Valdovė, kuriai visą gyvenimą stigo meilės

Prieš še­šias­de­šimt me­tų jau­na be­si­šyp­san­ti mo­te­ris, var­du Elž­bie­ta Vin­dzor Maunt­bat­ten, pir­mą­syk at­si­sė­do į auk­si­nę ka­rie­tą, ke­tin­da­ma vyk­ti į Vest­mins­te­rio aba­ti­ją. Re­mian­tis tra­di­ci­ja, tą­dien ji tu­rė­jo bū­ti ka­rū­nuo­ta – tap­ti tar­pi­nin­ke tarp Die­vo ir sa­vo tau­tos.

Šie me­tai Di­džia­jai Bri­ta­ni­jai ypa­tin­gi. Liepos–rugpjūčio mė­ne­siais Lon­do­nas gy­vens Olim­pi­nių žai­di­nių dva­sia, ne­se­nai at­švęs­tos prin­co Vi­lja­mo ves­tu­vių me­ti­nės, be to, jau penk­tą mė­ne­sį ša­lis gy­ve­na ka­ra­lie­nės Elž­bie­tos II dei­man­ti­nio ju­bi­lie­jaus ir 60-ųjų jos ka­rū­na­vi­mo me­ti­nių šven­tės nuo­tai­ko­mis. Ir ne­ži­nia, ku­ris įvy­kis bri­tams yra svar­bes­nis.

Kaž­kam juk rei­kia pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę

Elž­bie­ta II, at­ro­do, bu­vo ka­ra­lie­nė pa­gal pa­šau­ki­mą – jau­na, ku­pi­na en­tu­ziaz­mo ir ener­gi­jos. Bet vi­si ži­no­jo, kad ji jau bu­vo pa­ty­ru­si ne­ma­žai liūd­nų iš­gy­ve­ni­mų: tė­vo, iš ku­rio pa­vel­dė­jo ka­rū­ną, mir­tį, Lon­do­no bom­bar­da­vi­mo siaubą... Sup­ra­to ang­lai ir tai, kad ši mo­te­ris bū­tų mie­liau pa­si­rin­ku­si ra­mų šei­mos gy­ve­ni­mą ne­gu griež­tą Be­kin­ge­mo rū­mų eti­ke­tą. Bet kaž­kam juk rei­kia už­si­krau­ti ant pe­čių ir at­sa­ko­my­bės naš­tą! Elž­bie­ta II, va­do­vau­da­ma­si tuo­me­ti­nio prem­je­ro Vins­to­no Čer­či­lio pa­ta­ri­mais, pui­kiai su­vo­kė, ko­kie su­krė­ti­mai lau­kia Ang­li­jos. Tik ji ne­ga­lė­jo nu­ma­ty­ti, kad pa­čios di­džiau­sios aud­ros už­klups ją ne po­li­ti­kos sfe­ro­je, o as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me.

Da­bar dau­ge­lis ang­lų tvir­ti­na, kad ši val­din­ga mo­te­ris, vie­na tur­tin­giau­sių pa­sau­ly­je, yra vie­ni­ša ir ne­lai­min­ga. Pa­sak jų, ka­ra­lie­nė tvir­tai lai­ko­si įsi­ki­bu­si sos­to vien to­dėl, kad, be aukš­tos pa­dė­ties, gy­ve­ni­mas yra ją ma­žai kuo ap­do­va­no­jęs. Pir­miau­sia Elž­bie­tai II vi­sa­da sti­go mei­lės.

Bū­da­ma 13-os, ji pa­mi­lo aukš­tą žyd­raa­kį jū­rų ka­ri­nin­ką Fi­li­pą. Tą va­sa­ros die­ną Ang­li­jos ka­ra­lius Jur­gis VI su žmo­na ir dviem duk­te­ri­mis – Elž­bie­ta ir Mar­ga­ri­ta – plau­kio­da­mi jach­ta su­sto­jo Dort­mun­de, kur bu­vo įsi­kū­ru­si gar­si Ang­li­jos jū­rų aka­de­mi­ja. Sve­čius pa­si­ti­ko 18-me­tis ka­de­tas Fi­li­pas, ku­riam ir bu­vo pa­ti­kė­ta pa­si­rū­pin­ti prin­ce­sė­mis.

