Prieš mėnesį, vasario 23 d., Vašingtone įvyko ketvirtasis, jau paskutinis ekspertų seminaras dėl naujos NATO strateginės koncepcijos rengimo. Didžiausias dėmesys jame buvo skiriamas Šiaurės Atlanto sutarties 5-ajam straipsniui – kolektyvinės gynybos klausimui, buvo svarstoma būtinybė pritaikyti NATO pajėgumus atsižvelgiant į pasaulyje naujai kylančias grėsmes ir aptariamos ribotos Aljanso finansinės galimybės. Seminare, kuriam pirmininkavo strateginės koncepcijos projektą kuriančios ekspertų grupės vadovė Madeleine Albright, dalyvavo NATO generalinis sekretorius Andersas F. Rasmusenas, JAV valstybės sekretorė Hillary R. Clinton ir JAV gynybos sekretorius Robertas Gatesas.
H. Clinton savo kalboje teigė, kad Aljansas vėl susidūrė su nauja strategine situacija. Naujos technologijos, nauji priešai ir naujos ideologijos kelia grėsmę NATO valstybių saugumui. Todėl, pasak H. Clinton, pagrindiniais NATO misijos principais išlieka Aljanso valstybių gynyba, transatlantinių ryšių stiprinimas bei Europos integracijos skatinimas. O NATO generalinis sekretorius A. F. Rasmusenas pabrėžė būtinybę reformuoti Aljanso struktūrą ir organizacinius principus taip, kad būtų galima tinkamai reaguoti į naujai iškylančias grėsmės. Įžanginėje kalboje jis pažymėjo, kad Aljanso transformacija reiškia NATO darbo metodų gerinimą ir pasirengimą ateičiai. „Mes privalome spręsti naujas problemas. Terorizmas, branduolinio ginklo plitimas, kibernetinis saugumas ar net klimato kaita įpareigoja mus ieškoti naujų sprendimo būdų. Finansinių suvaržymų ir deficitinio biudžeto metais mes turime didinti savo efektyvumą naudodami mažai išteklių“, – teigė A. F. Rasmusenas. Per seminarą pasisakę politikai akcentavo skirtingas NATO transformacijos kryptis, tačiau sutarė, kad siekiant H. Clinton iškeltų tikslų visų pirma būtina įgyvendinti A. F. Rasmuseno suformuluotus uždavinius.
Nauja NATO strateginė koncepcija: Maskvos nuogąstavimai
Parengti naują NATO strateginę koncepciją buvo nutarta 2009 m. balandį Strasbūre ir Kylyje vykusiame Aljanso vadovų susitikime. NATO strateginė koncepcija – svarbiausias Aljanso veiklos gaires apibrėžiantis dokumentas, kuriame įvardijami pamatiniai tikslai, saugumo uždaviniai, pateikiamos Aljanso karinių pajėgų raidos gairės, įvertinami NATO santykiai su kitomis šalimis ir regionais, besikeičianti tarptautinio saugumo aplinka. Akivaizdu, kad šiuo metu galiojanti 1999 metais priimta NATO strateginė koncepcija nebeatitinka dabartinės tarptautinio saugumo situacijos. Per praėjusį dešimtmetį buvo įvairių pokyčių, atsirado naujų iššūkių, naujų užduočių. Naujojoje NATO koncepcijoje turėtų atsispindėti kovos su šiandienos grėsmėmis būdai.
Didžiausią susirūpinimą naujoji NATO strategija kelia Rusijai. Šiuo metu NATO rengiamoje strategijoje numatoma Aljanso veikla, įskaitant ir karinę, išeis toli už valstybių narių ribų. Pasak Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo, NATO tęsia plėtrą ir tai numatoma rengiant naująją strateginę koncepciją. Apskritai Maskva neigiamai vertina NATO plėtrą ir bandymus Aljansui suteikti pagrindinį vaidmenį pasaulio karinėje arenoje. 2009 m. gegužės 12 d. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas patvirtino šalies Nacionalinio saugumo strategiją iki 2020 metų (http://www.scrf.gov.ru/documents/99.html). Strategijoje, kuriai būdingas gana agresyvus tonas, pažymima, kad varžymasis dėl energetinių išteklių ir dėl to kylančios problemos gali pareikalauti Rusijos karinės jėgos panaudojimo. Be to, Rusija ir toliau priešinsis JAV kuriamai priešraketinės gynybos sistemai bei NATO plėtrai link jos sienų. Šiuo metu bet kokia NATO veikla Rusijos yra vertinama kaip grėsmė šalies nacionaliniam saugumui. Visai neseniai Rusijos nuolatinis atstovas prie NATO Dmitrijus Rogozinas viešai pareiškė, kad yra pasiryžęs sumokėti milijoną dolerių tam, kas sugebės jį įtikinti, kad NATO yra taikiai nusiteikusi Maskvos atžvilgiu. Toks pareiškimas buvo paskelbtas po to, kai NATO atliko karinius mokymus Baltijos šalyse.
Stringanti NATO plėtra: ar pagrįsti Rusijos nuogąstavimai?
