Nepaisant tebesitęsiančių Rusijos išpuolių prieš jos tėvynę, ji teigė, kad ten jausis saugesnė. Pasak jos, Airijoje apgyvendinus pabėgėlius, A. Musilenka buvo persekiojama kito pabėgėlio. Ji teigė, kad darbuotojai, kuriuos ji įspėjo apie grėsmę, pasakė, kad tai nėra ne jų reikalas.
Pastebėjo pareigūnų priekabiavimą
A. Musilenka papasakojo apie incidentą, kai jai buvo nurodyta įjungti savo nešiojamąjį kompiuterį patikrinimui priėmimo centre. Tai padaręs pareigūnas pasidarė jos nuotraukų su bikiniu, darytas šeimos atostogų metu, kai ji dar buvo paauglė, kopijas.
„Man buvo tik 16 ar 17 metų tose nuotraukose“, – sakė ji.
Jos teigimu, kitas pareigūnas išrausė jos lagaminą ir kruopščiai iškraustė apatinius drabužius.
„Į Airiją atvykau ne tam, kad ką nors pasisavinčiau iš Airijos ar airių tautos, – sakė A. Musilenka. – Atvykau čia sunkiai dirbti ir susikurti naują gyvenimą. Tačiau čia (kartais) jaučiau didesnę baimę nei Ukrainoje“.
Pasak moters, vieną kartą jai buvo pasakyta, kad ji turės gyventi viename kambaryje su nepažįstamu vyru. Ji pasakojo, kad atsisakė ir jai buvo suteiktas prastesnis apgyvendinimas, nei buvo pažadėta iš pradžių. Tame centre vieną dieną išėjusi iš dušo ji pamatė, kad ant jos lovos sėdi vyras, kuris siūlė jai išgerti alkoholio. Vyras, kuriam, pasak jos, buvo apie 40 metų, pradėjo ją persekioti, po to kai ji atsisakė su juo gerti, ir naktimis reguliariai beldėsi į jos miegamojo duris.
„Neturiu kito pasirinkimo, kaip tik grįžti namo“
Anot ukrainietės, kitame centre jai buvo duotas panaudotas miegmaišis ir pasakyta, kad ji turės miegoti ant grindų kartu su kitais 20 ukrainiečių ir tarptautinės apsaugos prašytojų. Kai ji paklausė, ar galėtų gauti pašalpą šiltiems drabužiams, jai buvo pasakyta, jog prašymas priimamas, bet pašalpa bus išmokėta tik po trijų mėnesių, tikriausiai prieš pat Kalėdas.
Politikos mokslų absolventė teigė, kad nors paprasti Airijos žmonės buvo malonūs ir ją palaikė, ji jautėsi traumuota dėl to, kaip su ja elgėsi vyriausybinės agentūros ir visa pabėgėlių priėmimo sistema.
„Aš myliu Airiją ir Airijos žmones, jie buvo tokie malonūs ir geri man, – sakė ji. – Paprasti žmonės yra mieli. Airija yra tarsi šviesos ir vilties švyturys Ukrainai. Airijos žmonės man buvo labai malonūs. Bet pati Airija nebuvo tokia maloni. Mane žemino ir įžeidinėjo, o valstybės sistemos darbuotojai, kurie, kaip maniau, turėjo padėti man ir kitiems pabėgėliams, paliko mane baimėje. Turiu du aukštuosius, sunkiai dirbau universitete ir norėjau sunkiai dirbti čia, Airijoje. Manau, kad dabar neturiu kito pasirinkimo, kaip tik grįžti namo“.
Darbuotojai į moterį žiūrėjo įtariai
A. Musilenka į Airiją atvyko praėjusių metų balandį po to, kai jos gimtąjį regioną įnirtingai bombardavo rusų pajėgos. Ji neseniai buvo baigusi studijas. Po ilgos kelionės iš Ukrainos į Vengriją ir Prancūziją ji atvyko į Šenoną, kur buvo nukreipta į Limeriką, o vėliau jai buvo pasakyta, kad jei nori pagalbos, turi vykti į Dubliną.
„Niekas man nepasakė, ką turėčiau daryti ir kaip turėčiau nuvykti į (miesto) centrą, – sakė ji. – Žmonės traukinių ir autobusų stotyse buvo labai malonūs, jie stengėsi man padėti. Jei ne jie, nebūčiau žinojusi, ką daryti“.
A. Musilenka sakė, kad jos problemos prasidėjo valstybės priėmimo centre, kai ji paaiškino, kad jos telefonas sugedo. Ji sakė, kad darbuotojai į ją žiūrėjo įtariai, nors ji turėjo pasą ir visus reikalingus dokumentus.
„Pasakiau jiems, kad esu pabėgėlė, kuriai reikia pagalbos, tačiau jie su manimi gražiai nesielgė“, – sakė ji.
„Kruvini ukrainiečiai“
A. Musilenka sakė, kad dėl studijų universitete jos anglų kalba yra gana gera. Keliuose centruose ir įstaigose ji sakė, kad žmonės manė, jog ji nemoka anglų kalbos, ir ėmė ją įžeidinėti, nesuvokdami, kad ji supranta, ką jie sako.
„Vienas vyras skundėsi, kad į Airiją atvažiuoja „kruvini ukrainiečiai“ ir visko reikalauja, – sakė ji. – Aš jam pasakiau, kad jis su manimi elgiasi labai nemandagiai, kad iš tiesų aš atvykau į Airiją dirbti, o ne ko nors reikalauti. Bandžiau pragyventi su 20 eurų per dieną. Ką man reikėtų daryti žiemą? Niekas man nepadėjo susirasti darbo. Gyvenu viena ir būna naktų, kai būnu persigandusi. Todėl ir nusprendžiau grįžti namo“.
Siekia atkreipti dėmesį į neteisybę
A. Musilenka pasakojo, kad vieną rytą įvyko incidentas, kai ji išgirdo garsų beldimą prie poilsio namų, kuriuose gyveno. Ji taip išsigando, kad paskambino apsaugai. Ji sakė, kad jos patirtis Airijoje tikriausiai labai skyrėsi nuo kitų čia esančių ukrainiečių patirties. Tačiau moteris sakė norinti pasisakyti, kad atkreiptų dėmesį į paplitusią nuomonę, jog į Airiją atvykę pabėgėliai gyvena lengvai ir gauna dosnią valstybės paramą.
„Atvykau į Airiją sunkiai dirbti ir susikurti geresnį gyvenimą. Atvykau čia ieškodama ne ko nors kito, o tik pagalbos susirasti darbą, – sakė ji. – Grįžtu namo, nes manau, kad Ukrainoje man bus geriau, nors rusai vis dar bombarduoja“.
„Valstybės sistema, kuri, kaip maniau, turėjo padėti man ir kitiems pabėgėliams, mane pažemino, įžeidė ir paliko įsibaiminusią“, – „Irish Independent“ cituojama A. Musilenka.