Elž­bie­ta pa­mi­lo jį iš pir­mo žvilgs­nio. Vai­ki­nas bu­vo la­bai gra­žus, be to, kil­min­go krau­jo, ki­lęs iš Grai­ki­jos ka­ra­lių gi­mi­nės. Praė­jus šiek tiek lai­ko pra­si­dė­jo Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras. Fi­li­pas iš­vy­ko tar­nau­ti į Vi­dur­že­mio jū­rą. Per sa­vo trum­pas ato­sto­gas jis ap­lan­ky­da­vo Ang­li­jos ka­ra­liš­ką­ją šei­my­ną Vin­dzo­ro pi­ly­je. Elž­bie­ta, su­lai­kiu­si kvė­pa­vi­mą, klau­sy­da­vo­si jo pa­sa­ko­ji­mų apie kau­ty­nes ir jū­rei­viš­ką gy­ve­ni­mą.

Ta­čiau ar sa­vo jau­nys­tės me­tais prin­ce­sė ža­vė­jo­si tik Fi­li­pu? Bu­vęs ka­ro ka­pe­lio­nas Dug­las Lis­te­ris, da­bar jau gar­baus am­žiaus žmo­gus, tvir­ti­na kit­ką. Jis tar­na­vo ta­me pa­čia­me pul­ke su lor­du Spen­se­riu – bū­si­mu le­di Dia­nos tė­vu. Pa­sak D. Lis­te­rio, Džo­nas Spen­se­ris lan­ky­da­vęs prin­ce­sę, o kar­tą jai ne­tgi pa­do­va­no­jęs sa­vo pul­ko sim­bo­lį – bri­lian­ti­nę ere­lio pa­vi­da­lo se­gę. Pa­gal tra­di­ci­ją ka­ri­nin­kai tu­rė­jo tei­sę do­va­no­ti to­kias seges tik žmo­noms ar­ba su­ža­dė­ti­nėms. Tai­gi, jei­gu ti­kė­si­me ka­pe­lio­nu, tarp prin­co Fi­li­po vi­zi­tų Elž­bie­ta II lauk­da­vo pa­si­ma­ty­mų su lor­du Spen­se­riu ir ne­tgi priim­da­vo jo do­va­nas.

1947 m. va­sa­rį Džo­nas Spen­se­ris ka­pe­lio­nui pa­sa­kė: „Vis­kas baig­ta! Elž­bie­ta nu­spren­dė, kad aš jai ne­tin­ku“.

At­si­sa­ky­siu sos­to kaip ma­no dė­dė...

Ta­čiau ir su Fi­li­pu ne vis­kas sklan­džiai se­kė­si. Jur­gis VI, Elž­bie­tos tė­vas, ne­jau­tė sim­pa­ti­jų grai­kų ka­ra­liš­ka­jai šei­mai ir ne­no­rė­jo, kad žen­tu tap­tų tos šei­mos na­rys. Bet už­si­spy­ru­si duk­ra pa­gra­si­no: „At­si­sa­ky­siu sos­to, kaip ma­no dė­dė, jei­gu prie­šin­si­tės mū­sų san­tuo­kai!“. Mer­gi­na tu­rė­jo gal­vo­je Ed­var­dą VIII, ku­ris dėl mei­lės ame­ri­kie­tei Vo­lis Simp­son paau­ko­jo ga­li­my­bę tap­ti ka­ra­liu­mi. Taip Elž­bie­ta pir­mą­syk pa­de­monst­ra­vo sa­vo kie­tą cha­rak­te­rį, pri­vers­da­ma tė­vus pa­klus­ti.

