Vakarų sistemoje tvirtai įsitvirtinusi Ukraina, artėjanti prie narystės Europos Sąjungoje, ar dar blogiau – NATO – ne, tokios įvykių eigos Rusijos prezidentas niekada netoleruotų. Tai būtų paskutinis veiksmas, skirtas dekonstruoti Rusijos pastangas išplėsti įtaką „artimajame užsienyje“ – tose Centrinės ir Rytų Europos dalyse, kurios išvengė Rusijos dominavimo po Sovietų Sąjungos su griuvimo. V. Putinas kelis kartus bandė aiškinti, kad Rusija turi teisę daryti įtaką šioje erdvėje, nes „artimasis užsienis“ yra gyvybiškai svarbus jo šaliai. Pasiduoti esamomis aplinkybėmis būtų tikrai žeminantis pralaimėjimas. Be to, nacionalinio stipruolio įvaizdis, kurį taip ilgai kūrė V. Putinas, negali būti suderintas su pralaimėjimu Vakarų strategams.
Iš Rusijos prezidento perspektyvos, dabar tai ne tik geopolitinės galios klausimas, bet ir ženklas to, kas gali nutikti pačiai Rusijos politinei sistemai. Jie Ukrainos žmonės gali nuversti Rusijos iškeltą prezidentą, tas pat gali nutikti ir Rusijoje. Taigi, gali būti, jog V. Putinui jokia kaina nebus per didelė tam, kad sustabdytų tokius įvykius Ukrainoje. Žmonių galia ir Vakarų patrauklumas neturi dominuoti. Tai, kas vyksta Ukrainoje, yra grėsmės V. Putino valdžiai sinonimas. Ką jis gali padaryti, kad sustabdytų arba užbėgtų už akių šiems įvykiams?
Tokios ekonominės priemonės kaip didesnės dujų kainos ir Ukrainos eksporto į Rusiją draudimas norimo rezultato pasiekti nepadės. Tai gali netgi sukelti priešiškumą Rusijai ne tik tarp tų, kurie pamažu šalinasi didžiojo kaimyno, bet ir dar dvejojančiųjų gretose. Būtent toks žiaurus elgesys sukėlė sentimentus, kad Vakarai yra geresnis pasirinkimas.
O „palaukime ir pažiūrėkime“ požiūris taip pat nėra patrauklus Maskvai. Artėjantys rinkimai leis išrinkti Ukrainos valdžią, kuri, labai tikėtina, bus palanki Vakarams, ir kurios legitimumas nebus kvestionuojamas. Rusijos intervencija tokiu atveju būtų sunkiai pateisinama. Pasirašymas susitarimo su ES – panašaus į tą, kuris vos nebuvo pasirašytas praėjusias metais- juk netrukdo geriems santykiams su Rusija. Tokiu atveju Rusija ir V. Putinas tiesiog liktų dar sudėtingesnėje situacijoje nei iki šiol. Taigi, lieka tik kokios nors formos intervencijos galimybė. Per pastarąsias kelias dienas Rusija iš tikrųjų „apšilo“ būtent tokiam scenarijui. Ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas vasario 24 dieną teigė, kad jis abejoja naujosios Ukrainos valdžios legitimumu ir kad užėmusieji valdžią vykdė „ginkluotą sukilimą“. Vakarai turėtų labai atsargiai įvertinti tokį pareiškimą. Galbūt svarbiausia yra tai, kad tai pasakė būtent D. Medvedevas – asmuo, kuris Vakaruose vertinamas labiau teigiamai nei prezidentas V. Putinas. T
ačiau, jis nėra geresnis už V. Putiną. Jis yra tokia pat sistemos dalis kaip ir V. Putinas. Maskva, naudodamasi juo kaip žinios siuntėju, iš tikrųjų praneša apie vieningą Rusijos valdžios poziciją. Ir pasiryžimą. Jei Ukrainos valdžia Maskvoje laikoma nelegitimia, visos durys yra atviros pasinaudoti rusų mažumos ir Krymo kortomis. Tai galėtų būti daroma keliais būdais. Galima skleisti gandus apie rusų priespaudą – internete tokių gandų jau netrūksta – beveik niekam nepastebėjus jie plinta ir įsitvirtina tam, kad leistų pasiekti atitinkamą tikslą. Kitas žingsnis galėtų būti Ukrainos rytinių teritorijų ar Krymo skatinimas deklaruoti, kad jie nepripažįsta naujosios, Kijeve įsikūrusios valdžios. Tada Rusija galėtų paskubėti pripažinti juos skelbiančius Ukrainos skilimą.