Būtinybė parengti naują NATO strateginę koncepciją iškilo tiek dėl pakitusios tarptautinės saugumo aplinkos, tiek dėl sunkumų NATO vidaus veikloje. Visų pirma didėjant Aljansui priklausančių valstybių skaičiui mažėja jos veiklos efektyvumas. Paskutinis NATO plėtros etapas buvo įvykdytas 2009 metais, kai į Aljansą buvo priimtos Albanija ir Kroatija. Šiuo metu potencialia kandidate tapti NATO nare dar laikoma Makedonija, tačiau ji prie Aljanso galės prisijungti tik kai su Graikija išspręs šalies pavadinimo klausimą. Dabar Aljansas vienija 28 valstybes. Dėl didelio jų skaičiaus dažnai kyla keblumų priimant sprendimus. Visi NATO sprendimai priimami bendru sutarimu, o veiksmų imamasi tik pritarus visoms narėms. Todėl pasiekti konsensusą 28 dažnai skirtingų interesų turinčioms valstybėms yra sudėtinga.
Antra, plečiantis NATO atsiranda papildomų išlaidų, susijusių su naujomis narėmis. Šios išlaidos yra pasidalijamos ir senųjų, ir naujųjų NATO šalių. Pradedant 1999-aisiais NATO narėmis tapo 12 Vidurio ir Rytų Europos šalių. Naujosios Aljanso narės paprastai yra silpnos ekonomikos, susiduria su stringančiomis gynybos ar teisinės sistemos reformomis (Slovakija, Slovėnija, Rumunija, Albanija ir kt.), todėl diduma finansinės naštos tenka Aljanso senbuvėms. Paskutiniu metu vis dažniau girdėti senųjų NATO valstybių pareiškimų, kad tolesnius NATO plėtros planus vertėtų atidėti.
Trečia, ėmė ryškėti ir vienybės stoka tarp NATO valstybių. Kad Aljansas stokoja bendros kryptingos politikos, gerai atspindi Vokietijos ir Prancūzijos atvejai. Vokietija palaiko glaudžius santykius su priešiškai NATO atžvilgiu nusistačiusia Rusija (Baltijos dugnu tiesiamas dujotiekis „Nord Stream“, jungsiantis Vokietiją ir Rusiją, sukėlė įtampą tarp JAV ir Vokietijos), o Prancūzija nevengia bendradarbiauti su Iranu. Šiuo metu Irano vykdoma branduolinė programa laikoma viena iš potencialių grėsmių tarptautiniam saugumui. Tačiau stipriausia didelės dalies tarptautinės bendruomenės nepasitenkinimo banga kilo po Prancūzijos ir Rusijos dvišalio susitarimo dėl „Mistral“ tipo desantinių laivų pardavimo. Prancūzija yra netiesiogiai kaltinama pažeidžianti įsipareigojimus dėl saugumo palaikymo pasaulyje.
Viena iš galimų priežasčių, stabdančių NATO plėtrą, yra ir vis silpnėjanti JAV įtaka besikeičiančioje tarptautinėje sistemoje. JAV žvalgybos tarnybų parengtoje ataskaitoje „Pasaulio raidos tendencijos 2025 m.: transformuotas pasaulis“ teigiama, kad vienintelė ilgalaikio JAV pranašumo sritis – karinė galia – taps ne tokia svarbi, nes niekas nesiruošia smogti Jungtinėms Valstijoms įprastais ginklais. Pasak žvalgybos analitikų, įtaką praranda ne tik JAV, bet ir JT, Pasaulio bankas bei kitos tarptautinės organizacijos. Be to, kintant grėsmių laukui, keičiasi ir NATO misijos suvokimas. XX a. penktame dešimtmetyje Aljansas buvo sukurtas kaip atsvara SSRS keliamai karinei grėsmei. Sugriuvus Berlyno sienai, o vėliau ir žlugus Sovietų Sąjungai, ši pirminė NATO misija nebeteko prasmės. Šiandien grėsmės Aljanso šalių saugumui yra sunkiai nusakomos ir neribojamos jokių sienų, todėl NATO tenka iš naujo atrasti savo identitetą kintančioje tarptautinėje saugumo sistemoje.
***
Akivaizdu, kad NATO nelaiko Rusijos realios grėsmės šaltiniu. Agresyvus Maskvos tonas leidžia suprasti, kad šalis yra pasirengusi ginti savo strateginius interesus ir netgi panaudoti karinę jėgą. Todėl dauguma Aljanso valstybių yra nelinkusios konfliktuoti su Rusija. NATO valstybių nesutarimai esminiais klausimais, finansiniai sunkumai ir galiausiai JAV atsitraukimas paaiškina šiuo metu Aljansą ištikusią krizę. Sustojusi NATO plėtra, nes iš esmės jau nebėra kur plėstis, neturėtų kelti nerimo Maskvai.
Pasaulinė finansinė krizė daugelį valstybių paskatino daugiau dėmesio skirti vidaus politikos problemoms spręsti, nacionalinį ir tarptautinį saugumą paliekant nuošalyje. Tačiau jei nori jaustis saugiai, už tai reikia mokėti. Juk finansine krize gali pasinaudoti ir ekonomiškai sustiprėti kitos valstybės, o vėliau savo ekonominį potencialą pasitelkti konfliktams sukelti. Įdomu, kiek susiklosčiusia tarptautinio saugumo situacija pasinaudos Kinija ar Rusija.
Jurgita Jakevičiūtė
