Balandžio 19-oji – diena, kai prieš 78-erius metus, 1943 m., Varšuvos gete įkalinti, nualinti žydai atrado savyje ryžto ir stojo į kovą su holokaustą vykdžiusiais naciais.
Kovos vyko beveik mėnesį, iki gegužės 15 d., tačiau nesėkmingai. Dalis žydų buvo sušaudyti, kiti išvežti į koncentracijos stovyklas ir sunaikinti.
Varšuvos geto sukilimo metinių proga naujienų portalas tv3.lt kviečia prisiminti itin jautrią ir skaudžią žydų tautos genocido Lenkijoje istoriją.
Karo pradžia ir vokiečių įžengimas į Lenkiją
1933 m. į valdžia Vokietijoje žengus Adolfui Hitleriui greitai tapo aišku, kad ramybės ir taikos tikėtis neverta. Jis iškėlė arijų idėją ir šią tautą pozicionavo aukščiau kitų. Būtent tai ir atsiskleidė ryškiausiai 1939 m., kuomet Europoje prasidėjo pasaulinis karas, o Vokietija įžengė į Lenkiją ir greitai pasiekė Varšuvą.
Lenkijoje žydai sudarė stiprią, matomą ir aktyvią bendruomenę, puoselėjančią savo kultūrą. Skaičiuojama, kad iki Antrojo pasaulinio karo Varšuvoje žydai sudarė apie trečdalį visų gyventojų ir tai – viena didžiausių koncentruotų bendruomenių visame pasaulyje.
Ramus tautos gyvenimas baigėsi jau pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo savaitėmis, kai iš Vakarų pusės į Lenkiją ir pačią Varšuvą įsiveržė nacistinė Vokietija su fiureriu A. Hitleriu priešakyje. Netrukus pradėta vykdyti antisemitinė politika, nukreipta prieš pačius žydus. Pradėti priiminėti įstatymai, keičiantys kasdienį žmonių gyvenimą: konfiskuojami turtai, šeimos išvaromos iš namų, pradėta versti nešioti raištį su Dovydo žvaigžde, neleidžiama lankytis bendrose parduotuvėse, įvesta komendanto valanda.
Viskas pasikeitė dar labiau, kuomet 1940-ais metais buvo suformuotas Varšuvos getas ir mieste gyvenę žydai buvo masiškai suvaromi į atskirtą rajoną gyventi tragiškomis sąlygomis, dirbti priverstinius darbus. Vokiečių akyse žydų gyvybė galutinai neteko net menkiausios vertės.
Vos per kelerius metus Varšuvos gete mirė šimtai tūkstančių žmonių. Didelė dalis jų krito nuo nacių kulkų ar stiprių smūgių. Kita dalis – nuo išsekimo ir bado.
Žydų genocido Lenkijoje pradžia, Varšuvos geto sukūrimas
Istorikas Martinas Gilbertas ne kartą savo studijose, remdamasis įvairiais dienoraščiais, rašė, kad pasitaikė ir atvejų, kuomet patys žydai režimą Lenkijoje ir A. Hitlerį pasitiko pakankamai geromis nuotaikomis.
Vos po kelių savaičių situacija ėmė keistis ir tapo aišku, kad džiaugtis toli gražu nėra kuo. Žydai pradėti diskriminuoti, o patys Vokietijos kariai su jais ėmė elgtis žiauriai. Prieš tautą pradėtas naudoti ne tik psichologinis, tačiau ir fizinis smurtas. Jie gatvėse stumdomi, spardomi, kerpami ilgi plaukai. M. Gilbertas tokius veiksmus įvardija net kaip naują „nacių sporto šaką“.
Iki gruodžio mėnesio, kol SSRS uždarė savo sienas, bėgdami nuo nacių režimo, pasitraukė šimtai tūkstančių žydų. Nepaisant to, didelė dalis tautos vis tiek liko vokiečių okupuotoje teritorijoje.
