Rūta Klišytė
Rusijos protu nesuprasi. Šis banalus posakis nūnai nebekelia atlaidaus šypsnio. O štai Ukrainą mes, lietuviai, suprasti pajėgiame ir protu, ir širdimi. Mūsų istorija bendra, o ir patirtis, ypač Rusijos atžvilgiu, – labai panaši. Be to, ir Lietuva turi savo Achilo kulną.
Siekė sukelti chaosą
Ukrainos Achilo kulnas yra Donbasas – Donecko ir Luhansko sritys, kur patekę į spąstus dar siautėja Rusijos tiesiogiai remiami separatistai. Per žaizdą jame Rusija mėgino užnuodyti visą Ukrainą, sukelti chaosą joje, ir mums turėtų kelti nerimą klausimas, kodėl tai jai iš dalies pavyko.
Ukrainos armija šiuo metu stengiasi žūtbūt ištraukti tą Achilo kulną iš Rusijos nasrų. Anot laikraščio „Ukrainska pravda“, šiuo metu aršios kovos vyksta Šachtiorske, yra žuvusiųjų. O 3 mln. gyventojų turintis Doneckas, Donbaso širdis, šiandien gaudžia grėsmingai, kitaip nei įprasta pramoniniam didmiečiui. Aidi šūviai, girdėti sprogimai, klykia greitųjų pagalbų sirenos. Ukrainos karių supami separatistai keikiasi vis nuožmiau, o įkaitais tapę doneckiečiai, tie patys, kurie taip mėgo viešai parėkauti nevengdami riebių žodžių ir didžiavosi esą iš Donbaso, – kalba pašnibždomis ir tūno rūsiuose. Kuo gi ypatingas tas Donbasas? Socialiniu, kultūriniu ir ekonominiu požiūriu jis labai skiriasi nuo likusios Ukrainos, taip pat ir nuo pramoninio Charkovo ar rusakalbio Krymo.
Rusų politologas Andrejus Okara smerkia Maskvos karinę invaziją, tačiau yra įsitikinęs, kad ji pasinaudojo Donbaso ir centrinės Kijevo valdžios nesusikalbėjimu. O šio priežastis, politologo nuomone, visų pirma yra ne politinė, net ne ekonominė, o pasaulėžiūrinė.
Donbasas pasaulį regi kitaip nei likusi Ukraina, o šios valdžia nebuvo suradusi bendrų pasaulėžiūros taškų – tiesą sakant, jų net nebuvo ieškota. Pasaulėžiūrinis separatizmas yra pavojingas dalykas.
Pasaulėžiūrų skirtumai
A.Okara interviu radijui „Svoboda“ aiškino, kad Donbaso gyventojai įsivaizdavo turį Ukrainoje ypatingą statusą ir net po SSSR kracho nė nebandė susivokti, kur dabar gyvena. Nepriklausomą Ukrainą jie įsivaizdavo kaip didelį Donbasą, jautėsi čia įtakingi ir saugūs, mat Kijeve jiems atstovavo oligarchas Renatas Achmetovas, vienas turtingiausių šalies žmonių, ir pabėgęs dabar jau buvęs prezidentas Viktoras Janukovyčius, taip pat kilęs iš Donecko srities. Nuo 1930 m. Donbase buvo vykdoma kryptinga politika su lozungu „Dajoš strane uglia!“. Vietiniams ir katorgininkams, atvarytiems rausti šachtų, buvo kalama, kad jie yra tikrieji komunizmo statytojai, o jų regionas – unikalus ir svarbus. Duodi šaliai anglies, o ši tave už tai šlovina ir popina! Stabilumas ir socialinės privilegijos Donbaso metalurgams ir šachtininkams buvo įprastas dalykas, nors jie dirbo sunkiai, gyveno palyginti sočiai, o mąstė minimaliai. SSSR žlugimą pasitiko kaip asmeninį įžeidimą, o dėl Ukrainos nepriklausomybės nesuko sau galvos.