Ves­tu­vės bu­vo at­švęs­tos šal­tą lie­tin­gą lapk­ri­čio 20-osios die­ną. Li­kus dviem mė­ne­siams iki ce­re­mo­ni­jos, jau­no­ji grie­bė­si griež­čiau­sios die­tos ir su sa­vo iš­tai­gin­ga ves­tu­vi­ne su­kne­le at­ro­dė ge­riau už bet ku­rį šian­die­nos top­mo­de­lį. Šei­my­na, at­si­žvelg­da­ma į sun­kų po­ka­rio lai­ko­tar­pį, nu­spren­dė neor­ga­ni­zuo­ti di­de­lių iš­kil­mių. Šven­ti­niai pie­tūs Be­kin­ge­mo rū­muo­se bu­vo kuk­lūs, dė­me­sį trau­kė tik di­džiu­lis ves­tu­vi­nis tor­tas, pa­puoš­tas mi­nia­tiū­ri­niu die­vo Ero­to šven­tyk­los at­vaiz­du.

Pir­mie­ji san­tuo­kos mė­ne­siai Elž­bie­tai at­ro­dė pa­sa­ka. Ji nu­stū­mė į ant­rą­jį pla­ną vi­sus vi­suo­me­ni­nius įsi­pa­rei­go­ji­mus, ati­te­ku­sius jos da­liai, ir pa­si­nė­rė į šei­my­ni­nę lai­mę.

O štai jos su­tuok­ti­nis Fi­li­pas, ku­riam bu­vo su­teik­tas Edin­bur­go her­co­go ti­tu­las, spren­džiant iš liu­di­nin­kų pa­sa­ko­ji­mų, į san­tuo­ką žvel­gė ki­taip. Net­ru­kus ki­lo skan­da­las dėl jo drau­gys­tės su šo­kė­ja Pe­te Kirk­vud, ku­rios ko­jy­tės ži­no­vų bu­vo lai­ko­mos „aš­tun­tuo­ju pa­sau­lio ste­buk­lu“. Po­re­lė su­si­pa­ži­no hi­pod­ro­me, Elž­bie­ta ta­da lau­kė­si pir­ma­gi­mio. Ma­lo­niai pra­si­dė­jęs va­ka­ras bu­vo pra­tęs­tas res­to­ra­no ka­bi­ne­te. Jau ki­tą die­ną apie tai ta­po ži­no­ma ka­ra­liui, ku­ris pa­kvie­tė žen­tą pa­siaiš­kin­ti. De­ja, pa­ba­ri­mu ir mo­ra­li­za­vi­mu val­do­vas nie­ko ne­pa­sie­kė. Her­co­gas Fi­li­pas taip mė­go mo­te­rų drau­gi­ją, kad jo­kiu bū­du ne­ra­do jė­gų jos at­si­sa­ky­ti. Be­je, prieš tai, praė­jus vos dviem mė­ne­siams po ves­tu­vių, Fi­li­pas bu­vo pra­dė­jęs su­si­ti­ki­nė­ti su gra­žuo­le bru­ne­te. Šie su­si­ti­ki­mai vyk­da­vo vi­lo­je, ne­to­li pi­lies, kur her­co­gas gy­ve­no su jau­ną­ja žmo­na. Fi­li­pas su sa­vo bru­ne­te at­vyk­da­vo į vi­lą va­ka­rais. Įei­da­vo pro tar­ny­bi­nį įė­ji­mą ir lik­da­vo dvie­se nuo pu­sant­ros iki dvie­jų va­lan­dų. Už­deg­tos lem­pos sve­tai­nė­je tar­nams reikš­da­vo sė­dė­ti sa­vo kam­ba­riuo­se ir ne­lį­si į akis.

