip pat jauniausia šalies istorijoje. Amžiaus vidurkis – 47 metai. Ministrai taip pat iki šiol nebuvo labai žinomi. Nors vieni jauną amžių vertina kaip pranašumą, o kiti – kaip patirties ir politinio svorio trūkumą, pasitikėjimą jaunuoju Florencijos meru parodė Italijos prezidentas. 89 metų Giorgio Napolitano pasikvietė M. Renzi į savo rezidenciją ir patikėjo jam užduotį formuoti naują vyriausybę. M. Renzi kabinetas šią savaitę laimėjo pasitikėjimo balsavimą abejuose parlamento rūmuose.
Pirmadienį Senate M. Renzi, nestokodamas pasitikėjimo savimi, žadėjo greitas ir radikalias permainas ir išdėstė gražių, šviesių pažadų ir idėjų sąrašą. Kalbėjo apie tai, kad pastaruoju metu Italija yra parūdijusi, o turėtų būti galimybių žemė ir kad ją gelbėti reikia ne dėl to, kad taip sako Vokietijos kanclerė Angela Merkel ar Europos centinis bankas, bet gerbiant savo vaikus.
„Turime tik šią vieną progą. Žiūrėdami jums į akis sakome, kad, jei mums nepasiseks, neieškosime pasiteisinimo. Jei nesusidorosime su iššūkiu, prisiimsiu asmeninę atsakomybę“, – tikino M. Renzi.
Jo pateiktame permainų plane – konstitucinės reformos ir rinkimų įstatymo pakeitimai siekiant susigrąžinti žmonių pasitikėjimą politika. Jis žada peržiūrėti Senato įgaliojimus, pertvarkyti teisėsaugą, nedarbo problemas spręsti mažinant mokesčių naštą darbdaviams samdant darbuotojus. Taip pat skatinti ekonomikos augimą ir didinti socialines išmokas bedarbiams. Dar vienas siekis, kuris galbūt iš dalies kyla ir iš to, kad M. Renzi žmona yra mokytoja, – imtis masinės mokyklų atnaujinimo programos.
Į valdžią pateko politinėmis machinacijomis?
Kritikai ir oponentai sako, kad ambicinga M. Renzi programa nedetali ir, kaip visada, kelia klausimą, iš kur ši jauna vyriausybė trauks pinigus. Politologas F. Pavoncello pabrėžia, kad pažadus nebus lengva įgyvendinti, nes pinigų nėra, o verslas turi daugybę interesų, su kuriais reikės tvarkytis.
„Bet M. Renzi atėjo su organiška reformų darbotvarke, taikosi į visus esminius dalykus, kuriuos (kaip ir žmonės supranta) reikia padaryti. Jei nepertvarkysime mokesčių, teisinės sistemos, biurokratijos – visos šalies, jei nepadarysime jos modernesnės, gyvesnės, turėsime labai rimtų problemų, nes likęs pasaulis eina į priekį, o ši šalis – vis dar XIX a. Taigi turime tai pakeisti“, – įsitikinęs politologas.
Jis sutinka, kad galbūt M. Renzi pernelyg ambicingas, per jaunas, per kvailas, pernelyg paviršutiniškas, bet pastaruoju metu ši šalis nepadarė nieko, taigi galima jam suteikti galimybę.
Apklausos rodo, kad M. Renzi šiuo metu yra populiariausias politikas šalyje, bet žmonės nelabai gerai įvertino tai, kaip jis atėjo į valdžią. M. Renzi, galima sakyti, išstūmė savo bendrapartietį Enrico Letta iš premjero posto: kelias savaites viešai kritikavo E. Letta vadovavimą ir darė spaudimą dėl ekonomikos reformų vilkinimo bei nesėkmingo bandymo išvesti šalį iš krizės.
Galiausiai M. Renzi įtikino demokratų partijos vadovybę balsuoti dėl nepasitikėjimo E. Letta. Šiam nebeliko nieko kita, kaip tik įteikti Italijos prezidentui G. Napolitano savo atsistatydinimą. M. Renzi tai įvardijo kaip vieną gražiausių akimirkų per pastaruosius penkerius metus, o žiniasklaida šią situaciją įvardijo kaip brolžudišką veiksmą, išdavystę ar peilį į nugarą.
