Karių ištvermė – dėl narkotikų
Vokiečių kareiviai rydavo narkotines medžiagas, priduodančias jėgos ir ištvermės. Tikrieji Hitlerio ginklai buvo ne, pavyzdžiui, V-2 raketos, o vaistas pervitinas, dabar geriau žinomas kaip metamfetaminas. Trečiojo reicho medicinos ir vokiečių gydytojų veiklos tyrimai rodo, kad Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių kariams prieš mūšius būdavo išduodamos tabletės, kurios gerokai padidindavo jų ištvermę, leisdavo dalyvauti kariniuose veiksmuose daugybę valandų – be miego ir maitinimo.
1939–1945 metais vermachtui ir liuftvafei buvo nusiųsta daugiau nei 200 milijonų pervitino tablečių. Daugiausia gavo pagrindiniai daliniai, okupavę Lenkiją, Prancūziją, Olandiją, Belgiją ir kitas šalis. Būtent pervitinui, stimuliatoriui, išbandytam su koncentracijos stovyklų kaliniais, turėjo būti dėkingas Hitleris už sėkmę Blickrygo metu. Vokiečių kariai jį vadino Panzerschokolade – „tankų šokoladu“. Didžiojoje Britanijoje laikraščiai su baime rašė apie „stebuklingas tabletes“, kurias naudoja naciai.
Fiurerio pavyzdys
Nuo pervitino buvo priklausomas ir pats fiureris – nuo 1936 „vaistą“ jam leisdavo asmeninis gydytojas Theodoras Morellis. Vėliau priklausomi tapo ir dauguma vokiečių karių. 1940 metais 23 metų vokiečių karys, vardu Heinrichas Bollas, iš fronto rašė laišką, kuriame išreiškė savo susižavėjimą „stebuklingu vaistu“. Vos viena tabletė, pasak jo, pakeisdavo litrus labai stiprios kavos. Išgėrus pervitino tabletę, kad ir tik kelioms valandoms, išgaruodavo visas nerimas ir kariai pasijusdavo laimingi.
Ypač plačiai pervitinas naudotas Rytų fronte, kur vyko itin įtempta ir alinanti kova. Kriminalistas Wolfas Kemperis, parašęs apie šį reiškinį knygą, taip aprašo tipišką jo vartojimą: „1942 metais, esant 30 laipsnių šalčiui, maždaug 500 karių vokiečių dalinys buvo apsuptas. Kai kariai pradėjo kristi į sniegą ir sakyti, kad nori mirti, gydytojas nusprendė duoti jiems pervitino. Po pusės valandos beveik visiems pasidarė gerokai geriau. Jie atsikėlė ir pareiškė, kad yra pasiruošę eiti į kovą.“
Pervitinas padidindavo ištvermę ir žvalumą, tačiau labai greitai sukeldavo priklausomybę ir turėjo daugybę šalutinių efektų: imdavo svaigti galva, pildavo prakaitas, apimdavo depresija, prasidėdavo haliucinacijos ir kita. Užfiksuota daugybė atvejų, kai šio preparato vartojimas privesdavo prie karių mirčių ar savižudybių. Tačiau Trečiojo reicho valdžia tai ignoravo, ir tūkstančiai karių narkomanų pamažu iš neįveikiamų „supermenų“ virsdavo niekam tikusiais „zombiais“.
Kariai turėjo tapti antžmogiais
Suprantama, pervitinas nebuvo vienintelis slaptas Hitlerio ginklas. Nacių medikai su mirties stovyklų kaliniais aktyviai bandydavo ir daugybę kitų medžiagų, kurios šiandien yra populiarios tarp mėgėjų „pagauti kaifą“. Paskutiniu nacių ginklu, į kurį Hitleris dėjo ne mažiau vilčių nei į raketas V-2, buvo vaistas kodiniu pavadinimu D-IX. Tai buvo tikras įvairių narkotinių medžiagų kokteilis, turėjęs leisti iš naujo apibrėžti žmogaus ištvermės galimybes.
Vos viena D-IX tabletė turėjo leisti nacių kariui su kuprine ir įranga nužygiuoti 90 kilometrų per dieną. Būtent tiek, o kartais ir daugiau, su 25 kilogramų svorio kuprinėmis be jokio poilsio sugebėdavo nueiti Šašenhauzeno koncentracijos stovyklos kaliniai, ant kurių išbandytas D-IX. Plačiam D-IX panaudojimui ir nacių karių pavertimui antžmogiais kelią užkirto tik sąjungininkų invazija į Normandiją ir plataus masto Vokietijos bombardavimas.
