Nepaisant to, kad šalia Baltijos nestūkso Everestas, Tibeto ir Baltijos valstybių panašumai yra įspūdingi, rašo „The Economist“.
Abu kraštai buvo nušluoti nuo žemėlapio kur kas didesnių kaimynų, kriminaliniais nusikaltimais laikiusių bet kokias nacionalinių jausmų apraiškas.
Jei sovietmečiu turėjai tarpukario Baltijos šalių vėliavą, iš valdžios galėjai tikėtis griežtos bausmės.
Lygiai taip pat uždrausta yra Tibeto vėliava. Abiejų kraštų gyventojų bruzdėjimai dėl nepriklausomybės sulaukia išorinio pasaulio apatijos, rašo savaitraštis.
Kremliaus migracijos ir rusifikacijos politika, kuria siekta pažaboti nacionalistines tendencijas Baltijos šalyse, yra labai panaši į tai, ką dabar Tibete daro Kinija.
Fiktyvi komunistų retorika apie etninę harmoniją Sovietų sąjungoje yra beveik identiška kiniškiems lozungams. Lygiai taip pat identiška yra nuoširdi dominuojančios etninės grupės (rusų – Sovietų sąjungoje, hanų kinų – Liaudies respublikoje) nuomonė, kad mažumos neturi dėl ko skųstis.
Jei netikėtas istorinis atsitikimas lemtų, kad Tibetas atgautų nepriklausomybę, jis susidurtų su tomis pačiomis problemomis, kokias Estija ir Latvija patiria dėl rusų imigrantų.
Ar kinų naujakuriai, su panieka atsisakantys mokytis tibetiečių kalbos, automatiškai gautų naujos šalies pilietybę?
Baltijos šalims anais laikais ir Tibetui dabar labai svarbios yra politinių emigrantų figūros. Tibeto vyriausybė išeivijoje yra simbolinis šalies valstybingumo koncentratas, išlaikantis teisinį valdžios tęstinumą.
Šiek tiek beviltiško, apdulkėjusio pasiryžimo jausmas Tibeto išeivių vyriausybės biuruose yra nejaukiai panašus į tą, kuris tvyrojo dar krutančiose Baltijos valstybių ambasadose devintajame dešimtmetyje.
Tačiau didysis skirtumas, be abejo, yra Dalai Lama. Jo žavesys įkūnija popiežiaus Jono Pauliaus II, Pietų Afrikos išsivadavimo lyderio Nelsono Mandelos ir Birmos demokratinio pasipriešinimo lyderės Aung San Suu Kyi autoritetus kartu sudėjus.
Estijos generalinis konsulas Niujorke Ernstas Jaaksonas ar Lietuvos ambasadorius Vatikane Stasys Lozoraitis buvo įspūdingos asmenybės, tačiau jų vardai – mažai žinomi.
O dabar – olimpiada. Maskvos žaidynės 1980-aisiais ir Los Andželo žaidynės 1984-aisiais buvo proga abiems pusėms stoti į propagandinį karą.
Buriavimo rungtis Kremlius surengė Estijoje taip siekdamas palaužti daugelio Vakarų šalių poziciją, teigusią, jog Baltijos šalys yra okupuotos teritorijos, o ne Sovietų respublikos.
„Ambasada 18“ pasivadinusi grupė prisirakino prie sovietinės ambasados Vašingtone ir per visą gatvę ištiesė plakatą su užrašu „Lietuva 1940. Afganistanas 1980“.
Jame linksmasis meškiukas Miša – Maskvos žaidynių simbolis – šoko ant krūvos kaukolių.
Tibeto pastangos per šias žaidynes bus dar stipresnės. Olimpinio deglo uždegimo Atėnuose sutrikdymas buvo tik pradžia. Tačiau ar tai atneš naudos?
Smogiant per sportą, kuris yra tapęs pasaulietine religija daugelyje pasaulio šalių, rizikuojama suerzinti daugelį apolitiškų žmonių ir nepasiekti trokštamo tikslo – išryškinti Tibeto problemą.
Tačiau bet tai aišku, kad Olimpinės žaidynės totalitariniam režimui pasirinkimus daro aštresnius.
Net patys brutaliausi partijos politikai ir slaptoji policija supranta, kad viešas žmonių mušimas tuo metu, kai stengiesi savo šalį pademonstruoti iš gerosios pusės, gali sudaryti kiek kitokį įspūdį.
O ką darys Kinijos valdžia, jei tūkstančiai atletų segės nelegaliais laikomus Dalai Lamos ženklelius?
Lengva pamišti, kaip niūriai vos prieš 25 metus atrodė Baltijos šalių perspektyvos atgauti nepriklausomybę. O įsivaizduokite Tibeto olimpinę rinktinę 2036-ųjų olimpiadoje.
Perdedama? Galbūt. Tačiau mažai kas 1980-aisiais būtų lažinęsis, kad Estijos, Latvijos ar Lietuvos komandos kada nors savarankiškai dalyvaus sportiniame renginyje.
Henrikas Šimkauskas