„Aš – kaip rep­ro­duk­to­rius jau­tis!“

Grei­tai po to, kai gi­mė prin­cas Čarl­zas, jo tė­vas Fi­li­pas ga­vo pa­sky­ri­mą į vie­ną iš lai­vų, be­si­ba­zuo­jan­čių Mal­to­je. Elž­bie­ta iš­vy­ko su vy­ru. Lais­va nuo rū­mų rū­pes­čių ir griež­tų tai­syk­lių, ji dis­po­na­vo sa­vo lai­ku kaip no­rė­jo: pa­ti vai­ra­vo ma­ši­ną, be ap­sau­gos vaikš­ti­nė­jo po par­duo­tu­ves ir kir­pyk­las. Žo­džiu, el­gė­si taip, kaip vie­ti­nės da­mos. Ma­ža­sis Čarl­zas bu­vo pa­lik­tas gu­ver­nan­čių glo­bai. Bū­tent ta­da pa­skli­do gan­dai, kad Elž­bie­ta – pra­sta mo­ti­na. Vė­liau jos griež­tą, per am­žius rū­muo­se priim­tą auk­lė­ji­mo ma­nie­rą pa­val­di­niai pa­smer­kė. Dau­ge­lis ma­nė, kad ir Čarl­zas, ir vė­liau gi­mu­si Ana au­go be mo­ti­nos mei­lės. Vai­kai ne­tu­rė­jo tei­sės sė­dė­ti už to pa­ties sta­lo su tė­vais, o su­si­ti­kę su mo­ti­na tu­rė­jo da­ry­ti ne­si­bai­gian­čius re­ve­ran­sus. Jie gy­ve­no apim­ti nuo­la­ti­nės bai­mės bū­ti nu­baus­ti.

Po Jur­gio VI mir­ties Elž­bie­ta II ta­po Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos ka­ra­lie­ne. Iš­syk po ka­rū­na­vi­mo, Fi­li­pas vir­to rū­mų int­ri­gų ob­jek­tu. Už­si­gei­dė tu­rė­ti sa­vo biu­rą ir sek­re­to­rių, bet jam bu­vo at­sa­ky­ta, be to, dar bu­vo pa­reikš­ta, kad jis ne­tu­rįs tei­sės lais­vai, ka­da įsi­gei­dęs pa­si­ro­dy­ti ka­ra­liš­ko­jo sos­to sa­lė­je. Jau­no­ji ka­ra­lie­nė, ku­riai ant pe­čių už­griu­vo ga­ly­bė vi­so­kių įpa­rei­go­ji­mų, ne­tgi ne­pas­te­bė­jo to, kad prieš jos vy­rą bu­vo su­kel­tas tik­ras šal­ta­sis ka­ras. Iš­di­dus her­co­gas, su­pran­ta­ma, lai­kė ne­vy­riš­ku da­ly­ku skųs­tis. „Ka­ra­liš­kie­siems rū­mams aš – kaip rep­ro­duk­to­rius jau­tis!“ – pa­reiš­kė vie­nam iš drau­gų.

Sup­ran­ta­ma, no­ras grieb­tis re­van­šo, nuo­bo­du­lys bei nie­ko ne­vei­ki­mas pa­ska­ti­no her­co­gą su­si­ras­ti už­siė­mi­mų. Grieb­ta­si lab­da­ros, me­džiok­lės ir... gra­žių mo­te­rų.

Mo­te­rų są­ra­šas – il­gas. Ele­na Kor­de, 50-ai­siais va­do­va­vu­si  vie­nam iš Lon­do­no nak­ti­nių klu­bų, pa­gim­dė du vai­kus – Mak­są ir Lui­zą. Jos žo­džiais ta­riant, „nuo jū­rų ka­ri­nin­ko“. Įta­ria­ma, kad čia neap­siei­ta be Fi­li­po. Mak­sas – tik­rai ga­lė­tų bū­ti jo sū­nus! Jis stul­bi­na­mai pa­na­šus į Edin­bur­go her­co­gą, be to, ko­dėl gi Fi­li­pas puo­lė tap­ti jo krikš­ta­tė­viu, pri­siė­mė vi­sas mo­ky­mo ir auk­lė­ji­mo iš­lai­das?

Po Ele­nos se­kė il­ga lais­vo­ko el­ge­sio mer­gi­nų vir­ti­nė, taip pat ak­to­rės, ra­šy­to­jos, grafienės... Elž­bie­ta II ap­si­me­tė, kad nie­ko ne­ži­no. Ji pri­klau­sė kar­tai žmo­nių, išauk­lė­tų tvir­čiau­siais prin­ci­pais, ir lau­kė iš san­tuo­kos ne tiek iš­ti­ki­my­bės, kiek sa­vi­tar­pio su­pra­ti­mo.