Tam nebūtų jokių kliūčių, nes Maskva tam tikrai prasme jau yra atsisakiusi pripažinti naująją Ukrainos valdžią. Vienintelis tikras barjeras yra nesugebėjimas iki šiol šiol rasti tinkamų lyderių Ukrainos rytuose, kurie padėtų organizuoti tokius įvykius. Pirmieji tokios scenarijaus veiksmai jau įgyvendinami – tereikia pažiūrėti į didėjančią įtampą Kryme ir Viktoro Janukovyčiaus pasitraukimą į Rusiją. Kiekvienas gali spėti, kokia bus šios strategijos pabaiga. Mačius ir analizavus JAV pozicijas dėl Irano tariamos branduolinės programos ir Sirijos, V. Putinas tikriausiai nemano, kad Baracko Obamos administracija galėtų ryžtis kokiai nors karinei konfrontacijai. O labai netinkamu laiku atėjęs pranešimas apie JAV karinių išlaidų drastišką mažinimą tik sustiprina tokį įspūdį. Tą užtvirtina ir tebesitęsiantis pasitraukimas iš Afganistano. O europiečiai patys vieni nelabai ką gali padaryti.
Taigi, V. Putino vertinimuose karinė rizika būtų labai nedidelė. Nieko nenutiko 2008 metais, kai Rusija nusiuntė savo kariuomenę į Gruziją ir Pietų Osetiją. Tas atvejis – su kai kuriais pakeitimas – netgi galėtų pasitarnauti kaip juodraštis. Pagrindinės rizikos būtų susijusios su ekonominėmis Vakarų sankcijomis Rusijai. Tai suduotų stiprų smūgį Rusijos ekonomikai, kuri šiuo metu yra nuosmukyje. Rublio vertė krenta dėl kapitalo nutekėjimo. Tačiau Rusija gali duoti atkirtį sustabdydama dujų ir naftos tiekimą tam tikroms nuo šios šalies dar priklausomoms Europos šalims. Vienintelis neaiškus dalykas yra Kinijos reakcija, kurios Rusija negali ignoruoti dėl turimų energetinių susitarimų. Kinija daug investavo į Ukrainą. Todėl Ukrainos skilimas gali sukelti pavojų tam tikroms Kinijos investicijoms. Tad sunku numatyti, kokio stiprumo reakcijos galima sulaukti iš Kinijos ir kaip tą reakciją vertins Rusija.
Žiūrint iš V. Putino ir Rusijos pozicijos, Ukrainos skilimas būtų gerokai naudingesnis nei visos valstybės pasirinkimas prisijungti prie Vakarų stovyklos. Dar blogiau, V. Putinas gali nuspręsti, kad silpna Vakarų reakcija toliau stiprintų jo kaip stipraus žaidėjo įvaizdį – žaidėjo, kuris dėl Rusijos interesų apsaugojimo galėtų padaryti bet ką. Sėkmė šioje strategijoje galėtų potencialią nelaimę paversti didžiuliu laimėjimu. Darant prielaidą, kad lyderiai, turintys skatinti skilimą, gali būti rasti, pagrindinis sprendimą nulemiantis faktorius gali būti ir vidaus politika. Ar V. Putino palaikytojai prisidės prie V. Putino sprendimo žaisti silpna Vakarų reakcija? Ar Rusijos populiacijoje yra politinių jėgų, kurios atsigręžtų prieš prezidentą ir pasuktų įvykius tokia pat linkme kaip ir Ukrainoje?
Joergenas Oerstroemas Moelleris
