Lenta.ru pakalbino žymųjį psichoterapeutą, susilaukusį neįtikėtino žinomumo, tačiau, kaip pats prisipažino, taip ir nesulaukęs laimės gyvenime.
80-metis A. Kašpirovskis niekada gyvenime nerūkė ir faktiškai nevartojo alkoholio. Tai ir sportinės formos palaikymas leido jam išlaikyti pavydėtiną fizinę formą.
„Aš savo pacientams esu pavyzdys. Įsivaizduokite, jeigu aš išeičiau į sceną pilvotas, nuplikęs. Tai užkrečia, jiems norisi supanašėti su manimi. Tai man tiesiog pasisekė, dangaus dovana“, – aiškino jis, akcentuodamas savo gerus genus iš mamos pusės.
Žiniasklaidoje dažnai įvardijamas kaip šarlatanas, pasinaudojęs XX a. pabaigos suirute SSRS, o vėliau ir Rusijoje, A. Kašpirovskis tikina, kad tokia kritika jo nedomina.
„Aš dėl kvailių neįsižeidžiu. Tai paprasčiausi kvailiai, daugiau niekas. Mane įrašinėti į blogiukus – žmogų, kuris yra keturių užsienio akademijų narys, psichologijos mokslų daktaras, televizijos operacijų ir televizijos terapijos autorių! Kur gi ta mano blogybė? Mano tinklapyje yra skyrelis – „Stebuklų statistika“. Ir ten, kiek pamenu, daugiau nei 15 tūkst. žinučių su fotografijomis: kas ir kam praėjo. Kur čia blogybė? Tai žiniasklaidos blogybė, blogas tonas, nežinojimas, kaip čia išsireikšti“, – pasakojo portalui „lenta.ru“ pašnekovas.
Sulaukęs 80-ies A. Kašpirovskis negali pamiršti ir didžiausios klaidos savo gyvenime. „Prisimenu ją dieną ir naktį“, – aiškino jis. 90-ųjų televizijos žvaigždės teigimu, jis padarė lemtingą gyvenimo klaidą, kuomet nusprendė per pagrindinę šalies televiziją rodyti tik 6 laidas. „Aš galvojau taip: Ukrainoje buvo penkios, o Sąjungoje tegul būna šešios <...> Apie tai aš prisimenu dieną ir naktį, kiekvieną dieną. Kodėl aš taip apsižioplinau? Reikėjo toliau tęsti! Mažiausiai metus ar dvejus. Trisdešimt ar nors dešimt laidų. Tai buvo mano pagrindinė klaida. Aš galėjau ten būti neribotą laiką. Laukiant tų laidų ištuštėdavo miestų gatvės“, – pasakojo jis.
Maža to, kaip pats prisipažino, „už tas laidas man ir kapeikos niekas neišmokėjo“. „Tuomet ir pinigų tokių nebuvo. Belozerovas (tuometinis Ostankino prodiuseris, red. past.) tuomet įsižeidė ir surado tą Čumaką (televizijos veidas, prisistatydavęs kaip dvasinis gydytojas ir ekstrasensas). <...> Jo laidos buvo rengiamos tokioje mažoje patalpėlėje, nebuvo žiūrovų, jis tik mosikavo rankomis ir čepsėjo. Jūs juk suprantate, kad tai tikras idiotizmas. Tačiau po mano teletiltų, prisidengus tuo ažiotažu, žmonės galvojo: jeigu tai televizijoje – reiškia, kad verta dėmesio. Ir nuo to laiko mane pradėjo įžeidinėti. Štai tokia klaida buvo, ir dabar su tuo gyvenu“, – skundėsi A. Kašpirovskis.
Tragiškas dukters likimas
A. Kašpirovskis atvirai prabilo ir apie savo šeimą. Pripažino, kad sprendimas nuvežti sūnų į JAV buvo klaida. „Tai buvo labai sunku – mokykla, jis nežino kalbos. Aš pradėjau ten važinėti, tačiau taip ir neįsikūriau. <...> Nors aš dabar Amerikoje, tačiau negyvenu čia. Netrukus būsiu Maskvoje, vėliau Kazachstane – visai nežinau, kur būsiu.
A. Kašpirovskio dukra išvyko į JAV netrukus paskui savo brolį. „Tai taip pat buvo klaida. Praėjusiais metais ji, būdama gydytoja, negalėjo tose Valstijose susirasti darbo. Išvyko su vyru į Kanadą ir ten žuvo. Tokia istorija“, – pasakojo psichologas.
Jis pripažįsta, kad dukters netekimas jam yra itin skaudus. „Man nuvykti į Kanadą – tas pats, kas į Golgotą: kiekvienas momentas apie ją primena. Tai yra kraupus išbandymas. Štai toks yra mano gyvenimas“, – aiškino jis.
