Amerikietiškas stebuklas
Skalūninėmis dujomis Jungtinėse Valstijose domėjosi seniai: pirmasis komercinis dujų gręžinys suakmenėjusiame molyje buvo išgręžtas Niujorko valstijoje dar 1821 metais, bet toks gręžinys duodavo per mažai dujų, kad darbai atsipirktų. Ekonomiškai naudingą skalūninių dujų išgavimą padarė naujos technologijos – horizontalus gręžimas, derinamas su beliepsniu sprogdinimu.
Horizontalus gręžimas – per 2–3 kilometrus į šoną nuo vertikalaus kamieno – leidžia padidinti gręžinio kontakto su dujomis plotą 30–50 kartų. Į gręžinį spaudimu pumpuojamas vandens, smėlio ir chemikalų mišinys; vandens smūgiu griaunamos dujų kolektorių sienos, dujos išlaisvinamos ir keliauja į paviršių – debitas išauga daugybę kartų. Toks dujų išgavimas apsimoka.
Kelią į šviesią energetinę ateitį parodė George'as P. Mitchellas, 1981 metais pradėjęs Barnette Shale dujų telkinio įsisavinimą Teksaso valstijoje. Per 20 metų jis įnirtingai eksperimentavo su skirtingais metodais, kol rado optimalų. 2000-ųjų pradžioje G. Mitchellas pardavė savo verslą – „Mitchell Energy & Development“ – kompanijai „Devon Energy“ už 3,5 milijardo JAV dolerių. Dar viena Barnette pionerė buvo „Chesapeake Energy“, vadovaujama Thomo L. Wordo – ji pradėjo gręžti Teksase 1989 metais. Pasitempė ir kitos kompanijos. „Perryman“ agentūros vertinimu, pastaraisiais metais iš 14 000 gręžinių Barneto vietovėje buvo išgauta 50 milijardų kubinių metrų skalūninių dujų.
Po sėkmės Teksase skalūninių dujų pradėjo ieškoti visur – ir aptiko vietovėje, nusitęsusioje per Pensilvanijos ir Niujorko valstijas, taip pat Arkanzase, Merilende, Vakarų Virdžinijoje, Oklahomoje ir taip toliau. Užburtos naujų perspektyvų, domėtis pradėjo užsienio kompanijos. „Dujų pramonei tapo netikėtumu, kad šie rezervai tokie geri ir be to visai konkurencingi, žvelgiant iš kainos perspektyvos. Mes manome, kad skalūninės dujos gali tapti tuo faktoriumi, kuris pakeis visas žaidimo taisykles“, – 2009 metais pareiškė Rune Bjornsonas, vadovaujantis norvegų milžino „Statoil“ dujų padaliniui.
2009 metais JAV pasiekė naują dujų išgavimo pasaulio rekordą – ir pirmą kartą nuo 2002 metų aplenkė Rusiją, kurioje dujų gamyba sumažėjo 12,3 proc. iki 583 milijardų kubinių metrų, o JAV ji išaugo 3,2 proc. iki 620 milijardų kubinių metrų. Šiandien skalūninėms dujoms atitenka trečdalis dujų gavybos JAV.
2009 metų birželį amerikiečių „Potential Gas Committee“ paskelbė apie radikalų JAV gamtinių dujų rezervų dydžio nustatymo pakeitimą – nuo 36,8 iki 52 trilijonų kubinių metrų, daugiausia del skalūninių dujų. Tai reiškia, kad JAV disponuoja dujų rezervais artimiausiam šimtmečiui.
Dėl staigaus skalūninių dujų išgavimo augimo (2011 metais jis sudarė 180 milijardų kubinių metrų) JAV greitu metu neturės kur saugoti dujas – iki spalio pabaigos saugyklos bus užpildytos 100 proc.
