Kornelija Bradaitė / Geopolitika
Įtampai Kryme pasiekus beveik kritinę ribą, buvęs Rusijos prezidento patarėjas Andrejus Ilarionovas savo tinklalapyje parašė: pagrindinė ir vienintelė pastarojo meto Vladimiro Putino provokacijų užduotis – išprovokuoti plataus masto pilietinį karą Ukrainoje.
„Daugelis šių provokacijų tyčia ir demonstratyviai įžeidinėja Ukrainos valstybę, Ukrainos nacionalinius simbolius, ukrainiečių nacionalinę savimonę – tikintis, kad bus neišvengiama reakcija“, – pabrėžia buvęs patarėjas. Bet ukrainiečiai demonstruoja olimpinę kantrybę.
Pastarosios savaitės įvykiai Kryme, o ypač jų scenarijus ir režisūra, labai primena 2008 m. padėtį Pietų Osetijoje: virtinė provokacijų, nervų tampymas ir atviras jėgos demonstravimas siekiant, kad kam nors sostinėje pasibaigtų kantrybė, anot Antono Čechovo, „jei pirmame veiksme ant sienos kabo šautuvas, tai trečiame veiksme jis turi iššauti“. A. Ilarionovo teigimu, viso to tikslas – priversti, išprovokuoti naująją Ukrainos valdžią atsakyti, sureaguoti, panaudoti jėgą, atidengti ugnį – pageidautina, kad atsirastų aukų. „Jiems reikalingi lavonai. Daug lavonų. Kuo daugiau – tuo „geriau.“ Reikalinga ukrainietiška „nužudytų dviejų tūkstančių taikių osetinų“ versija. Kuo labiau rezonansinė bus vienos ar kitos socialinės grupės atstovų žūtis, tuo „efektyvesnis“ propagandinis smūgis“, – mano A. Ilarionovas.
Deja, situacija tik primena Pietų Osetiją, bet nėra tokia pati. Pirmiausia, naujoji Ukrainos valdžia nesiima jokių „karštų veiksmų“, antra, Krymo įvykiai nuo pat pradžių buvo pasaulio žiniasklaidos taikinyje ir taip paprastai nepraneši „stulbinančios naujienos“ apie tai, kad fašistuojantys ukrainiečiai puldinėja taikius rusakalbius Krymo gyventojus. Tačiau kaip tik dėl tos priežasties, kad įvykiai Kryme stebimi pro didinamąjį stiklą, Kremlius naudoja per pastaruosius porą dešimtmečių nematytus propagandos, dezinformacijos ir melo skleidimo įrankius. Iš esmės vyksta seniai regėtas informacinis karas, keliantis milžinišką įtampą ne tik Kryme, bet ir kitose šalyse.
Ginklų ir pinigų žvanginimas
Kovo 3 d. viešąją erdvę apskriejo žinia, kad Ukrainos karo laivams, dislokuotiems Krymo pusiasalyje, buvo paskelbtas ultimatumas pasiduoti. Jie, žinoma, nepasidavė, bet nė viena pusė nesiėmė jokių veiksmų. Kitądien pranešta, kad Rusijos pajėgos, perėmusios kontrolę vienoje karinių oro pajėgų bazėje Kryme, paleido perspėjamuosius šūvius į orą, kai apie tris šimtus ukrainiečių karių mėgino grįžti į savo tarnybos vietą po darbo oro uoste. Vėliau pranešta, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas įsakė baigti nepaprastąjį karinių pajėgų parengties patikrinimą ir visiems jame dalyvavusiems kariams neva buvo įsakyta grįžti į savo bazes. Nepaisant to, Juodosios jūros pakrantėje dislokuotus Rusijos karinius dalinius gali papildyti 25 tūkst. karių.
