Kadenciją baigę Europos Komisijos pareigūnai gauna didžiules pajamas ir greitai susiranda darbus privačiame sektoriuje. O labiausiai juos džiugina garantuotos milžiniškos pensijos. Mokamos, žinoma, Europos Sąjungos mokesčių mokėtojų sąskaita.
Tik princai gyvena geriau
„Siųskite senelius į Europą“, – taip skamba senas pašaipus posakis apie pagyvenusius politikus, kurie tarsi kokios nuodingos atliekos, kuriomis norima atsikratyti, siunčiami į Briuselį kokioms nors nereikšmingoms pareigoms. Tie žmonės jau niekam nebeįdomūs. Kameros ir mikrofonai išjungiami, kai jie įžengia į tribūną. Kai kurie iš jų savo šalyse dar turi šiokios tokios įtakos. Tačiau dažniausiai jie niekam nežinomi, kaip kokios pilkos pelės, permirkusios nuolatinėje Briuselio dulksnoje.
Tačiau toks įvaizdis labai klaidingas, o tiesa visai kitokia. Tik princai gyvena geriau už EK narius.
Panorėję EK nariai Briuselyje gali turėti didesnę politinę įtaką nei bet kuris šalių ministras ar vyriausybės vadovai. Tačiau tie, kurie nori „gyventi lengvai“, vargo nematys. Finansiniu požiūriu jie gyvena kur kas geriau nei jų partijos kolegos tėvynėje – dažniausiai būtent tie, kurie juos ir išsiuntė į tremtį Europon. Atsidūrę Briuselyje, jie gali tik pasijuokti iš menkų savo kolegų atlyginimų namie.
Būti EK nariu išties yra svajonių darbas: tai prabangus gyvenimas su asmeniniu vairuotoju, asmeniniais patarėjais, atstovais spaudai ir daugybe kitų pagalbinių darbuotojų. Ką jau kalbėti apie atlyginimą...
Tačiau geriausias laikas ateina pasibaigus kadencijai Briuselyje. Dar trejus metus mokamos vadinamosios pereinamojo laikotarpio išmokos, kol susirandi geresnį darbą ir užsitikrini kosminio dydžio pensiją. Raginimai taupyti ir ketinimai ilginti pensinį amžių visame žemyne Briuselio kol kas nepasiekė. Regis, šis miestas skendi piniguose. Subsidijos tvinsta ir panašu, kad ES jau sunkiai randa būdų, kur išleisti daugybę milijardų eurų. Tad kodėl pareigūnams nepasiėmus jų sau?
Baronienės prabanga
EK būstinės, masyvios betono tvirtovės ir Briuselio eurokratijos centro, kabinetuose sėdintys pareigūnai uždirba didžiulius pinigus. Net pradedančiam vertėjui iš karto pradedamas mokėti bazinis atlyginimas siekia 4190 eurų per mėnesį. Aukštesnio rango pareigūnas gali uždirbti iki 16 tūkst. eurų per mėnesį. Be to, jie gauna priemokas už gyvenimą užsienyje, būstą, vaikus, mokyklos ar darželio išlaidas. Europos mokesčių mokėtojai, apytikriais skaičiavimais, per metus atiduoda apie 100 mln. eurų apmokėti sąskaitas už privačias ES mokyklas, kurias lanko eurokratų vaikai.
Sėdintieji EK viršūnėje uždirba dar daugiau. Komisaro atlyginimas siekia 19 910 eurų per mėnesį. Viceprezidentai gauna 22 122 eurus per mėnesį, arba apie 240 tūkst. eurų per metus.
EK pirmininkas Žozė Manuelis Barozas (Jose Manuel Barroso) per metus uždirba 304 tūkst. eurų.
Daugelis ES lyderių Briuselyje taip pat gauna vadinamąją apgyvendinimo priemoką. Pavyzdžiui, ES užsienio reikalų įgaliotinė Ketrina Ešton (Catherine Ashton) uždirba apie 323 tūkst. eurų per metus, bet papildomai jai dar mokamos priemokos už privačią namų valdą ir reprezentacines išlaidas – galima sakyti, už viską.