Laimės vyro gyvenime liko nedaug, pats pripažįsta, kad jaučiasi labai vienišas. „Man 80 metų. Ko man reikia? Nieko. Sunkiausia, kas yra pasaulyje, – tai vienatvė. Ji anksčiau ar vėliau ateina pas kiekvieną žmogų. Tėvai išėjo, jų nėra. Vaikas išėjo. Patys suprantate – jau viskas. Gerai, kad yra vienas ar du artimi žmonės. Ir viskas“, – atvirai apie savo gyvenimą pasakojo jis.
Kaip pateko į Rusijos Dūmą
Valdžia jam įsiminė savo bevaldyste. „Tai buvo 1993-ųjų pabaiga. Lioša Mitrofanovas (buvęs RLDP narys) – mes su juo buvo pažįstami – kreipėsi į mane ir sako: „Mes norime, kad jus išrinktų į Dūmą“. Aš sakau: „Aš juk turiu Ukrainos pilietybę“. Jis: „Nusispjauti“. Aš esu vienintelis deputatas, kurį į Dūmą išrinko su Ukrainos pilietybe“, – istorijos užkulisius pasakojo jis, vėliau pridūręs, kad „nutinka tai, kas yra įmanoma, o įmanoma yra tai, kas nutinka“.
A. Kašpirovskis prisipažino, kad į valdžią ėjo vejamas noro pamatyti, kuo gyvena valdžią gavę žmonės. „Aš buvau ir, tikriausiai, visada liksiu žmonių medžiotoju, – aiškino jis. – Ta žmonių kategorija man pažįstama – beprotnamis, kur aš 25 metus atariau.“
„Aš mokytojas, o ne gydytojas“
A. Kašpirovskis atviravo, kad neužsiima gydymu, o tik mokymu. Jo manymu, kad pretenzijos jam dėl to, kad jis nėra aukščiau Dievo – perteklinės. Ligos, kurių neišgydo ir mokslas – ne jo sritis. „Iš esmės, kuo aš užsiimu, tai alergija, širdies ir kraujagyslių ligos, randų ant širdies dingimas, iškritę lytiniai organai, nugaros korekcija“, – aiškino jis ir piktinosi, kad į tai nekreipia dėmesio žurnalistai.
„Man priskyrė „hipnozės“ žymę. Jie prilipdė man Čumaką, kuris gerokai sudirbo mano darbus savo vardu ir savo kvailais veiksmais“, – pasakojo medikas.
Garbingo amžiaus sulaukęs medikas tvirtina, kad nepritaria, kai linkima „gyventi 120 metų“. „Jie nesupranta, ką kalba. 120 metų – o kur tavo bendraamžiai? Jų seniai nėra. O kur tavo vaikai? Jų jau nėra. Jau ir anūkų daugelio nėra. Ir tu kas? Absoliučiai vienas. Niekada negalima linkėti pragyventi 120 metų. Kitaip reikia linkėti tiek pat pragyventi ir visiems draugams, ir priešams. Tuomet bus geras palinkėjimas,“ – aiškino jis.
Nenusisekęs gyvenimas
A. Kašpirovskis, paklaustas, ar „nusisekė gyvenimas“ atsakė neigiamai ir paaiškino, kad gailisi praleidęs gyvenime puikias progas: „Pirma – kam aš 1989-aisiais vos šešias laidas sukūriau, kuomet reikėjo mažiausiai dešimt, o gal ir 30-40. Tai pirmas rimtas liapsusas, kuris visą mano gyvenimą visiškai sugriovė.
Antrasis liaupsusas – man jokiais būdais nereikėjo į JAV važiuoti. Net į turistines keliones. Tai buvo visiškai perteklinis dalykas. Šalis gera, bet ne man. Aš tas bananas, kuris Šiaurės poliuje neauga. Aš labai mėgstu Ukrainą, Baltarusiją, Rusiją. Aš labai mėgstu Sovietų Sąjungą. Tai mano tėvynė. Štai ir viskas. <...> Ir žinote, aš niekaip negalėjau padaryti, kad mano dukra neliktų toje Kanadoje. Tai visiškai svetima šalis, nemiela. Ten viskas kitaip. Ir aš labai daug sueikvojau jėgų ir laiko, kad ją iš ten pasiimčiau, kad palaidočiau kartu su mano mama ir tėvu. Su jais kartu dabar guli mylima anūkė. Ir dabar aš dar kartais atvažiuoju į Vinicą, einu ten ir kalbuosi su ja.
Ir ką – tai laikoma, kad gyvenimas nusisekė? Jeigu aš vesčiau tas laidas, niekada mano vaikai į Ameriką nevažiuotų. Viskas kitaip apsiverstų. Aš mažai dirbau, buvau didelis tinginys. Reikėjo daugiau skaityti, būti įdėmesniu, atviresniu – draugų pasirinkime ir visame kame. Reikia būti įdėmiam konstruojant viską – ir asmeninį gyvenimą, ir veiklą. Ir prieš ką nors darant, reikia pagalvoti ir pasakyti: „Aš su šia mintimi pernakvosiu. Naktį, o gal ir dvi. Ir kuomet subręsiu – atsakysiu“. O skubant klaidos yra neišvengiamos“.
