Atlanto mėlynpelekiai tunai, atsidūrę ties išnykimo riba, pirmą kartą po daugelio dešimtmečių suteikė populiacijos atsikūrimo vilčių.
Atlantinių tunų mėgėjai gali šiek tiek lengviau atsikvėpti: jūrų biologai pranešė, kad grėsmingai sumažėjusi mėlynpelekių tunų populiacija pamažu pradeda atsigauti. Manoma, kad prie tunų grįžimo labai prisidėjo Vakaruose populiarių aktorių, dainininkų ir kitų įžymybių surengta kampanija mėlynpelekiams tunams išsaugoti: ja buvo siekiama pažaboti pramoninę šių žuvų žvejybą, dėl kurios šios rūšies tunai buvo atsidūrę ties išnykimo riba.
Kilo grėsmė išnykti
Nors atlantinių mėlynpelekių tunų kiekis net šiuo metu yra mažiausias per visą jų komercinės žvejybos istoriją, vis dėlto jų išlikimu besirūpinantys mokslininkai praėjusią savaitę pranešė aptikę didėjančią šių žuvų populiaciją Rytų ir Vakarų Atlanto vandenyse bei Viduržemio jūroje. Mėlynpelekiai tunai išauga iki 680 kg svorio ir iki 2,7 m ilgio, nors dažniausiai būna 0,5–2 m dydžio. Jei ne pramoninė šių žuvų žvejyba, jos galėtų gyventi iki 30 metų. Tai – šiltakraujės žuvys. Jų kūno temperatūra gali būti didesnė už aplinkinio vandens temperatūrą, todėl jos gali gyventi ir šaltuose vandenyse.
Mėlynpelekiai tunai dažniausiai laikosi vandens paviršiuje ir medžioja mažesnes žuvis, pavyzdžiui, silkes, skumbres, sardines, taip pat kalmarus ir vėžiagyvius. Tunai gali plaukti net iki 113 kilometrų per valandą greičiu ir įveikti labai didelius atstumus, kartais – kelis tūkstančius kilometrų. Skelbiama, kad mokslininkai yra pagavę ir pažymėję mėlynpelekių tunų ties Bahamų salomis, o vėliau šios žuvys buvo pagautos prie Norvegijos ir Brazilijos.
Mėlynpelekiai tunai nuo seno yra bene svarbiausias sportinės žūklės objektas, o nuo praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio jie tapo itin pageidaujamu Japonijos restoranų patiekalu. Šimtai ir tūkstančiai tonų šių žuvų virsdavo japonų mėgstamais tunų didkepsniais, sušiais ir sašimiais. Apetitas valgant tunus didėjo ne tik Japonijoje, bet ir kitose pasaulio šalyse, todėl jiems po kiek laiko kilo didelė grėsmė išnykti. Gamtosaugos organizacijos paskatino įkurti už Atlanto mėlynpelekių tunų išteklių administravimą atsakingą Tarptautinę atlantinių tunų išsaugojimo komisiją (ICCAT), kuri griežtai prižiūri ir riboja šių žuvų gaudymo kvotas.
„Tunomanija“ Japonijoje ir kitur
ICCAT duomenimis, nuo 1957 m. iki 2007 m. mėlynpelekių tunų populiacija Rytų ir Vakarų Atlante sumažėjo atitinkamai 74 proc. ir 82 proc. Jie visai išnyko Juodojoje jūroje, dėl intensyvios žvejybos jų populiacija smarkiai sumažėjo ir Viduržemio jūroje. Pasak ICCAT atstovų, nuo 1999 m. iki 2007 m. kasmet pasaulyje buvo sugaunama apie 60 000 tonų mėlynpelekių tunų, t. y. dvigubai daugiau už šias žuvis globojančios tarptautinės organizacijos nustatytą kvotą. Dėl to ICCAT 2010-aisiais metinę mėlynpelekių tunų žvejybos kvotą sumažino iki 13 500 tonų.
Griežčiausiai ir atkakliausiai šių žuvų žvejybos apribojimams priešinasi Japonija, nors jūrų biologų tyrimai rodė, kad Rytų Atlante gyvenantys tunai gali visiškai išnykti per artimiausius 10 metų. 2010 m. pavasarį Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencijos (CITES) sekretoriatas pasiūlė visai uždrausti komercinę šių žuvų žvejybą, Japonijos atstovai ėmėsi burti tokiam sprendimui nepritariančių valstybių koaliciją, ir jos balsais siūlymas buvo atmestas. Be kitų motyvų, neva verčiančių nepritarti mėlynpelekių tunų žvejybos uždraudimui, Japonijos vyriausybės atstovai nurodė, kad toks sprendimas „būtų nesąžiningas tunus importuojančių šalių atžvilgiu“. Skelbiama, kad Japonijoje suvartojama iki 80 proc. per metus pasaulyje sugaunamų mėlynpelekių tunų kiekio.