1939 m. žiemą – 1940 m. pavasarį represijos aparatas, nukreiptas prieš žydus, pradėjo veikti dar didesniu pajėgumu. Karo sukėlimu kaltinama tauta buvo išskirta iš visuomenės ir dar aktyviau diskriminuojama. Pradėti likviduoti turtai, gyvenamieji namai. Netrukus užfiksuoti ir pirmieji masiniai žydų žudymai.
1940 m. spalį išleistas įsakymas sukurti Varšuvos getą, į kurį turi būti suvaryti gyventi visa Varšuvos žydų bendruomenė. Geto teritorijoje gyvenę lenkai buvo priversti palikti savo namus ir išsikelti už sienų, o žydai – į teritoriją, atskirtą nuo miesto. Tai reiškia, kad vien pradžioje apie 120 tūkst. Lenkijoje likusių žydų turėjo susirinkti savo daiktus, palikti namus ir keltis į nežinią.
Žydų perkėlimo į getus mastai buvo didžiuliai. M. Gilbertas pateikia, kad iki 1940 m. gruodžio mėnesio (per du mėnesius, – aut. past.) beveik pusė milijono žydų jau gyveno Varšuvos gete. Sąlygos buvo tragiškos: mažuose kambariuose įsikurdavo maždaug po 13 žmonių, siautėjo ligos, badas. Knygoje „Final Journey: The Fate of the Jews of Nazi Europe“ rašoma, kad seni žmonės ir vaikai mirdavo tiesiog gulėdami gatvėje, negalėdami pajudėti.
1941 m. spalį išleistas dar vienas nurodymas, greitinantis „natūralios mirties“ procesą. Leista geto prižiūrėtojams sušaudyti bet kurį, kuris be leidimo žengia už geto sienų. M. Gilbertas rašo, kad nušaunami buvo visi, kurie „nesilaikė Varšuvos geto tempo“: „Tie, kas vaikščiojo per greit – nušauti. Tie, kas eidami suklupo – nušauti. Tie, kurie išklysdavo iš rikiuotės – nušauti. Tie, kurie pajudėdavo – nušauti. Tie, kurie kalbėdavo per garsiai – nušauti. Verkiantys vaikai – nušauti.“
Paskutinė stotelė – koncentracijos stovykla
Istorikai savo darbuose tikina, kad žydų naikinimo tempas getuose netenkino vokiečių, todėl pradėta mąstyti apie galimus getų likvidavimus ir žydų perkėlimus į atokesnes vietas, dar labiau juos izoliuojant nuo visuomenės. Nuo 1942 metų pavasario nuspręsta sistemingai likviduoti Varšuvos getą, jo gyventojus masiškai perkeliant į koncentracijos stovyklas.
Visiems, išskyrus pačius geto gyventojus, tapo aišku, kad sekanti stotelė bus paskutinė – mirties stovykla Treblinkoje. Planuota, kad kiekvieną dieną išvežta bus apie 10 tūkst. žydų. Šis organizacinis reikalas užgulė žydų tarybos pirmininko Adamo Czerniakowo pečius. A. Czerniakowas liepos 23 d. nusižudė dienoraštyje palikęs raštą: „Jie reikalavo manęs savo rankomis nužudyti mano tautos vaikus. Man neliko nieko kito, kaip tik mirti“.
Nelikus žydų tarybos pirmininko, kuris turėjo organizuoti ir registruoti deportuojamų asmenų kiekius, naciai ėmėsi kitokios taktikos. Pačioje geto teritorijoje žydai skatinti į vagonus lipti savanoriškai. Mainais už tai naciai šeimoms pažadėjo apie 3 kilogramus duonos ir apie 1 kilogramą uogienės. Iki rugpjūčio 2 d., tai reiškia – per 12 dienų, iš Varšuvos buvo išvežta apie 76 tūkst. žydų.
Naciai pasinaudojo silpniausia nukankintos tautos vieta ir taip pagreitino geto likvidavimo procesą. Praktiškai niekas, išskyrus atskirus atvejus, iš Treblinkos negrįžo. Žydų likimas buvo nulemtas dujų kamerose.
