„Fideš“ tvirtai ginamos krikščioniškosios vertybės, konservatyvus nacionalizmas, vyriausybės galių didinimas – esminiai punktai, sukėlę sąmyšį tiek Europoje, tiek už jos ribų. „Fideš“ darė viską, kad įteisintų savo galią visose valdžios įstaigose. Pavyzdžiui, su nepalankiai reformų atžvilgiu nusiteikusiais teisininkais, išlaikiusiais savo postus dar nuo tada, kai valdė socialistinės pakraipos partijos, buvo susitvarkyta sumažinant pensinį amžių nuo 70 iki 62 metų, o paskui teisininkų postus užėmė „Fideš“ šalininkai. Taip pat valdžia ėmė kontroliuoti žurnalistų darbą, apribojo Konstitucinio Teismo galias. Konstitucinis Teismas Vengrijoje nuo seno buvo institucija, kontroliuojanti valdančiųjų veiksmus. Kad dar labiau įtvirtintų savo pozicijas, „Fideš“ pasinaudojo susidariusia padėtimi: žmonės buvo nepatenkinti tuo, kad Vengrijoje tebegaliojant komunistinei Konstitucijai, valstybinių įmonių vadovai gaudavo didelius atlyginimus, o kai pasitraukdavo iš darbo ar būdavo atleidžiami, – tokio dydžio kompensacijas, kiek keli vengrai, dirbdami už vidutinę algą, uždirbdavo per visą savo gyvenimą – visai kaip nomenklatūros laikais. „Fideš“ išleido įstatymą, reikalaujantį grąžinti šiuos pinigus valstybei, taip įgydami dar didesnį vengrų pasitikėjimą. Vis dėlto Konstitucinis Teismas išaiškino, kad šitaip reikalauti pinigų vyriausybė negali. Visuomenė pasipiktino tokiu sprendimu, o valdantieji greitai išleido įstatymą, nurodantį, kad Konstitucinis Teismas negali turėti jokios įtakos įstatymams, susijusiems su šalies biudžetu.
Tokie apribojimai sukėlė liberaliai (ar socialistiškai) nusiteikusių asmenų ir organizacijų sujudimą pasaulyje, ypač Europos Sąjungoje. Žiniasklaida mirgėjo antraštėmis, lyginančiomis „Fideš“ partiją su naciais tarpukario Vokietijoje, o jų lyderį Viktorą Orbaną – su Adolfu Hitleriu. Viena po kitos tarptautinės organizacijos ėmė spausti Vengrijos valdžią atsisakyti radikalių reformų, grasindamos įvairiomis sankcijomis. Vengrijos neaplenkė pasaulį apėmusi finansų krizė, tad „Fideš“ savo kadenciją pradėjo su dideliu biudžeto deficitu, likusiu po socialistų valdymo. Europos Sąjunga greitai pajuto, kad čia yra silpnoji vengrų vieta, ir puolė, iškeldama ultimatumą: arba šalis atsisako radikalių reformų kelio, arba nebegaus paskolų iš ES, nors kur kas giliau krizėje paskendusios valstybės – Portugalija, Ispanija, Graikija – ir toliau gyvena iš ES paramos. Premjeras V. Orbanas gynė savo idėjas Europos Parlamente ir nenusileido. 2012 m. kovo 14 d. balsavime vengrus palaikė tik devynios ES šalys: Didžioji Britanija, Švedija, Rumunija, Bulgarija, Čekija, Austrija, Ispanija, Latvija ir Lietuva. Lietuvos valdantieji ir premjeras A. Kubilius nuo pat reformų pradžios rėmė „Fideš“ ir V. Orbaną. A. Kubilius teigė, kad vengrams tenkanti kritika dažniausiai yra neobjektyvi, kyla tik dėl akivaizdžių ideologinių skirtumų tarp „Fideš“ ir liberalių ar kairiųjų judėjimų.