Milijonas už vieną žuvį
Visi supranta, kad komercinės tunų žvejybos versle sukasi milžiniški pinigai: nykstančios rūšies žuvys kažkam krauna didelį pelną. Per praėjusius 50 metų mėlynpelekių tunų skaičius sumažėjo net 80 proc., o labiausiai – per praėjusius 10 metų. Viduržemio jūroje, į kurią atlantiniai tunai atplaukia neršti, didmeninė 1 kg mėlynpelekio tuno kaina – per 50 JAV dolerių. Apie Japoniją nėra net ko kalbėti: Tokijo restoranuose vos 5 cm ilgio riebiausios melynpelekio tuno išpjovos gabalėlis gali kainuoti daugiau nei 2 tūkst. jenų, arba maždaug 60 litų. Viena, tiesa, didelė, pagauta žuvis japonų žveją iškart gali paversti milijonieriumi: 2013 m. Tokijo Tsukidži žuvų turgaus aukcione 222 kg svėręs tunas buvo parduotas už 1,76 mln. JAV dolerių. Jį įsigijo vieno sušio restoranų tinklo savininkas. Prieš metus tame pačiame aukcione 269 kg tunas taip pat buvo pasiekęs pasaulinį kainos rekordą: jis buvo nupirktas už 736 000 JAV dolerių. Tiesa, šiemet tuno kainos rekordas nebuvo sumuštas: ji siekė apgailėtinus 70 000 dolerių.
Įdomu tai, kad dar palyginti neseniai mėlynpelekių tunų aukso karštligė galėjo atrodyti visiškai neįtikėtina. Pavyzdžiui, dar 1960-aisiais Amerikoje tuno mėsos niekas nenorėjo: ji kainavo keliolika ar keliasdešimt centų už kilogramą ir dažniausiai buvo perkama katėms šerti. Tiesa, japonai tunus gaudydavo, tačiau ir ten mažai kas norėjo juos valgyti. Tačiau, populiarėjant sušių barams JAV, amerikiečiai pamėgo toro pavadintas išpjovas iš mėlynpelekio tuno pilvo. O iki 1970-ųjų mėlynpelekius tunus pradėjo valgyti ir japonai. Labai greitai ši žuvų rūšis tapo labiausiai pageidaujama ne tik Japonijos, bet ir JAV bei Kanados žuvų turguose. Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos (IUCN) duomenimis, nuo 1970 m. iki 1990 m. mėlynpelekių tunų žvejyba Vakarų Atlante išaugo daugiau nei 2 000 proc. Vidutinė šių žuvų kaina, kurią Japonijos importuotojai mokėdavo gaudantiesiems jas Atlante, pakilo net 10 000 proc. Beveik visi Atlanto vandenyne sugauti mėlynpelekiai tunai iškeliaudavo į Japoniją. Net ir dabar, kai tunų žvejyba smarkiai apribota, prie Niuhempšyro valstijos (JAV) pakrantės sugauti tunai su retomis išimtimis atsiduria Japonijos sušių baruose ir restoranuose.
Gera žinia
Praėjusią savaitę Madride įvykusiame Tarptautinės atlantinių tunų išsaugojimo komisijos mokslinio komiteto posėdyje buvo aptarta mėlynpelekių tunų padėtis Rytų Atlante ir Viduržemio jūroje. Pasak komisijos ekspertų, priemonės, kurių šios rūšies ištekliams apsaugoti buvo imtasi pastaraisiais metais, davė gerų rezultatų: jau pastebėta mėlynpelekių tunų populiacijos atsikūrimo požymių. Mokslininkai neatmeta galimybės, kad jų ištekliai gali netrukus net padidėti iki vadinamojo tvaraus lygio, oficialiai vadinamo maksimaliu galimo tausios žvejybos laimikio lygmeniu. Nustatyta, kad labiausiai mėlynpelekių tunų populiacija atsikūrusi Rytų Atlante.
O Pasaulio gamtos fondo (WWF) atstovai pranešė, kad mėlynpelekiams tunams jau nebegresia pavojus išnykti. WWF Viduržemio regiono vadovo dr. Sergi Tudelos teigimu, nors naujausi atlantinių tunų situacijos vertinimai susiję su įvairiais neaiškumais, šiandien jau galima tvirtai pasakyti, kad jie atsitraukė nuo išnykimo slenksčio. Pasak jo, tai – tiesioginis kompleksinio rūšies apsaugos priemonių poveikio rezultatas. „Gali būti, kad esame netoli įspūdingos pergalės visoje žuvininkystės istorijoje, svajonės apie tvarius mėlynpelekių tunų išteklius Rytų Atlante ir Viduržemio jūroje išsipildymo. Tikėkimės, kad praeities pamokos buvo gerai išmoktos ir bent jau šiuo atveju istorija nepasikartos“, – sakė S.Tudela.
Japonijos spauda, su dideliu susidomėjimu laukusi žinių apie ICCAT mokslinio komiteto narių susitikimą Madride, pranešė, kad dėl pagerėjusios mėlynpelekių tunų išteklių būklės Rytų Atlante ir Viduržemio jūroje kitais metais metinė šių žuvų pramoninės žvejybos kvota gali būti padidinta 70 proc. Apie tai informavo šaltiniai ICCAT moksliniame komitete. Jei tai – tiesa, metinė atlantinių tunų sugavimo kvota gali išaugti iki maždaug 23 tūkst. tonų. Tada Japonijos vyriausybei būtų suteikta teisė proporcingai padidinti savąją dabartinės 8,5 proc. metinės šių žuvų sugavimo kvotos dalį. Tikimasi, kad metiniame ICCAT susitikime, kuris lapkritį įvyks Genujoje (Italija), bus išsamiau įvertinta mėlynpelekių tunų išteklių būklė ir organizacijos, kuriai šiuo metu priklauso 48 pasaulio valstybės, nariai pradės diskutuoti apie galimą pramoninės žvejybos ribojimų sušvelninimą ir kiekvienai šaliai teksiančias naujas tunų gaudymo kvotas.
Parengė Arvydas Praninskas