Varšuvos gete likę gyventojai suprato, kur išvežti jų tautiečiai. Jų laukė toks pat likimas, todėl greitai buvo suorganizuota „Žydų kovos organizacija“, kurios planas priešintis nacių vykdomoms represijoms, tremimams. Netrukus prasidėjo ginkluotas žydų pasipriešinimas – Varšuvos geto sukilimas.
Kruvina kova ir geto sulyginimas su žeme
Sprendimas iš Varšuvos geto Treblinkos link pasiųsti šimtus tūkstančių žydų perpildė pavergtos, išsekintos ir iškankintos tautos kantrybės taurę. Jaunieji žydai atrado savyje jėgų ir vos kelios dienos po pirmųjų išvežtų vagonų, pilnų žmonių, pradėjo svarstyti kovos prieš nacius idėją.
Praėjus vos kelioms dienoms po pirmųjų tremčių buvo sukurta „Žydų kovos organizacija“ (ZOB – Zydowska Organizacja Bojowa), kurios pagrindą sudarė bendruomenės jaunimas. Organizacija susikūrė pasipriešinimui turėdami vos porą pistoletų.
Į atvirą kovą su naciais pradžioje nuspręsta nesivelti. Veikiant pogrindyje bandyta užmegzti kontaktą su kitų getų žydais. Siekta arsenalą papildyti ginklais, sprogmenimis. Po getu atsirado ir iškasti bunkeriai, jungiantys getą ir miesto vamzdynus.
Pirmieji nacių ir žydų susirėmimai gete užfiksuoti 1943 m. pradžioje. Supratę apie pavergtos tautos bandymus organizuoti pasipriešinimą naciai į teritoriją pasiuntė savo karius. Suimta apie 6,5 tūkst. žydų, o tai išprovokavo pirmąjį jų išpuolį – nušautas vokiečių policijos vadas.
Toks išpuolis supykdė vadinamą holokausto „architektą“ ir SS lyderį Henricką Himmlerį, kuris 1943 m. vasario 16 d. nusprendė – Varšuvos getas turi dingti nuo žemės paviršiaus su visais jame gyvenančiais žydais. Varšuvos žydų valanda išaušo 1943 metų balandžio viduryje. Dar naktį Jurgeno Stroopo, SS vado daliniai apsupo getą.
Vos į teritoriją įvažiavo pirmasis tankas, „Žydų kovos organizacija“ ėmėsi veiksmų. Į tanką paleistas „Molotovo kokteilis“ išprovokavo šūvių laviną tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės.
Tikėtina, kad žydų pusėje kovojo apie pusantro tūkstančio asmenų, kurių šaunamųjų ir sprogstamųjų ginklų apsirūpinimas nė iš tolo neprilygo tam, ką turėjo naciai. Be to, SS dalinių karių buvo perpus daugiau – apie 3 tūkst. Net ir nepaisant to, žydai SS spaudimą sugebėjo atlaikyti ilgiau nei mėnesį.
Dėl šios kovos apie 7 tūkst. žydų buvo nušauti dar pačiame gete. Likusieji ištremti į mirties stovyklas.
1943 m. Varšuvos geto puslapis buvo užverstas. Pastatai sulyginti su žemėmis. Per tris geto istorijos metus nacių aukomis tapo beveik pusė milijonų žydų. Didelė dalis mirė pačiame gete nuo alkio ar ligų. Kiti buvo tiesiog nušauti arba mirtinai sumušti. Tie, kurie nekrito nuo vokiečių kulkų, buvo išvežti į koncentracijos stovyklas ir sunaikinti dujų kamerose.
Šiame tekste remtasi istoriko Martino Gilberto darbais: „Final Journey : The Fate of the Jews of Nazi Europe“ ir „The Holocaust : The Human Tragedy“. Taip pat žydų istorijai skirtų knygų ir straipsnių autoriaus Dan Michman knyga „The Emergence of Jewish Ghettos during the Holocaust“ ir Joshua D. Zimmerman knyga „The Polish Underground and the Jews 1935–1945“.
