V. Putinas, būdamas labiau sovietiniu negu Rusijos patriotu, prezidentu tapo 2000-aisiais, ir vienas iš jo pagrindinių prioritetų buvo esminių politinių ar ekonominių svertų kontrolės, prarastos po Sovietų Sąjungos griūties, perėmimas: pagrindinių pramonės sričių, teismų, žiniasklaidos, nacionalinės politikos.
Trečiojo ir ketvirtojo prezidentavimų metu jis nukreipė savo ambicijas į geopolitinę erdvę: įsiveržimas į Ukrainą ir Krymą, aljansas su Sirija ir įvairūs išpuoliai prieš Vakarų demokratijas, įskaitant KGB taikytas „aktyvias priemones“, kurios ilgainiui pasireiškė ir kibernetiniais išpuoliais, „Politico“ rašo politologas Leonas Aronas.
Putino reitingai – rekordinėse žemumose
„American Enterprise Institute“ ekspertas pažymi, kad „šiuo metu daugelis iš tų vektorių, kurie nulėmė įsiveržimą į Ukrainą, ir vėl aktyvūs“. (…) Putinas šiandien turi mažiausiai dvi priežastis galvoti apie panašius didelio mąsto iššaukiančius veiksmus. Viena yra strateginė ir nekintanti: šlovė jam pačiam ir visai Rusijai, šie du aspektai šiuo metu yra persipynę jo sąmonėje. Kitas motyvas taktinis: Putinas siekia valdymo iki gyvenimo pabaigos – 6-ajam prezidentavimui 2024-aisiais, kuomet jam bus 72 metai ir, tikėtina, dar vienam 2030-aisiais – šalyje, kur ekonomika ir uždarbis stagnuojanti jau daugiau nei 10 metų ir vis dar siaučianti COVID-19 pandemija paliko gilius randus. Maža to, prodemokratinio lyderio Aleksejaus Navalno areštas išprovokavo mitingus daugiau nei 100 Rusijos miestų – pirmą sykį nuo antiputiniškų ir žiauriai išvaikytų demonstracijų 2011-2012 metais“.
Vos atėjęs į valdžią, niekam tuo metu nežinomas V. Putinas negalėjo džiaugtis aukštais reitingais. Antrasis karas Čečėnijoje prasidėjo dar paskutinius mėnesius valdant Borisui Jelcinui, tačiau 1999-ųjų paskutinę dieną oficialiai Rusijos valdymą „perėmęs“ tuometinis premjeras (ir laikinai prezidento pareigas ėjęs) Vladimiras Putinas jį pergalingai užbaigė. Tuomet V. Putino reitingai šoktelėjo – tautai pergalės patinka.
Tie patys faktoriai, kurie juntami Rusijoje ir dabar – sutapo ir 2012-2013 metais. Priėmęs sprendimą aneksuoti Krymą jis leido rusams laikinai pamiršti ekonomikos augimo stagnaciją ir korupcijos skandalus. Ir tai suveikė – mėnesinis V. Putino darbus teigiamai vertinančių žmonių skaičius šoktelėjo nuo 65 proc. 2012-2013 metų iki 81 proc. 2014-2018 metais. Rusijos ekspertai tai vadino „Krymo konsensusu“ – „emociniu pakilimu“, kuris reiškė „rusų sutikimą iškęsti netektis mainais į imperinę didybę“.
Pasitikėjimo Vladimiru Putinu lygis šių metų sausio pabaigoje – vasario pradžioje nukrito iki 29 proc., skelbiama „Levada centr“ gyventojų apklausos ataskaitoje. Jos metu respondentų buvo prašoma įvardinti kelis politikus ar visuomenės veikėjus, kuriais jie pasitiki labiausiai.
2020-ųjų rugpjūtį-spalį pasitikėjimo V. Putinu lygis laikėsi ties 33-34 proc. riba, o mažiausią pasitikėjimą Rusijos lyderiu (23 proc.) respondentai išreiškė liepos mėnesį. Dar 2017-ųjų lapkritį pasitikėjimą V. Putinu nurodė 59 proc. apklausos dalyvių.
L. Arono manymu, V. Putinas gali pasirinkti ir vėl tai, kas jam labai gerai padėjo anksčiau: trumpų pergalingų karų kelią.
„Jeigu Putinas užsimanys pradėti dar vieną trumpą pergalingą karą, potencialių taikinių trukumo nebus… Akivaizdžios kandidatės yra penkios kaimyninės šalys. Trys iš jų – Gruzija, Moldova ir Ukraina – tai „įšaldytų konfliktų“ židiniai, kuriuos lengvai gali atšildyti Rusijos kariuomenė arba Rusijos kontroliuojamos pajėgos šių šalių viduje ar šalia jų sienų.
Dar viena šalis, Baltarusija, sudaro pusę formalios „Sąjungos valstybės“ su Rusija. Penktojoje šalyje, Kazachstane, etninių rusų – 3,5 mln. – daugiau, negu bet kurioje kitoje posovietinėje valstybėje, išskyrus Ukrainą, ir jie dar „patogiai“ apsigyvenę šešiose šiaurinėse srityse, turinčiose sieną su Rusija. Jeigu talibai užgrobs Afganistane valdžią ir pradės plėstis į Centrinės Azijos šalis, aneksija gali būti pristatyta kaip „etninių rusų apsauga Kazachstane“, – tvirtina ekspertas.
Labiau Putino „didžias idėjas“ atitiktų pergalingas konfliktas su NATO
Tačiau šie penki potencialūs karai ne pilnai atitiktų V. Putino ambicijas „didžių idėjų“ atžvilgiu ir jo savanoriškai apsiimtos misijos atstatyti galybę ir atkeršyti. Šiuos kriterijus atitiktų greitas ir pergalingas smūgis NATO rytinėms šalims – Estijai, Latvijai ir Lietuvai. Pasak politikos analitiko, pergalingas smūgis NATO būtų tai, kas leistų V. Putinui pajusti išskirtinumą. Juk to nepavyko padaryti net „galingajai“ Sovietų Sąjungai.
Autoriaus manymu, Rusija galėtų surengti „hibridinę“ karinę operaciją Krymo stiliumi, pasinaudojęs spec. pajėgomis ir elitiniais desantininkų būriais Rusijos vakaruose: trijų specnazo pulkų ir desantinės-šturmo divizijos, kurios dislokuotas šalia sienos su Estija ir Latvija. Labiausiai tikėtini tokio puolimo taikiniai yra Estijos Idu-Viru apskritis, kurioje gyvena 74 proc. etninių rusų, ir didžiausias jos miestas Narva (83 proc.), taip pat Latgalos regionas (36 proc. rusų) ir Daugpilis (48 proc. rusų). Po to, kai vienas ar abu bus „vėl sujungti su gimtine“, jų aneksija reikštų karą su Rusija.
Vakarų ekspertų ir analitikų manymu, NATO prireiktų apie 60-90 dienų, kad Baltijos šalyse būtų sutelktos pakankamos pajėgos, kurių skaičius viršytų rusų. L. Aronas primena, kad nuo įsiveržimo į Krymą iki „referendumo“ ir „priėmimo“ į Rusijos Federacijos sudėtį praėjo vos trys savaitės.