San­ty­kių tarp ka­ra­lie­nės ir her­co­go Fi­li­po kri­zė pra­si­dė­jo 1955 m. Nuo to lai­ko, pik­ti lie­žu­viai tvir­ti­na, ka­ra­lie­nė ir jos vy­ras ap­si­gy­ve­no skir­tin­guo­se rū­mų fli­ge­liuo­se. Ka­dan­gi Fi­li­pas bū­da­vo nuo­lat iš­vy­kęs, ėmė sklis­ti gan­dai apie gre­sian­čias sky­ry­bas.

Prin­co End­riu pa­slap­tis

Elž­bie­ta II, fa­na­tiš­kai lai­ky­da­ma­si di­nas­ti­nio val­dy­mo tai­syk­lių, sky­ry­bų ne­ga­lė­jo sau leis­ti. Bu­vo ras­tas komp­ro­mi­sas. Kad pa­glos­ty­tų įžeis­tą Fi­li­po sa­vi­mei­lę ir jį priar­tin­tų prie sos­to rei­ka­lų, jis bu­vo pa­skelb­tas ka­ra­lys­tės prin­cu. Nuo to lai­ko žo­dis „komp­ro­mi­sas“ bu­vo pa­grin­di­nis su­tuok­ti­nių san­ty­kiuo­se.

Su­tuok­ti­nio fak­tiš­kai už­mirš­ta ka­ra­lie­nė pa­mi­lo pa­grin­di­nį ka­ra­liš­ko­jo žir­gy­no kon­sul­tan­tą lor­dą Por­čes­te­rį, šis at­sa­kė jai tuo pa­čiu. Kai 1959 m. val­do­vė ėmė lauk­tis tre­čio kū­di­kio, rū­mų gy­ven­to­jai su­tri­ko – juk Fi­li­pas se­niau­siai iš­vy­kęs! Gi­mė prin­cas End­riu, užau­go, o dau­ge­lis šnabž­da­si iki šiol, gir­di, jo tė­vas – ne kas ki­tas, tik lor­das Por­čes­te­ris. Iš­ties prin­cas į jį pa­na­šus.

Elž­bie­ta II ir lor­das Por­čes­te­ris nu­sto­jo ma­ty­tis 1963 m., kai val­do­vės gy­ve­ni­me at­si­ra­do dar vie­nas vy­riš­kis – ba­ro­nas Pat­ri­kas Ste­nas, pa­skir­tas jos as­me­ni­niu sek­re­to­riu­mi. Juos suar­ti­no abiem bū­din­gas hu­mo­ro jaus­mas. Tik­tai Pat­ri­kas ga­lė­jo tiks­liai at­spė­ti ka­ra­lie­nės nuo­tai­ką, bet ku­riuo me­tu ją pra­juo­kin­ti. Kai po ke­le­rių me­tų jis ne­ti­kė­tai mi­rė, ka­ra­lie­nė puo­lė rau­do­ti. Ji įsa­kė pa­lai­do­ti sa­vo sek­re­to­rių as­me­ni­nė­se šei­mos ka­pi­nė­se ir pa­ti su­kū­rė ant­ka­pi­nio pa­mink­lo es­ki­zą.

Po Ste­no mir­ties ka­ra­lie­nės gy­ve­ni­me at­si­ra­do tuš­tu­ma, ku­rios už­pil­dy­ti jau ne­ga­lė­jo nie­kas – mo­ters pa­dė­tis atė­mė iš jos ga­li­my­bę už­megz­ti nau­jų pa­žin­čių. Kaip be­bū­tų pa­ra­dok­sa­lu, ta­da, jau se­niai at­ša­lę vie­nas ki­tam, su­tuok­ti­niai vėl ta­po ar­ti­mi. Gal juos su­vie­ni­jo rū­pes­čiai, už­griu­vę ta­da, kai vai­kai užau­go, ėmė kur­ti šei­mas, o vė­liau skir­tis ir dar su to­kiais siau­bin­gais skan­da­lais.

Ei­li­nė ka­ra­lie­nės die­na

Ka­ra­lie­nei Elž­bie­tai dau­giau nei 80, bet ši va­lin­ga, ge­le­ži­nio cha­rak­te­rio mo­te­ris ne­si­ren­gia nu­si­mes­ti nuo sa­vęs vals­ty­bi­nių rū­pes­čių naš­tos. Ko­kia gi yra ei­li­nė val­do­vės dar­bo die­na?