Per 2010 m. rinkimus „Fideš“ palaikė daugiau nei pusė rinkėjų. Susiformavusiai opozicijai, nesugebančiai kaip nors kitaip prisidėti prie šalies valdymo, teliko griebtis vienintelio likusio kelio išreikšti savo nuomonę – protestų. Opozicinės partijos, kurių pagrindą sudaro socialistai ir žalieji, sugeba į miestų aikštes sutraukti tūkstančius žmonių, apie tai šių metų pradžioje neretai skelbdavo Europos spauda, teigdama, kad valdžia prarado rinkėjų pasitikėjimą. Vis dėlto nereikia pamiršti ir to, kad išreikšti paramos „Fideš“ partijai ir V. Orbanui į gatves išeina tikrai ne mažesnės minios. Kovo 15-ąją, švenčiant nacionalinio vengrų sukilimo prieš austrus dieną, Budapešto gatvėmis žygiavo ne tik minios vengrų, bet ir apie tris tūkstančius lenkų judėjimo „Solidarnosc“ atstovų bei apie 40 jaunuolių iš Lietuvos, atvykusių palaikyti vengrų reformų. Opozicinių partijų mitingas, palyginti su minia, žygiavusia per istorines miesto vietas, atrodė graudžiai. Todėl tvirtinti, kad vengrai nebetiki V. Orbanu – mažų mažiausiai naivoka. Tačiau manyti, kad tokio palaikymo „Fideš“ partija nepraras, irgi negalima. Nesunku pastebėti, kad valdantieji kartais piktnaudžiauja balsų dauguma parlamente. Vienas neteisingas sprendimas – ir žmonių palaikymas gali susvyruoti, o opozicinės partijos – atsigauti.
V. Orbanas eina labai rizikingu keliu – stiprindamas savo valdžią, jis netenka Europos Sąjungos paramos, tačiau nepanašu, kad tai jį gąsdintų. „Pasirodo, Europa ir tokios šalys kaip Vokietija siekia paaiškinti, kas yra laisvė, mums – lenkams, lietuviams ir vengrams, t. y. tautoms, kurios sugebėjo sutraukyti komunizmo grandines ir išsivaduoti iš Maskvos glėbio“, – tokiais žodžiais jis kreipėsi į žmones, susirinkusius prie Vengrijos parlamento kovo 15-ąją. Atimta galimybė tikėtis finansinės paramos iš ES neišmušė valdančiųjų iš vėžių, jie turi savo Vengrijos viziją – tiek socialinę, tiek ekonominę, tiek politinę, ir jos žūtbūt siekia. Sunku prognozuoti, ar jiems pavyks, viskas turėtų priklausyti nuo kitų rinkimų į parlamentą. „Fideš“ parodė, kokiu keliu jie ketina vesti Vengriją, o toliau jau teks spręsti žmonėms. Bet kuriuo atveju vengrai juda tolyn nuo šaltojo karo pasekmių, valydami šalyje visą posovietinį palikimą. Pernelyg radikaliai ar ne – čia jau kiekvieno žmogaus pažiūrų reikalas, tačiau vengrai sugebėjo padaryti tai, ko ilgą laiką nepavyksta kitoms Rytų Europos valstybėms, tebekenčiančioms nuo sovietizacijos, – parodyti vienybę. Opozicija egzistuoja, tačiau šiuo metu ji neprilygsta valdantiesiems, tad vengrai vieningai žengia savo keliu. To dažnai trūksta kitoms Rytų Europos valstybėms – ten vieną valdžia keičia kita, spjaudama ant visos pažangos, kurią pasiekti pavyko valdžiusiems praėjusią kadenciją. Vieną kadenciją žiūrima į Vakarus, kitą – į Rytus, o daugelis žmonių jau prarado viltį pamatyti vieningą valstybę, tad nebesidomi politika ir nebeina balsuoti.
Vengrija pajudėjo, gal pajudės ir Rytų Europa?
Antanas Terleckas