Netrukus kovo 4 d. žiniasklaidos priemones apskriejo naujiena, kad JAV prie Krymo krantų siunčia karinio jūrų laivyno jūrų šturmo grupę su lėktuvnešiu „George Bush“ priešakyje – pirmieji tai, remdamiesi neįvardintais šaltiniais JAV, pranešė allcrimea.net. Be lėktuvnešio, į grupės sudėtį įeina 17 karinių laivų ir trys povandeniniai laivai. Ant lėktuvnešio „George Bush“ denio yra 90 lėktuvų, tarp jų – ir keli naikintuvai F-22. Teigiama, kad pirmadienį šturmo grupė perplaukė Egėjo jūrą. Vėliau ši informacija, kurią kartojo ir rusų tinklalapiai, Pentagono atstovo buvo paneigta.
Turkijos žiniasklaidos teigimu, antradienį anksti ryte Bosforo sąsiaurį perplaukė du Rusijos karo laivai – „Saratov“ ir „Jamal“.
Nors V. Putinas ir neigia bet kokį ryšį tarp šalyje kilusių ekonominių problemų ir įvykių Ukrainoje, tačiau kurstomo naujo karo pirmojo rimto padarinio sulaukė pati Maskva: katastrofiškai krentantis rublio ir akcijų kursas jau atnešė Rusijos ekonomikai milijardinių nuostolių. XXI amžiuje niekas taip greit nebėga kaip pinigai – kai kurių ekspertų teigimu, vien per kovo 3-iąją Rusija prarado daugiau pinigų, nei buvo išleista Sočio žiemos olimpiadai...
Įtampos Kryme fone gana netikėtai ryžtingai (kas nebūdinga JAV demokratams) ėmė elgtis Vašingtonas: Jungtinės Valstijos sustabdė karinį bendradarbiavimą su Rusija, taip pat pranešė apie realią galimybę įšaldyti Rusijos verslo įmonių ir asmenų sąskaitas. Reaguodamas į tai, V. Putino patarėjas ekonomikos klausimais Sergejus Glazjevas perspėjo, kad jeigu JAV paskelbtų sankcijas Rusijai, Maskva gali būti priversta nebenaudoti dolerio kaip rezervinės valiutos ir atsisakyti mokėti bet kokias skolas JAV bankams. Kremliaus atstovo teigimu, jeigu būtų įvestos ekonominės sankcijos, Rusija rekomenduotų visiems JAV valstybinių obligacijų turėtojams jas parduoti.
JAV žurnalas „The New Republic“ (Maria Baranova, „Niekas ukrainiečių nacionalizmui nepasitarnavo labiau kaip Vladimiras Putinas“) pažymi: „Karas dar neprasidėjo, o Rusija jau skaičiuoja nuostolius ekonominiame ir politiniame fronte. XXI amžiaus Europoje nėra vietos klasikiniam karui su šaudymu ir sprogimais. Bet egzistuoja politinė izoliacija ir investicinio klimato atšalimas iki minusinės temperatūros.“
Verta paminėti ir tai, kad JAV valdžios atstovai rimtai prakalbo apie ekonominės pagalbos Ukrainai paketą – Kijevui būtų suteikta 1 mlrd. dolerių paskola. Ir tai tik pradžia.
Amžinas klausimas – ko nori Putinas?
Be jokios abejonės, V. Putino pasakomis apie humanitarinę pagalbą Kryme gali patikėti nebent jo kolega Šiaurės Korėjoje. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Rusijos prezidentas prarado ryšį su realybe, tačiau vis dėlto Kremliaus agresyvumas ir ciniškumas nėra visiškai netikėtas ir istorijoje nelinksniuotas dalykas. Kaip rašo amerikiečių „The Wall Street Journal“, V. Putinas siekia stiprinti savo autoritarinę valdžią ir atkurti Didžiąją Rusiją: „Be Ukrainos, svarbiausios iš buvusių sovietinių satelitų, sukurti naują Rusijos imperiją bus neįmanoma. Prarijusi Ukrainą, Didžioji Rusija priartės prie ES sienų. Nes jeigu Ukraina, su prezidentu, kuris nebus Rusijos marionetė, pajudės link Europos, ji taps demokratijos pavyzdžiu Rusijai. Todėl pasaulis mato, kokių priemonių pasirengęs griebtis ponas Putinas, kad sustabdytų tokį variantą. Net jeigu tai ir sukeltų pilietinį karą Ukrainoje.“
Pasak „The Wall Street Journal“, kietam žaidimui Maskvą kursto Vakarai – tiksliau, Vakarų silpnumas ir neryžtingumas. „Dėl ES jokios vilties nėra, nes jai vadovauja Vokietija, kuriai taip komfortiška savo pačios pacifizme, kad ji nerizikuos pradėti net diplomatinio konflikto“, – konstatuoja leidinys.
