Ji žvelgia į fotoaparato objektyvą tiesiu, gundančiu žvilgsniu ir koketiškai šypsodama puse lūpų. Jos antakiai – išpešioti, lūpos – padažytos, o ilgi, kaštono spalvos plaukai, sušukuoti pagal klasikinį 40-tųjų stilių, sunkiomis garbanomis krenta ant chaki spalvos uniformos pečių.
Kaip rašo dailymail.co.uk, ji lengvai galėjo būti viena iš balandėlių, praskaidrinusių Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau šis veidas priklausė Nancy Wake – vienai iš drąsiausių pogrindžio kovotojų prieš vokiečius Prancūzijoje; ir, be jokios abejonės, vienai iš stilingiausių.
Vienas bendražygis iš Prancūzijos Pasipriešinimo grupės apibūdino ją kaip: „Pačią moteriškiausią būtybę, kol neprasideda kova. O tuomet ji prilygsta penkiems vyrams“. N. Wake iš tiesų atitiko abi komplimento dalis.
Ji buvo tokia moteriška, kad, vienąkart prireikus sprukti nuo persekiotojų, apsirengė madingą suknelę ir apsigobė kupranugarių vilnos paltu, užsitempė šilkines pėdkelnes bei apsiavė aukštakulniais – ir visa tai tam, kad neatrodytų kaip „persekiojama moteris“. Kitą kartą, vilkėdama tais pačiais drabužiais, N. Wake iššoko į vynuogyną iš riedančio traukinio, tokiu būdu išvengdama nacių kontrolės punkto, kuriame greičiausiai būtų buvusi sulaikyta.
Be to, ji buvo tokia agresyvi, kad, nuleista su parašiutu į Prancūziją kaip Specialiųjų operacijų vykdomoji agentė, plikomis rankomis atsikratė vokiečių sargybiniu, o labiausiai už viską mėgo greitu automobiliu lėkti per kaimus, ant kelių laikydama pistoletą – kulkosvaidį, burnoje įsikandusi cigarą ir ieškodama vokiečių, kuriuos reikėtų nužudyti.
Kadangi ši moteris buvo aistringa, impulsyvi ir mėgstanti į save atkreipti dėmesį, ji anaiptol nebuvo ideali slaptoji agentė – jos viršininkai buvo įsitikinę, kad šioji priešų užnugaryje ilgai neišsilaikys.
Tačiau N. Wake įrodė, kad pastarieji klydo, ir tik mažiau, nei prieš mėnesį – būdama 98 m. – apleido šį pasaulį pensininkų veteranų slaugos namuose Londone. Jos nugyventas gyvenimas, kupinas drąsos ir žavesio, įkvėpė Sebastiano Faulks romano „Charlotte Gray“ atsiradimą, kuris vėliau buvo ekranizuotas. Pagrindinį vaidmenį filme atliko Cate Banchett.
Daugumą savo neįprasto gyvenimo N. Wake nugyveno prisidenginėdama netikrais vardais. Ji buvo žinoma kaip Nancy Fiocca (jos mergautinė pavardė) ir Lucienne Cartier. Atlikdama specialiąsias operacijas ji buvo vadinama Andree (nors jos draugas homoseksualas, dirbąs toje pačioje vietoje, kreipdavosi į moterį „Gertie“). Vienos operacijos metu ji netgi maskavosi „Raganos“ vardu.
Tačiau geriausiai žinomas šios moters slapyvardis buvo sugalvotas Gestapo, kuomet, įtraukę N. Wake į labiausiai ieškomų nusikaltėlių sąrašą ir pasiūlę 5 mln. frankų atlygį už jos galvą, šie pavadino ją „Baltąja pele“ (už gebėjimą nenukentėjusiai išsirangyti iš jų paspęstų spąstų).
Nancy Wake gimė Naujojoje Zelandijoje ir užaugo Australijoje. Ji buvo sunkus vaikas, pasinaudojęs pirmąja pasitaikiusia galimybe palikti gimtąją šalį ir iškeliauti į Europą. Tenai ji kurį laiką dirbo žurnaliste, kol ištekėjo už verslininko iš Marselio, išlavinusio merginos skonį šampanui bei ikrams ir pripratinusiam ją prie gero gyvenimo.
Tuo metu, kai 1939 m. rugsėjį buvo paskelbta karo pradžia, Nancy lankėsi lieknėjimo kursuose Londone. Ji panoro prisijungti prie kovos, tačiau jai paskirta vieta, moters pasibaisėjimui, buvo laivyno, kariuomenės ir oro pajėgų valgykla. Taigi, ji sugrįžo į Prancūziją ir, tuo metu, kai šalis nebetsilaikė prieš vokiečių invaziją, ji įrodė drąsa ir agresija prilygstanti bet kuriam vyrui – o gal net ir pralenkianti nemažai jų.
1940 m., nacių dar neokupuotoje Prancūzijos dalyje, Marselis tapo britų kareivių, likusių po Diunkerko evakuacijos, bei RAF (karališkųjų oro pajėgų), besitikinčių grįžti namo per Ispaniją, traukos centru. Pabėgimo kelias per Pirėnus buvo organizuojamas po pat vokiečiams pritariančių Prancūzijos valdžios organų nosimis. Pasiturintis Nancy vyras Henris finansavo šias operacijas, o pati Nancy, vilkėdama madingai iki pat pirštų galiukų, nešiojo žinutes tarp grupių narių. Neilgai trukus ji pradėjo lydėti pabėgusius Sąjuningininkių kareivius bei lakūnus palei pakrantę iki šalies sienos.
