Po karo Gruzijoje populiarus Lenkijos savaitraštis „Wprost“ viršelyje išspausdino sumontuotą nuotrauką, kurioje Rusijos premjeras Vladimiras Putinas, pasiguldęs ant kelių Prancūzijos prezidentą Nicolas Sarkozy, karšia jam kailį. Taip lenkų žurnalistai norėjo pasakyti, kad N. Sarkozy nebuvo pakankamai griežtas derybose su Maskva.
Griežtesnės ir vieningesnės ES pozicijos konflikto metu pasigedo ne vien karingieji lenkų žurnalistai. Aštrios kritikos dėl neryžtingos ES pozicijos negailėjo ir dauguma įtakingų Europos leidinių. Tai, kad Rusijos invazija į Gruziją apnuogino ES užsienio politikos problemas, viešai pripažino ir nemažai ES valstybių politikų.
Pripažindami ES „neįgalumą“ suformuluoti bendrą poziciją ir vieningai imtis veiksmų krizinėje situacijoje, didelė dalis ES politikų ir politikos apžvalgininkų pabrėžė, kad padėtis pasikeistų ratifikavus Lisabonos sutartį.
Lisabonos sutartyje – Europos „telefono numeris“
Netrukus po karo Gruzijoje ES pirmininkaujančios Prancūzijos prezidentas N. Sarkozy dienraštyje „Le Figaro“ išsakė nuomonę, kad ES kur kas geriau tvarkytųsi su tarptautinėmis krizėmis, jeigu jau būtų įsigaliojusi Lisabonos sutartis. N. Sarkozy nuomone, reikalingiausios institucijos, kurių nėra dabar ir kurios numatytos Lisabonos sutartyje, – tai nuolatinis Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas ir didesnes galias turintis vyriausiasis įgaliotinis bendrajai užsienio ir saugumo politikai.
Šiuo metu EVT pirmininkas keičiasi kas pusmetį – šias pareigas atlieka ES pirmininkaujančios valstybės vadovas. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, EVT pirmininku būtų pustrečių metų kadencijai ES valstybių renkamas pareigūnas. Jis vieną kartą galėtų būti perrenkamas, o valstybių rotacijos principas šiai pareigybei nebegaliotų. Lisabonos sutartyje numatytas nuolatinis EVT pirmininkas populiariai vadinamas ES prezidentu, nes viena iš sutartyje numatytų jo funkcijų –atstovavimas Europos Sąjungai bendrosios užsienio ir saugumo politikos klausimais.
Kita Lisabonos sutarties siūloma naujovė – vyriausiasis įgaliotinis bendrajai užsienio ir saugumo politikai, populiariai dar vadinamas ES užsienio reikalų ministru. Nuo dabartinės vyriausiojo įgaliotinio pareigybės jis skirtųsi platesniais įgaliojimais. Pavyzdžiui, nuolat pirmininkautų ES Bendrųjų reikalų ir išorės santykių tarybos posėdžiams. Be to, jis koordinuotų ne tik ES Tarybos, o ir Europos Komisijos veiksmus užsienio politikos srityje. Paprastai kalbant, ES užsienio reikalų ministro funkcijos būtų savotiškas ES komisarės išorės santykiams ir Europos kaimynystės politikai Benitos Ferrero-Waldner ir vyriausiojo įgaliotinio bendrajai užsienio ir saugumo politikai, ES Tarybos generalinio sekretoriaus Javiero Solanos dabar atliekamų funkcijų derinys.
Nors nėra visiškai aišku, kaip atstovavimo Europos Sąjungai užduotimis tarpusavyje pasidalytų „ES prezidentas“ ir „ES užsienio reikalų ministras“, dalis ES politikų ir politikos apžvalgininkų yra įsitikinę, kad šių pareigybių atsiradimas pagerintų ES integraciją užsienio politikos srityje. Kitų pasaulio valstybių vadovai šiuo metu gali juokauti, kad norėdami kalbėtis su Europa nežino, kokiu numeriu skambinti. Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, kiti pasaulio lyderiai esą ne tik žinotų, kaip „prisiskambinti“ Europai, bet kilus krizei ir patys sulauktų „misterio Europos“ skambučio.
Atstovas, kurio niekas nepaiso
Nors Lisabonos sutartyje numatyta gana reikšmingų institucinių pokyčių, vis dėlto sunku tikėtis, kad šios sutarties ratifikavimas paverstų ES visaverte, vienu balsu kalbančia ir ryžtingai veikiančia tarptautine veikėja. Grįžtant prie karo Gruzijoje, galima kelti klausimą, ar iš tiesų ES būtų elgusis kaip nors kitaip, jeigu Lisabonos sutartis jau būtų įsigaliojusi. Iš tiesų sunku patikėti, kad nuolatinis EVT pirmininkas („ES prezidentas“) būtų pasirodęs geriau už N. Sarkozy ir pats iškaršęs kailį Kremliaus šeimininkams.