Ji ke­lia­si 6.30 val. ry­to, tiks­liau, tuo lai­ku į ka­ra­lie­nės mie­ga­mą­jį įei­na as­me­ni­nė kam­ba­ri­nė, prie­šais lo­vą su bal­da­ki­mu pa­da­ro re­ve­ran­są ir pa­duo­da val­do­vei ry­ti­nį pa­štą, apel­si­nų sul­čių ir ar­ba­ti­nu­ką. Ry­ti­nę ar­ba­tą ka­ra­lie­nė vi­sa­da ruo­šia pa­ti. Po to per­žiū­ri ry­to laik­raš­čius, iš­si­mau­do ku­pi­no­je pu­tų vo­nio­je, ap­si­ren­gia ir prie pus­ry­čių sta­lo su­si­tin­ka su vy­ru. Kar­tu jie ste­bi ry­ti­nę BBC te­le­vi­zi­jos nau­jie­nų lai­dą. Daž­nai pus­ry­čių pa­bai­go­je prie­šais lan­gus gro­ja dūd­mai­ši­nin­kas. Po to ka­ra­lie­nė tu­ri 20 mi­nu­čių per­trau­ką pa­si­vaikš­čio­ti su šu­ni­mis, pa­skam­bin­ti ar­ti­mie­siems.

10 val. ry­to ka­ra­lie­nė sė­da­si prie ra­šo­mo­jo sta­lo – su­si­pa­žįs­ta su at­siųs­tais laiš­kais, pa­si­ra­šo jai at­neš­tus po­pie­rius, per­skai­to do­ku­men­ta­ci­ją, ku­rią at­siun­čia už­sie­nio rei­ka­lų ži­ny­bos ir par­la­men­tas.

Po to per­si­ren­gu­si Elž­bie­ta II ima­si sa­vo kas­die­nių vi­zi­tų į li­go­ni­nes, lab­da­ros įstai­gas, da­ly­vau­ja nau­jų mo­kyk­lų ar ki­tų ob­jek­tų ati­da­ry­mo ce­re­mo­ni­jo­se, lan­ko ka­ra­liš­ką­ją rai­tą­ją gvar­di­ją, prii­ma lan­ky­to­jus. Tik kar­tą per sa­vai­tę ši tvar­ka kei­čia­si – ka­ra­lie­nė prii­ma ša­lies mi­nist­rą pir­mi­nin­ką kas­sa­vai­ti­niam pra­ne­ši­mui.

Į sa­vo apar­ta­men­tus ka­ra­lie­nė su­grįž­ta apie 17 val. Ta­da ji už­sii­ma sa­vo mėgstamiausiu ri­tua­lu – ar­ba­tos gė­ri­mu, ku­rio me­tu ji su­si­tin­ka su šei­mos na­riais ir še­ria šu­nis. Va­ka­rais ka­ra­liš­ko­ji šei­ma žiū­ri fil­mus, da­ly­vau­ja kvies­ti­niuo­se va­ka­ruo­se, teat­ro prem­je­ro­se. Bet la­biau­siai Elž­bie­ta II mėgs­ta šei­my­ni­nius va­ka­rus prie te­le­vi­zo­riaus, ypač kai ro­do­mi jos mėgs­ta­mi se­ria­lai.

Ka­ra­lie­nė, su­pran­ta­ma, tu­ri ato­sto­gų. Žie­mą ji il­si­si Skend­rin­ge­me, va­sa­rą – Bel­mo­ra­ly­je. Ta­da ji ga­li da­ry­ti vis­ką, kas jai pa­tin­ka: ger­ti dži­ną su to­ni­ku, skai­ty­ti kny­gas, klau­sy­tis die­vi­na­mų ka­ri­nių mar­šų.

Pas­ta­rai­siais me­tais, kai šei­my­ni­nių ne­sklan­du­mų te­ma už Be­kin­ge­mo rū­mų sie­nų jau vi­siems ge­ro­kai nu­si­bo­do, laik­raš­čiai ėmė­si ka­ra­liš­kų­jų pa­ja­mų te­mos. Elž­bie­ta II va­di­na­ma vie­na tur­tin­giau­sių pa­sau­lio mo­te­rų – tu­rė­da­ma 6,5 mi­li­jar­do sva­rų ster­lin­gų tur­to, ji pa­ten­ka į tur­tin­giau­sių pa­sau­lio žmo­nių de­šim­tu­ką.