Tai buvo pavojingas darbas, nuolat krečiamas išdavystės baimės. Vienu metu moteris buvo suimta Prancūzijos policijos ir tardoma kalėjime keturias dienas, kol pabėgimo linijos lyderiui pavyko pasitelkus apgaulę įsigauti vidun ir ją išlaisvinti. Tačiau po to moteriai tapo aišku, kad jos dienos – suskaičiuotos, ir ji patraukė į pogrindį.
Virš Nancy galvos telkiantis grėsmei, 1943 m. ji atsisveikino su Henriu ir patraukė kalnų link, kur, po dviejų dienų kelionės per Pirėnus neutralios Ispanijos link ir iš ten, per Gibraltaro sąsiaurį, galų gale pasiekė D. Britaniją. Tuokart niekas nebūtų prieštaravęs, jei ji būtų nusprendusi, kad jos indėlis į šį karą – jau pakankamas. Tačiau, vietoj to, ji pasisiūlė savanore į Specialiųjų operacijų vykdomosios organizacijos Prancūzijos poskyrį Londone ir, nepaisydama susidariusios nuomonės, esą ji tėra vakarėlius mėgstanti mergina, N. Wake įgijo išgyvenimo bei sekimo įgūdžių, išmoko naudotis ginklu ir Morzės abėcėlę.
Likus šešioms savaitėms iki Sąjungininkių (JAV ir D. Britanijos) kariuomenių išsilaipinimo Normandijoje, moteris buvo nuskraidinta į miškais apaugusį kalvotą Auvergne regioną centrinėje Prancūzijoje, kad paruoštų vietines Pasipriešinimo grupes puldinėti vokiečius bei silpninti jų įsitvirtinimus, vos tik prasidės invazija.
Tačiau 7 tūkst. partizanų buvo nepaklusnūs, neorganizuoti ir vedami asmeninių įsitikinimų – greičiau padugnės, nei požeminė kariuomenė, galinti padaryti žalos vokiečiams. Negana to, jie visiškai nekreipė dėmesio į atvykėlius iš sąsiaurio, juo labiau – moteris.
Bet Nancy įrodė savo vertę organizuodama oro antskrydžius ir slėpdama ginklų resursus, keliaudama tarp grupių, mokėdama pinigus, skatindama jas bendradarbiauti ir stengdamasi – geriausiai, kaip tik galėjo – padaryti iš jų reikiamą formą. Bedirbdama ši moteris buvo kieta kaip kad seni kareiviški batai, kuriuos ji avėjo vietoj taip mėgiamų aukštakulnių. Galų gale, lydima partizanų, ji prasiskynė kelią per priešų patrulius ir kelių blokadas.
Moteris vedė išpuolius prieš vokiečių vilkstines ir netgi perimdavo šarvuotus automobilius. (Kartą paklausta, kodėl visad reikalaudavo važiuoti priekyje riedančioje transporto priemonėje, ji atsakė, kad tik todėl, jog negalėjo pakęsti pirmiau važiuojančių mašinų į veidą metamų dulkių.)
Vienos nedidelės kovos metu, jos automobilis buvo apšaudytas vokiečių naikintuvų, tačiau Nancy pavyko iššliaužti iš po nuolaužų, rankose laikant jai brangiausius dalykus: stiklainį veido kremo, dėžutę arbatos ir satino pagalvėlę. Tačiau, kada keliai kelionėms su automobiliu pasidarė pernelyg pavojingi, ši moteris per tris dienas dviračiu numynė daugiau, nei 480 km, kad tik rastų veikiantį radijo imtuvą ir galėtų susisiekti su Londonu.
Nepaisant karo metais patirto siaubo, Nancy niekuomet neprarado savo švelniosios pusės: du amerikiečiai ginklų instruktoriai, išlaipinti jos miško slėptuvėje, šalia jiems sukurptų laikinų lovų rado stiklainį su pamerktomis gėlėmis.
Tačiau nepaisant visų moteriškų gudrybių, kurias pasitelkdavo tam, kad gautų tai, ko norėjo, ši moteris žinojo, jog reikia neperžengti ribos. Visą tą laiką ji buvo ištikima Henriui – vyrui, kurį mylėjo. Todėl bet kuris partizanas, pabandęs parodyti jai dėmesį, būdavo atstumiamas. „Jeigu tik būčiau prisileidusi nors vieną, gandas būtų pasiekęs daugybę ausų, ir šie kariai būtų ėję per kalnus, kad tik gautų dar, – kartą sakė Nancy. – Taigi, jokių meilės romanų, ir taškas.“
Šis N. Wake nusistatymas buvo aiškus nuo pat pradžių. Kuomet ji šoko iš lėktuvo Auvergne regione, jos parašiutas įsipainiojo į medžius. Atėjęs pagelbėti agentas garsiai pasvajojo, jog būtų puiku, jei visi medžiai užaugintų tokius dailius vaisius. „Nekalbėk man šito prancūziško š***“ – drėbtelėjo ji.
Deja, kai galų gale moteris sugrįžo į Marselį, paaiškėjo, kad Henris – nebegyvas. Netrukus po to, kai Nancy pabėgo iš miesto, jis buvo sugautas Gestapo, įkalintas ir kankintas, o galiausiai – nušautas. Dėl vyro mirties moteris nenustojo savęs kaltinti – jei tik jos mylimasis būtų jiems prasitaręs, kur ji – būtų galėjęs gyventi. Tačiau jis atsisakė.
Nancy Wake pelnė daugybę pagyrimų: D. Britanijos George medalį, Prancūzijos Garbės legiono ordiną ir tris „Croix de Guerre“. Moteris iš naujo ištekėjo, sugrįžo gyventi į Australiją, kurį laiką užsiėmė politika, tuomet sugrįžo į D. Britaniją ir 2001 m. atsistatydino.
Po mirties N. Wake kūnas buvo kremuotas, o pelenai, jos prašymu, išbarstyti Auvergne regione.