Leiboristų partijai atstovaujanti politikė, partijos lyderio Tonio Blero (Tony Blair) pageidavimu tapusi baroniene, uždirba kur kas daugiau nei, pavyzdžiui, Vokietijos kanclerė Angela Merkel ar JAV valstybės sekretorė Hilari Klinton (Hillary Clinton). K.Ešton lenkia šiuos valstybių lyderius dar vienu požiūriu – jos savaitgaliai su vaikais Londone neretai prasideda ketvirtadieniais!
Treji adaptacijos metai
EK nariu tampama ne visam gyvenimui. Paprastai nariai pakeičiami po vienos ar dviejų penkerių metų kadencijų. Kad nepatirtų ekonominių sunkumų, jie turi teisę trejus metus gauti nuo 40 iki 65 proc. savo bazinio atlygio – apie 10 tūkst. eurų per mėnesį. Anot EK atstovų, ši labdaros forma egzistuoja tam, kad būtų galima padėti jiems sugrįžti į darbo rinką.
Įdomu, kad pereinamasis laikotarpis daugumai anaiptol nėra sunkus. Dauguma buvusių eurokomisarų paprasčiausiai tęsią politinę karjerą savo tėvynėje. Kiti įsidarbina privačiame sektoriuje ir sėkmingai naudojasi žiniomis ir ryšiais, užmegztais Briuselyje. Čia jų laukiama išskėstomis rankomis – tai byloja eurokomisarų, baigusių kadenciją šių metų vasarį, pavyzdžiai.
Buvęs ES įmonių ir pramonės komisaras Giunteris Ferhoigenas (Guenter Verheugen) iš Vokietijos dabar darbuojasi Anglijos banke, Vokietijos banke, Turkijos verslo asociacijoje ir Amerikos viešųjų ryšių agentūroje Briuselyje. Be to, drauge su savo buvusiu personalo vadovu įsteigė nuosavą konsultacijų firmą.
Buvusi eurokomisarė, atsakinga už išorinius ryšius, Benita Ferero Valdner (Benita Ferrero–Waldner) iš Austrijos dabar užima gerai mokamus postus Vokietijos draudimo firmoje ir Ispanijos energetikos bendrovėje.
Buvęs vidaus rinkos ir paslaugų komisaras Čarlis Makgryvis (Charlie McGreevy) tapo pigių skrydžių bendrovės „Rynair“ stebėtojų tarybos nariu.
Buvusi vartotojų reikalų komisarė Meglena Kuneva išskėstomis rankomis buvo priimta į vieną Prancūzijos banką.
Šią savaitę paviešinta informacija skelbia, kad mažiausiai 15 buvusių komisarų gauna pereinamąsias išmokas, neatsižvelgiant į tai, kad jau seniai yra susiradę naujus darbus. Buvęs komisaras G.Ferhoigenas atsisakė šių pinigų. Būta atvejų, kai pati EK nutraukė jų mokėjimą, tačiau daugelis tuos pinigus tebegauna. Jiems jie priklauso pagal įstatymą.
Brangūs ES pensininkai
Solidus amžius EK nariams ir kitų Europos institucijų pareigūnams taip pat garantuoja saugumą. 16 metų atitarnavus ES, darbuotojui garantuojama maksimali pensija – 70 proc. jo paskutinio atlyginimo. Daugelio aukštesnio rango ES valstybės tarnautojų, kurie didesnę gyvenimo dalį dirbo Briuselyje, pensija siekia kur kas daugiau nei 10 tūkst. eurų per mėnesį. Komisijos nariams tokios pensijos beveik nepasiekiamos. Tačiau kiekvienas, kuriam pavyksta išdirbti penkerių metų kadenciją, gali pretenduoti į maždaug 5 tūkst. eurų per mėnesį pensiją.
Darbuotojas, Vokietijoje, Lietuvoje ar bet kurioje kitoje ES šalyje, gaunantis maksimalaus dydžio atlyginimą, visą gyvenimą moka didžiausius mokesčius ir vis tiek negauna tokios pensijos. Daugumos jų pensijos nė iš tolo neprimena tokių pensijų, kokias gauna politikai. Tačiau taip jau yra – vieni kuria taisykles, kiti už jas turi mokėti.
Parengė Rolanda STRUMILIENĖ
