Ukrainos delegacija, kuriai vadovauja prezidentas Viktoras Juščenka, Prancūzijos sostinėje dalyvavo viršūnių susitikime, kuriame aptarti planai dėl glaudesnio Kijevo suartėjimo su Europos Sąjunga (ES), rašo „Lietuvos žinios“.
Tempia į skirtingas puses
Šiuo metu Ukraina ir vėl išgyvena valdžios krizę, o Rusija šią šalį priskiria savo įtakos sferai. Rusijai įsiveržus į Gruziją Europoje pasigirdo raginimų, kad ir Ukrainai reikėtų pasiųsti aiškesnį paramos signalą ir labiau paremti jos kursą į Vakarus. Tačiau yra ir abejojančių, ar ES turėtų toliau plėstis artyn prie Rusijos sienų. Vokietija, Belgija, Olandija ir Liuksemburgas laikosi atsargiai, o tokios šalys kaip Lenkija, Čekija, Baltijos valstybės, Švedija ir Didžioji Britanija spaudžia ES parodyti Ukrainai, kad jos ateitis - Europoje. Vienas ES diplomatas, dėl klausimo opumo norėjęs likti nežinomas, sakė, kad derybininkai ieškojo ypač „delikačios pusiausvyros“, nes vyriausybės „itin smarkiai lenkė į abi puses“.
Susitikimo rezultatas nuvylė prezidentą V.Juščenką, kuris tikėjosi, jog krizė Gruzijoje atvers Europai akis ir suteiks drąsos santykiuose su Kijevu. ES siūlomą Asociacijos sutartį Kijevas vertina kaip kelią į narystę, nors tokios šalys kaip Kroatija, prieš tapdamos kandidatėmis į ES, pasirašė Stabilizacijos ir Asociacijos sutartis.
Užsienio politikos ir gynybos ekspertas iš Europos reformų centro Londone Tomas Valasekas įsitikinęs, jog aiški narystės perspektyva suteikia galių ES paveikti sprendimus jos siekiančioje šalyje. „Šalys, kurios nori patekti į ES, yra daug labiau disciplinuotos ir susitelkusios į ekonomikos bei politikos reformas. Ukrainoje šios disciplinos trūksta.“
Tai palanku Rusijai
Praėjusią savaitę žlugo trapi Oranžinės revoliucijos bendražygių V.Juščenkos ir premjerės Julijos Tymošenko koalicija. Kai kam Europoje pasirodė, jog tai ženklas, kad šalis nepasirengusi stoti į ES. Pasak laikraščio „The Financial Times“, narystė ES Ukrainai svarbesnė nei narystė NATO, nes pastarajai nepritaria ir daugelis Ukrainos gyventojų, be to, tai galėtų išprovokuoti aštrią Rusijos reakciją. Kijevo siekį integruotis į Europą aktyviai palaiko Ukrainos gyventojai. Tačiau oranžiniai, užuot sutelkę jėgas į šį vieną tikslą, aršiai kovoja dėl valdžios. Rusijai tai palanku ir atveria įvairių galimybių, pavyzdžiui, manipuliuoti energijos tiekimu arba išprovokuoti rusų mažumos Kryme ir Rytų Ukrainoje nepasitenkinimą. Todėl Europos vadovai turėtų pasiūlyti ateityje priimti šią šalį į savo tarpą. Net jei Ukrainos vadovai būtų vieningi, vis tiek prireiktų dešimtmečio visoms būtinoms reformoms įgyvendinti, o ES turėtų pakankamai laiko išspręsti problemas dėl plėtros ir pasiekti, kad net skeptiškai dėl Ukrainos siekų nusiteikę europiečiai pakeistų nuomonę.