F. Pavoncello mano, kad politikoje negali būti vakuumo, statiškų situacijų: „Jei liksi namie miegoti, politikoje atsiras kažkas kitas. Nemanau, kad jis pasielgė kaip nors labai negražiai. Partija turi eiti į priekį, šalis turi eiti į priekį. E. Letta vyriausybė buvo tinkama, bet labai statiška pasyvi.“ M. Renzi, anot politologo, nusiteikęs dirbti greičiau, kas labai svarbu, nes Italija laiko turi nebedaug.
Italijoje vyriausybės keičiasi nuolat
M. Renzi vyriausybė jau trečia per pastaruosius vienus metus, o nuo Antrojo pasaulinio karo – 65-oji. Jis taip pat yra trečias iš eilės ne rinkimų būdu į valdžią atėjęs premjeras. Jo pirmtakas E. Letta premjeru tapo prieš mažiau nei metus. Vasarį italai balsavo rinkimuose, bet jie nedavė rezultato ir atvedė šalį į aklavietę. Gyventojų balsai neišskyrė vienos politinės jėgos. Partijos nuožmiai varžėsi dėl valdžios, galiausiai, siekdamas įnešti bent kiek stabilumo, prezidentas G. Napolitano sudaryti ministrų kabinetą pavedė E. Letta. Tai lėmė komplikuotą nevienalytę kairiųjų ir dešiniųjų koaliciją, kuri kėlė problemų E. Letta, norinčiam įgyvendinti išsikeltus tikslus.
Iki E. Letta vyriausybei vadovavo ekonomistas technokratas Mario Monti. Jis 2011 m. rudenį buvo paskirtas gelbėti krizės krečiamos Italijos. M. Monti postą paliko pernai, kai dešinieji pareiškė neremiantys jo nepartinių ministrų vyriausybės. M. Monti turėjo pasitraukti taip ir neįgyvendinęs daugelio reformų, kurios turėjo atgaivinti nuo biurokratijos ir korupcijos kenčiančią šalies ekonomiką.
O prieš M. Monti – ekscentriškasis ir įtakingasis Silvio Berlusconi, premjeru buvęs tris kartus, dėl korupcijos ir sekso skandalų praradęs politinį ir visuomenės pasitikėjimą ir priverstas atsistatydinti. Šiai politinei figūrai, ko gero, reikėtų atskiro „Naujienų žemėlapio“.
F. Pavoncello sako, kad per pirmuosius 50 Respublikos metų vyriausybės keitėsi kas šešis mėnesius, bet valdžioje visada buvo ta pati partija – krikščionys demokratai, jie tik keitė žmones. „Premjeras tapdavo užsienio reikalų ministru, pastarasis – teisingumo ministru. Na ir kas? Problema ne tai, kad vyriausybės dažnai keičiasi, o tai, kad jos nieko nepadaro ar padaro mažai ir tampa vis bejėgiškesnės, kad kontroliuotų ir vadovautų socialinės ir ekonominės sistemos pokyčiams. O sistema itin sustabarėjusi, pasyvi, veikiama interesų“, – pabrėžia politologas.
Jis įsitikinęs, kad, jei sistema nebus pertvarkyta, jokia užsienio šalis į Italiją neinvestuos nė dolerio nes ja nepasitiki: čia didelis organizuotas nusikalstamumas, vengiama mokėti mokesčius, teismas, spręsdamas civilinę bylą, užtrunka 10 metų. „Joks protingas užsienietis į Italiją nedės nė cento. Taigi, jei nepertvarkysime visuomenės ir nepadarysime jos svetingos globaliam pasauliui, niekur nenueisime“, – tvirtina F. Pavoncello.
Visuomenė kol kas gali vertinti tik šio naujo jauno Italijos premjero pažadus, o M. Renzi ir žada prikelti Italiją: „Italijos ateitis nebus Europos uodegoje. Italija nedejuos ir neverks nuo ryto iki vakaro, nesiskųs, kaip viskas blogai ir kaip negali rasti darbo. Italijos ateitis – mūsų visų profesionalumas, intelektas, žingeidumas.“
