Naujasis JAV prezidentas Barackas Obama, žengiantis pirmuosius savarankiškus žingsnius tarptautinėje scenoje, bus priverstas veikti. Ir veikti iš esmės kitaip, negu jo pirmtakas - kad bent iš dalies atkurtų sušlubavusį šalies įvaizdį.
JAV yra ir artimiausiu metu išliks galingiausia pasaulio valstybė, o jos santykiai su bet kuriuo kitu tarptautinės arenos veikėju bent jau kurį laiką išliks stipresniojo „pokalbiu“ su silpnesniuoju. Pastaruoju metu, prezidento George‘o W.Busho valdymo laikotarpiu, Jungtinės Valstijos vis dar noriai demonstruodavo savo karinę galią, tačiau netrukus politikos kryptis turėtų iš esmės pasikeisti.
Pasaulis po G.W.Busho.
Pirmiausia turėtume pripažinti, jog G.W.Busho pastangų „kovoti su terorizmu“ rezultatas gana paradoksalus - įsiveržimas į Afganistaną ir Iraką, ko gero, labiau susilpnino, o ne sustiprino JAV pozicijas tarptautinėje arenoje. Didelė JAV kariuomenės dalis ilgam įklimpo dviejuose frontuose, o tai ne tik išlaisvino rankas apie regioninę hegemoniją svajojančiam Iranui ir praeities didybę sapnuojančiai Rusijai, bet ir prisidėjo prie tolesnės Vidurio Rytų regiono gyventojų radikalizacijos.
Didieji G.W.Busho sąjungininkai Europoje, viena vertus, gavo nemažai progų asmeniškai nusivilti Vašingtonu dėl vienašalių veiksmų, kita vertus, turėjo atsižvelgti į neigiamas nuotaikas, paplitusias tarp jų rinkėjų. Baigiantis antrajai G.W.Busho kadencijai JAV vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje mažai ką betenkino, gal tik išskyrus kelias Vidurio Rytų Europos valstybes, taip pat ir Lietuvą, agresyvioje JAV užsienio politikoje ieškančias atsvaros naujajam Rusijos ekspansionizmui.
Pirmasis žingsnis - Gvantanamas
B.Obama drąsiai gali būti vadinamas didesnės pasaulio dalies „vilties prezidentu“. Jam tenka istorinis uždavinys kovoti su pasitikėjimo JAV krize, kuri, ko gero, neturi precedento nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai Jungtinės Valstijos išgelbėjo Vakarų Europą nuo fašizmo (ir komunizmo taip pat).
Neatsitiktinai vienas pirmųjų B.Obamos žingsnių Baltuosiuose rūmuose buvo sustabdyti Gvantanamo bazėje laikomų įtariamų teroristų bylų svarstymą. Tai turėtų būti pirmasis žingsnis Gvantanamo bazės kalėjimo uždarymo link, apie kurį buvo ne kartą kalbėta rinkimų kampanijos metu.
Gvantanamas jau seniai buvo tapęs G.W.Busho administracijos gėdos žyme. Įsikūrusi iš Kubos neribotam laikui „išsinuomotoje“ teritorijoje, ši karinė bazė buvo tapusi idealia vieta neribotą laiką be teismo ir akylos žmogaus teisių gynėjų priežiūros laikyti šimtus sulaikytų asmenų. Dalis jų neabejotinai buvo nekalti. Viso pasaulio žiniasklaida su pasimėgavimu aprašydavo pavienių nelaimėlių, per klaidą ar pareigūnų aplaidumą patekusių į Gvantanamą, kančias, ne be pagrindo klausdama, ar taip atrodo išgirtoji „amerikietiškoji demokratija“, kurią norįs eksportuoti G.W.Bushas.
Artimiausiu metu B.Obama stengsis demonstruoti, kad „Gvantanamo era“ iš tiesų yra baigta. Klausimas, ką daryti su kaliniais, išlieka atviras. Nemaža jų dalis, neteisingai apkaltintieji, gali ir turi būti nedelsiant paleisti, tačiau čia iškyla kita problema - iki šiol neatsiranda užtektinai valstybių, kurios norėtų ir galėtų juos priimti (nes kai kuriems gimtinėje gresia realus pavojus). Kitus reikės teisti - tačiau tam iki šiol nėra tinkamo teisinio mechanizmo, ir neaišku, ar įtariamuosius derėtų laikyti paprastais nusikaltėliais, ar priešo kovotojais. Tik išsprendus šias problemas, Gvantanamo stovyklą būtų galima uždaryti, tokiu būdu grąžinant dalį JAV moralinės skolos pasauliui.
Problemų derlius - gausus
Neverta abejoti, jog Gvantanamo stovyklos uždarymas, kad ir kokia didelė jo simbolinė reikšmė, tikrai bus ne vienintelis B.Obamos rūpestis. Problemų derlius, brendęs G.W.Busho valdymo laikotarpiu, naujajam JAV prezidentui dar ilgą laiką neduos ramybės.
Verta prisiminti, jog vienas didžiausių B.Obamos užsienio politikos pažadų - dalį rimstančiame Irake nebereikalingų karių pasiųsti į smurto vis labiau krečiamą Afganistaną, ir galiausiai ten įvesti tvarką. JAV vadovai negali pasitraukti iš okupuotų šalių, neužtikrinę jose bent minimalaus stabilumo - ir prie valdžios vairo nepastatę sau palankių žmonių. Priešingu atveju tektų pripažinti kritikų teiginius, kad po Rugsėjo 11-osios išpuolių pradėti karai ne tik beprotiškai daug kainavo, bet ir iš tiesų buvo beprasmiai.
Be to, noras kuo skubiau sugrąžinti JAV karius namo turi ir labai tvirtą pragmatinį pagrindą - neturėdamos stipraus gyvosios jėgos rezervo, Jungtinės Valstijos negali įtikinamai grasinti „nepaklusnių“ valstybių, tokių kaip Iranas, vadovams, kad šie gali būti nuversti jėga. O tai, pripažinkime, kai kuriais atvejais galėtų būti labai veiksmingas „derybų“ įrankis.
Kitas klausimas, kuriam B.Obamos administracija turės skirti daug dėmesio - Palestinos konflikto sprendimas. Nė vienas JAV prezidentas nesugeba išvengti šios nemalonios temos, ir to tikrai negalės padaryti B.Obama. Jis privalės laviruoti tarp būtinybės toliau remti Izraelį, patikimiausią sąjungininką regione, ir tramdyti nepagrįstas jo pareigūnų ambicijas. B.Obama bandys regiono vadovus grąžinti prie derybų stalo, galbūt netgi turėdamas vilties, jog jam pavyks pasiekti istorinį persilaužimą (kas nėra labai realu).
Lietuvoje bene daugiausiai susidomėjimo, ko gero, kels B.Obamos santykiai su Rusijos vadovais. Čia jam gali netiesiogiai padėti pasaulinė ekonomikos krizė ir smarkiai kritusios energetinių išteklių kainos. Atsilikusi, nuo naftos ir dujų eksporto priklausoma Rusijos ekonomika neleis Kremliui sparčiai modernizuoti karinių pajėgų, o energetinių ginklų naudojimui anksčiau ar vėliau bus priversta pasipriešinti Europos Sąjunga. Didesnio JAV įsikišimo šioje srityje gali ir neprireikti.
Antanas Manstavičius