V. Putino agresijos motyvus analizuoja ir Turkijos spauda: anot „Milli Gazete“, pirmiausia, Rusija įsitikino, kad po neseniai įvykusio „Maidano perversmo“ joks kitas instrumentas nesustabdys Vakarų veržimosi į regioną.
„Antroji priežastis visiškai remiasi geopolitiniais ir geostrateginiais motyvais. Maskvai Ukraina ir Krymas – neatsiejama rusiškos „ėjimo į pietus“ politikos dalis. Dėl to, kaip ir karo su Gruzija atveju, Maskva siunčia signalą, kad yra pasirengusi bet kam. O tai reiškia tradicinę „šiurkščios jėgos politiką“. Jeigu Rusija bus pasirengusi paaukoti Krymą, o kartu ir Ukrainą, ji neteks: a) Juodosios jūros; b) buferinio regiono, besitęsiančio nuo Baltijos jūros iki Kaspijos, o tai reiškia ir regioninės iniciatyvos praradimą; c) Muitų sąjungos projekto; d) „artimojo užsienio“ ir politikos, nukreiptos imperijai atkurti. Ilgalaikėje perspektyvoje viso šito netekimas tolygus Rusijos išgyvenimo problemai“, – teigia turkų leidinys.
„Krymas gali tapti Putino Vaterlo“
Įvykiai Kryme priminė groteskišką demonstracijų Maidane imitaciją, skelbia tinklalapis Slate.fr. „Prisidengdami protestais kaukėti milicininkai, padedant kariams iš „Berkut“, užgrobė valstybinių įstaigų pastatus ir pareikalavo, kad būtų pripažintas prezidento Viktoro Janukovyčiaus legitimumas. Be to, kariškiai be skiriamųjų ženklų perėmė į savo rankas du oro uostus, sukūrė ryšio trukdžius su kontinentu. Šeštadienį Krymo valdžia kreipėsi į Rusiją prašydama pagalbos, taip pasekdama Janukovyčiaus, tapusio Putino marionete, pavyzdžiu“, – straipsnyje „Krymas gali tapti Putino Vaterlo“ rašo prancūzai. Ir pateikia išvadą: imperialistiniai Putino planai gali tapti jo Vaterlo, o kad tuo įsitikintum, užtenka pažiūrėti į žemėlapį. Šiaurėje Krymas su žemynine Ukrainos dalimi sujungtas plonyčiu žemės lopinėliu, pavadintu Perekopo sąsmauka, kuri iš esmės yra tikras gelbėjimosi ratas pusiasaliui. Iš daugelio padarytų analizių akivaizdu: Krymas ekonomine prasme visiškai priklauso nuo likusios Ukrainos dalies, kuri jam tiekia visą elektrą, vandenį ir apie 70 proc. maisto produktų.
„Ši aplinkybė, beje, ir nulėmė, kodėl Krymas buvo prijungtas prie Ukrainos. Netikėkite legendomis, kad Nikita Chruščiovas tiesiog jį padovanojo Ukrainai. Juokais žmonės neretai sako, kad Chruščiovas padovanojo Krymą, kai buvo išgėręs... Iš tikrųjų ši istorija sugalvota 1990 metais, kai Maskva ištraukė prorusiško separatizmo kortą“, – šiandien dažnai kartojamą argumentą griauna Slate.fr.