Batkos ilgesys
Anot A.Okaros, pilietinės brandos požiūriu Donbaso gyventojai yra vaikai. Visuomenė yra infantili, požiūris į prievartą irgi atitinkamas – prievarta gerbiama, o gyvybė kainuoja mažiau nei anglies tona. Nusikaltėliai, banditai čia neteisiami valdžios, neizoliuojami nuo visuomenės, o, priešingai, patys yra valdžia. Donbaso gyventojams kraštiečio V.Janukovyčiaus teistumai nekliuvo, nors tuo baisėjosi ir iš to šaipėsi visa likusi Ukraina. „Apskritai jie, tarsi vaikai, sunkiai skiria melą nuo tikrovės. Donbaso gyventojai mąsto ir gyvena paternalistiškai ( t.y. didieji valdo mažuosius, jaunesni paklūsta vyresniems: tokie yra tėvų ir vaikų santykiai patriachalinėje šeimoje – aut. past.). Socialiniai ryšiai čia vertikalūs: vienas yra viršiausias, o visi kiti – tarsi jo cholopai. Tokie santykiai nepriimtini nei Odesai, nei Charkovui, todėl Maskvos atvežta „rusų pavasario“ bomba ten nesprogo, separatizmas patyrė fiasko“, – aiškino politologas, patikindamas, kad svarbu ne rusakalbių koncentracija, o papročiai ir pasaulėžiūra.
Taigi suaugę žmonės Donbase noriai tiki pasakomis – ne iš gero gyvenimo, o iš seno papratimo ir atsakomybės už savo ateitį, naujo gyvenimą baimės. Patikėjo ir pasakaitėmis apie „Novorosiją“ – DLR ir LNR (Donecko ir Luhansko liaudies respublikas), kurias Maskva pasiuntė jiems pirma Rusijos tankų.
A.Okaros nuomone, Kijevas labai klydo su Donbaso gyventojais kalbėdamasis kaip su suaugusiais, brandžiais piliečiais. Jie laukė iš Kijevo tvirtos rankos, o gavo Maidaną ir kvietimą dialogui. Šalies premjeras Arsenijus Jaceniukas, prieš kruvinus įvykius lankęsis šachtininkų regione ir pasiūlęs jo gyventojams kartu parašyti naują šalies Konstituciją, buvo, švelniai tariant, nesuprastas: ar tik gudrus akiniuotis nesityčioja iš mūsų? O dabar, purtomi nepaskelbto, nesuvokiamo karo, jie pasijuto apleisti, išduoti, palikę našlaičiais. Todėl V.Putinas, kaip visagalis batka, šiame regione yra tokia populiari figūra.
Psichotinės vizijos ir istorinis melas
Tačiau dabar su V.Putino palaiminimu Donbase tvyro chaosas, šachtininkų miestas vegetuoja, visi tūno požemiuose, net negali saugiai palikti savo namų – neseniai patvirtinta žinia, kad separatistai apšaudė pabėgėlių autobusą, žuvo kūdikis, 12 keleivių sužeisti. Visa tai vėl mėginama suversti Ukrainos kariams, bet šio melo kojos, kaip sakoma, ne tik trumpos – kojų veik nebėra, net pabėgti į Rusiją vargu ar pavyks, nes ten susimovusių „didvyrių“ niekas nelaukia. Skrajutėse, kurias Rytų Ukrainos regionuose platino separatistai, Kremliaus politrukų ranka parašyta: „Donecko liaudies respublikoje, kurio plotas bus 172 tūkst. kv. km, gyvens 17 mln. žmonių. Tai arijų – rusičių – slavų – lopšys. Ne ukrainiečiu, ne rosijanių, o rusų – vieningos nedalomos ir amžinos tautos. Donecko žemė priklauso jai nuo amžių. Juodoji jūra kadaise vadinosi Rusų jūra, o Azovas yra seno rusų dievo vardas(...)“
Pasisavinta istorija
Tokie štai šviesaus „Novorosijos“ rytojaus psichotinė vizija. Ir sovietmečiu Ukrainos istorija buvo bedieviškai iškraipyta, kur kas labiau nei Lietuvos: sovietai tikrai turėjo ten ką slėpti. Rusija ir dabar neigia holodomorą – sovietų valdžios tyčia sukeltą masinį badą Ukrainoje 1933–1934 m., turėjusį palaužti jos „nacionalizmą“, – buvus ukrainiečių tautos genocidu. Ir šiandien Rusija aukština Bogdaną Chmelnyckį, o ukrainiečiai negali šiam kazokų sukilimo vadui dovanoti Perejaslavlio taikos 1654 m., kuri laisvę mylinčius kazokus pavertė Rusijos armijos mankurtais, o Ukrainą pasmerkė ilgiems vergijos šimtmečiams.