Reikia pasakyti, jog ES savotiškai pasisekė, kad karinis konfliktas Gruzijoje kilo Prancūzijos pirmininkavimo laikotarpiu. Rusijos vadovai Paryžių laiko vienu iš artimiausių partnerių Europoje, todėl su tarpininkavimo misija į Maskvą vykęs N. Sarkozy galėjo tikėtis iš rusų tam tikros pagarbos. Tikėtina, kad, pavyzdžiui, prieš tai ES pirmininkavusios Slovėnijos vadovas, atvykęs į Maskvą derėtis dėl paliaubų, tikėtis tokios pagarbos nebūtų galėjęs.
Lygiai taip pat jos negalėtų tikėtis ir išrinktas „ES prezidentas“, jeigu tik jo besąlygiškai neremtų visos 27 ES valstybės. Tačiau jei Kremlius jaustų (kaip, beje, visada būdavo ligi šiol), kad ES neturi vieningos pozicijos, jis „ES prezidentą“ traktuotų kaip įgaliojimų neturintį diplomatą, su kuriuo negalima „tvarkyti reikalų“. Tuo atveju, jei tarpininkauti į Maskvą būtų pasiųstas „ES užsienio reikalų ministras“, Rusijos vadovų požiūris būtų lygiai toks pat.
Sprendimas – energetikos sektoriuje
Po karo Gruzijoje britų savaitraščio „The Economist“ redakcijos straipsnyje buvo išsakytas taiklus apibendrinimas: kol ES valstybės laikysis tokio skirtingo požiūrio į grėsmes, tol jokie instituciniai pokyčiai nepadės sukurti veiksmingos bendros užsienio politikos. Rugpjūčio įvykiai Kaukaze tai įrodė. Ten, kur vienos ES šalys matė neteisėtą Rusijos agresiją, kitos teįžvelgė natūralų Rusijos norą apginti savo piliečius.
Kai kurie politikos apžvalgininkai įsitikinę, kad tokį skirtingą požiūrį į Maskvos veiksmus lemia ES valstybių dvišaliai energetiniai ryšiai su Rusija. Tos ES šalys, kurios plėtoja ar tikisi plėtoti su Rusija bendrus energetinius projektus, kritikuoti Kremlių dažniausiai vengia.
Kaip pavyzdį galima paminėti Italijos premjero Silvio Berlusconi elgesį krizės Kaukaze metu. Kilus karui Gruzijoje, S. Berlusconi paskambino telefonu Rusijos premjerui V. Putinui ir, užuot paraginęs jį sudaryti paliaubas ir atitraukti karius iš Gruzijos, pareiškė paramą Rusijos pozicijai. Be to, vėliau Italijos premjeras nepritarė minčiai dėl karo Gruzijoje sušaukti neeilinį EVT posėdį. Manoma, kad tokią S. Berlusconi laikyseną nulėmė tai, jog Italijos energetikos milžinė „Eni“ vykdo bendrus projektus su Rusijos dujų monopolija „Gazprom“.
Galima išeitis iš šios aklavietės galėtų būti ES energetikos rinkos liberalizavimas, t. y. energijos gamintojų ir energijos tiekimo operatorių nuosavybės atskyrimas. Šiuo metu ES negali kalbėti su Maskva vienu balsu, nes dalis ES šalių yra susijusios su Rusija artimais energetiniais ryšiais. Dabar dažnai pasitaiko, kad atskirų ES šalių ir Rusijos bendrovės vykdo bendrus infrastruktūros plėtros projektus ir sudaro ilgalaikes energijos tiekimo sutartis. Kaip pavyzdį galima paminėti Italijos „Eni“ ir Rusijos „Gazprom“ bendrą projektą tiesti dujotiekį „Pietų srautas“ arba Vokietijos E.ON ir Rusijos „Gazprom“ bendrą projektą tiesti dujotiekį „Šiaurės srautas“. Liberalizavus ES energetikos rinką, padėtis turėtų pasikeisti. Infrastruktūros plėtra tuomet rūpintųsi nacionaliniai arba viršvalstybiniai energijos tiekimo operatoriai, kurie tarpusavyje konkuruotų dėl vartotojų ES valstybėse. O ES šalių energetikos bendrovėms nebeapsimokėtų prisirišti prie Rusijos tiekėjų ilgalaikėmis sutartimis.
Svajonė kol kas lieka tik svajone
Viskas, atrodytų, labai gražu: liberalizuojama ES energetikos rinka, supanašėja ES narių požiūris į Rusiją ir ES pagaliau ima vykdyti vieningą užsienio politiką su rytine kaimyne.
Tačiau egzistuoja viena svarbi kliūtis – ES energetikos rinkos liberalizavimui kol kas priešinasi įtakingiausios ES valstybės, tokios kaip Vokietija ir Prancūzija. Akivaizdu, kad šių šalių vyriausybėms didelę įtaką daro nacionalinio verslo interesai, t. y. vertikaliai integruotos energetikos bendrovės.
Taigi, kol ši kliūtis neįveikta, euroentuziastams belieka tik pasvajoti apie bendrą ES užsienio politiką ir „ES prezidentą“, į kurio žodžius įsiklausytų Kremlius. Ir Lisabonos sutarties ratifikavimo procesas nėra jau toks svarbus, nes sutartis duotų tik „popierinį“ problemos sprendimą.
Povilas Žielys