Sugriuvus SSRS, separatizmo atmosfera Kryme buvo nuolat palaikoma: dauguma ten gyvenančių yra rusakalbiai, be to, pusiasalyje liko gyventi daug atsargos kariškių, kuriems Krymas – savotiška tarybinė Florida. Vis dėlto pagrindinė priežastis, kodėl Kryme daugumą gyventojų sudaro rusai – Josifo Stalino vykdyta masinė totorių deportacija ir masinis rusų persikėlimas.
„Krymas baisiai nukentėjo per karą. O jo administracinis perėjimas iš Rusijos į Ukrainos SSR pavaldumą neturėjo jokios reikšmės – visi gyveno toje pačioje totalitarinėje sistemoje. Ukrainai teko atkurti pusiasalį, ir tai buvo logiškas sprendimas. Į Krymą atsiųsti rusai dažniausiai buvo kilę iš miškingų regionų ir neturėjo jokio supratimo apie žemės ūkio vystymą pietų stepės sąlygomis. Didžioji dalis Krymo teritorijos – dykuma, o kritulių per metus būna mažiau nei Los Andžele. Du milijonai vietos gyventojų tiesiog nesugebės išgyventi be Ukrainos vandens, nes jau ir dabar jo tiekimo apimtis buvo nepakankama“, – konstatuoja Slate.fr.
Ir tęsia: Sevastopolyje, kur bazuojasi Rusijos Juodosios jūros laivynas, vanduo iš čiaupų teka ne kasdien. Vasario 19-ąją, tą pačią dieną, kai snaiperiai šaudė į demonstrantus Kijeve, Sevastopolis kreipėsi į Vakarų valstybes prašydamas pagalbos – modernizuoti vandens tiekimo ir valymo įrenginius. Anot prancūzų, Krymą itin pažeidžiamą daro tai, jog pusiasalis praktiškai visą elektrą gauna iš Ukrainos, ir jau pasigirdo raginimų bent penkiolikai minučių atjungti Krymui elektrą.
Tokios iniciatyvos neužteks norint normalizuoti padėtį, bet ji vis dėlto galėtų priversti Maskvą susimąstyti. Žinoma, atsakydama į tai, Rusija gali užsukti Ukrainai dujas, bet tai reikš tiekimo sutrikimus ir didelei daliai Europos. Be to, ukrainiečiai jau žiemos metu parodė, kad nebijo šalčių, o juk dabar pavasaris.
Slate.fr taip pat atkreipia dėmesį, kad Krymas po 1990 m. gerokai pasikeitė: paskelbusi nepriklausomybę Ukraina vėl atvėrė duris totoriams, 300 tūkst. jų grįžo į istorinę tėvynę ir totorių skaičius vis augo – ne tik dėl intensyvios imigracijos, bet ir dėl didesnio nei rusų ar ukrainiečių šeimose gimstamumo. Totoriams visiškai ne prie širdies separatizmas, jie taip pat nesutinka gyventi autoritariniame ir Putino kontroliuojamame „Janukistane“.
„Totoriai ne šiaip sau gerai organizuoti: šie musulmonai gali remtis draugais. Tatarstano Respublikos atstovai jau išreiškė jiems paramą. Turkija, kuri Krymą kontroliavo ilgiau nei Rusija, taip pat atidžiai seka įvykius. Situacijos iš akių nepaleidžia ir čečėnų sukilėliai. Taigi negalima atmesti, kad padėtis Kryme tik aštrės. Nors galbūt paprasčiausio elektros atjungimo gali užtekti, kad būtų galima „įkrauti iš naujo“ agresyvią, defektinę ir pasmerktą katastrofai Putino sistemą. Ir išvengti naujo kraujo praliejimo“, – reziumuoja Slate.fr.