Visų pirma dera suvokti, kad ne Rusija, ne Maskva turi didžiuotis Kijevo Rusios istorija ir kultūra, o būtent Kijevas, Ukraina, kurie ir yra teisėti jos paveldėtojai. Tai ne tik geografinis ir istorinis faktas. Maskoliai, kurių jokie kaimynai kitaip nė nevadino, o ukrainiečiai ir šiandien kitaip nešaukia, Rusios vardą pasisavino ir tapo rusais tik XVI a., Maskvoje karūnavus Ivaną Rūstųjį. Kaip žinome, tai buvo labai prastos reputacijos valdovas, o jo kilmė dar labiau verta nutylėjimo. Ivanas Rūstusis buvo chano Mamajaus palikuonis, tad sukrečiantį istorine tiesa režisieriaus Pavelo Lungino filmą „Caras“ (labai rekomenduoju pažiūrėti ) Rusijos valdžia ir dauguma rusų sutiko šakėmis.
Ne imperija, o luoša federacija
Ukraina savo kultūrą ir kilmę šiemet patvirtino Maidanu Kijeve, ryžtingu siekiu tapti civilizuota, demokratine valstybe, taip pat ir gebėjimu susivaldyti, kai Maskva brutaliai atplėšė nuo jos Krymą. Vidury baltos dienos – totorių mongolų papročiu. Žinant visa tai, atsakymas į klausimą, kodėl Rusijai taip parūpo Ukrainos žemės ir kodėl Maidaną Kremlius priėmė su tokia tūžmastim, tampa aiškus. Netekusi įtakos Ukrainai, Maskva praras savo istoriją, kurią atkakliai siuva prie Kijevo Rusios, tačiau regimai baltais siūlais. Jai teks tenkintis istorija palyginti vėlyvos ir netašytos Didžiosios Maskvos Kunigaikštytės, kurią kaip kriaušę krėtė mongolai, totoriai, ir girtis ne Jaroslavu Išmintinguoju, o Ivanu Rūsčiuoju. Kita vertus, be Ukrainos Rusija niekada netaps imperija, o liks luoša federacija su nepatenkinta didybės manija. Maidanas jai buvo tarsi apopleksija, po šio smūgio ji ne juokais išsigando galinti nebevaldyti savo galūnės, o gal, neduokdie, ir viso kūno.
Ne šiaip sau Donecke šiandien išjungti visi Ukrainos televizijos kanalai, net ir pramoginiai. Maskva žino, ką daro: jos propaganda yra toliašaudis ginklas, tokia gali ne tik lėktuvą pamušti. Kaip liūdnai juokavo vienas protingas rusas, informacinio karo „patrankų“ mėsa yra žmonių smegenys, o šių praradimo padariniai gali būti labai liūdni. Ar valstybės Achilo kulnu negali tapti kai kurių jos gyventojų smegenys? Galbūt dėl to verta susirūpinti ir Lietuvai? Dar neseniai mūsų tauta buvo suskaldyta į kedofilus ir pedofilus, kaip dabar matyti, tikrai ne be Maskvos juodųjų technologijų meistrų pastangų. Galima tiktai spėlioti, per kurią vietą bus pasistengta įvaryti kitą pleištą. Pats laikas, pasvarstyti, kur gali būti Lietuvos Achilo kulnas, kuris irgi galėtų tapti jos Donbasu.