Ne­pai­sant jos fan­tas­tiš­kų tur­tų, Elž­bie­ta II ne­prik­lau­so švais­tū­nų ra­tui. Vie­nin­te­lė sfe­ra, ku­rio­je ka­ra­lie­nė lei­džia pa­si­reikš­ti sa­vo fan­ta­zi­jai – tai jos nuo­sta­bio­sios skry­bė­lės. Ji už­si­sa­ko jas rei­ka­lau­da­ma, kad ne­deng­tų vei­do, ne­bū­tų itin di­de­lės ir tvir­tai lai­ky­tų­si ant gal­vos, pu­čiant stip­riems bri­tų vė­jams.

Švęs vi­sa ša­lis

Šiuo me­tu Elž­bie­ta II yra ant­ro­ji il­giau­siai val­dan­ti Bri­ta­ni­jos mo­nar­chė, pra­no­ku­si ka­ra­lių Jur­gį III ir nu­si­lei­džian­ti tik ka­ra­lie­nei Vik­to­ri­jai, vieš­pa­ta­vu­siai il­giau nei 60 me­tų.

Ofi­cia­lios dei­man­ti­nio ka­ra­lie­nės Elž­bie­tos II ju­bi­lie­jaus iš­kil­mės vyks bir­že­lį. Ta pro­ga ša­lies gy­ven­to­jai tu­rės net ke­tu­rias poil­sio die­nas, per ku­rias ga­lės pa­si­gė­rė­ti tūks­tan­čio lai­vų vilks­ti­ne, ka­ra­lie­nės gar­bei plau­kian­čia Tem­zės upe, vi­so­se Sand­rau­gos vals­ty­bė­se bus už­deg­ta švy­tu­rių gran­di­nė, o Vin­dzo­ro pi­lies te­ri­to­ri­jo­je vyks žir­gų ir at­li­kė­jų pa­si­ro­dy­mai.

Ju­bi­lie­jaus pro­ga jau pa­si­ro­dė pa­što ženk­lų rin­ki­nys su ka­ra­lie­nės at­vaiz­du ir nuo­trau­kos. Jo­se Elž­bie­ta II įam­žin­ta su vė­ri­niu, ku­riuo bu­vo pa­si­puo­šu­si ir ka­ra­lie­nė Vik­to­ri­ja per sa­vo dei­man­ti­nį ju­bi­lie­jų 1897 m. Ša­lies au­to­mo­bi­lių ga­min­to­jas „Bent­ley“, no­rė­da­mas pri­si­dė­ti prie ju­bi­lie­jaus, iš­lei­do ypa­tin­gos komp­lek­ta­ci­jos „Mul­san­ne“ mo­de­lį. Jų bus iš­leis­ta tik 60 vie­ne­tų (tiek, kiek me­tų ka­ra­lie­nė val­do ša­lį). Ju­bi­lie­ji­nis „Mul­san­ne“ pa­si­žy­mi ka­ra­liš­kais ele­men­tais, to­kiais kaip auk­su siu­vi­nė­tos at­ra­mos gal­vai, de­ko­ruo­ti at­len­kia­mi sta­le­liai, auk­si­niai ap­dai­los mo­ty­vai. Ne­pa­mir­šo mo­nar­chės ir Lon­do­no ke­pė­jai, ga­mi­nan­tys pro­gi­nius sau­sai­nius di­džio­sioms šių me­tų šven­tėms – ka­ra­lie­nės 60-osioms ša­lies val­dy­mo me­ti­nėms ir 2012-ųjų olim­pi­nėms žai­dy­nėms. Jų pa­ga­min­tos sau­sai­ni­nės ka­rie­tos, vė­lia­vos, nu­my­lė­tų kor­gių veis­lės šu­ne­lių skulp­tū­ros de­ko­ruo­ja­mos tik ran­ko­mis.

Pa­ren­gė Ka­mi­lė VITKUTĖ