Aukso amžius
Skalūninių dujų gamyba sudavė smūgį kainoms JAV – jos krito keletą kartų ir šiuo metu siekia apie 100 dolerių už 1000 kubinių metrų. Dėl tolimesnio rezervų kaupimo dujų kainos gali kristi maždaug iki 70 dolerių, prognozuoja „Jefferies & Co" analitikas. Su juo solidarūs ir daugelis žaidėjų rinkoje: jie spėja, kad dujos pigs. Amerikiečių kompanijoms, prisirinkusioms kreditų gręžimo įrangai, belieka pardavinėti dujas dempingo kainomis, kad nebankrutuotų. Vartotojams tai į naudą: šildymo sezonas nepareikalaus daug nuostolių. Praėjusią žiemą šildymo dujomis kaina krito iki devynerių metų minimumo. JAV kompanijos gavo konkurencingą pranašumą. Jungtinės Valstijos iš besivystančių šalių grąžina fabrikus ir gamyklas. Pigios dujos gali tapti pagrindiniu pramonės atgimimo JAV faktoriumi.
Dėl naujos pramonės šakos vystymosi darbą susirado daugiau nei 200 tūkstančių amerikiečių. Kasmetiniame pranešime amerikiečiams 2012 metų pradžioje prezidentas Barackas Obama teigė: „Mes turime tiek skalūninių dujų, kad JAV jų užteks beveik 100 metų, ir mano administracija padarys viską dėl saugaus šio resurso vystymo.“
2010 metais skalūninės dujos pridėjo beveik 77 milijardus dolerių į JAV Bendrąjį nacionalinį produktą, o 2015 metais prognozuojama jau 111,2 milijardo dolerių.
Daugybė pigių dujų skatina žaliųjų technologijų vystymą: automobilių kompanijos kuria hibridinius modelius, o anglies elektrinės, išmetantys į atmosferą šiltnamio dujas, užsidaro viena po kitos.
JAV dujų kompanijos ketina tiekti skalūninių dujų perteklių į užsienio rinkas, kur kainos gerokai aukštesnės. Prancūzija, Japonija ir Kinija padeda JAV statyti suskystintų gamtinių dujų terminalus, kad būtų galima tiekti dujas tankeriais per vandenyną. O terminalai, atsiradę JAV tikintis suskystintų gamtinių dujų importo iš Kataro, bus perkvalifikuoti į eksportinius.
Revoliucijos eksportas
Netradicinės dujos gali pakeisti situaciją pasaulinėje energetinėje rinkoje ir sumaišyti pagrindinių žaidėjų kortas, pareiškė pagrindinis Tarptautinės energetinės agentūros ekonomistas Fatihas Birolis. Rusijos ir Artimųjų Rytų šalių dalis pasaulinėje dujų prekyboje iki 2035 metų sumažės nuo 45 proc. iki 35 proc., o stambiausiu gamintoju taps JAV (825 milijardai kubinių metrų prieš 785 Rusijos milijardus), teigiama ataskaitoje „Auksinės dujų auksinio amžiaus taisyklės“.
Daugelis JAV įstatymų kūrėjų pasisako prieš dujų eksportą – jie nenori, kad kainos pradėtų augti viduje. Tačiau amerikiečių kompanijos pasiruošusios pasiūlyti užsienyje savo know-how, juk skalūnų visur yra pakankamai. Daugelis Europos šalių, nepatenkintų savo energetine priklausomybe nuo Rusijos ir „Gazprom“ kainų diktatu, žiūri į amerikietiškas technologijas ir tikisi pakartoti JAV sėkmę. Stambūs skalūninių dujų telkiniai aptikti Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje, Nyderlanduose, Švedijoje, Vokietijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Baltijos šalyse, Ukrainoje.
Tačiau skalūninių dujų euforiją Europoje greitai pakeitė nerimas: dėl „nacionalinio išgavimo ypatumų“ eilę projektų teko įšaldyti ar apskritai ant jų padėti kryžių. Amerikiečių patirtis niekaip nenori sėkmingai veikti Europos žemėje.
Skalūninių dujų bumas JAV kilo dėl unikalaus gamtinių, ekonominių ir politinių faktorių derinio. JAV yra liberalūs įstatymai dėl žemės gelmių ir milžiniškas kiekis apleistų teritorijų su infrastruktūra. Kad galima būtų pradėti gręžimo darbus tuose vietovėse, reikalinga licenzija (gauti ją nesunku) ir įranga (skalūninio bumo išvakarėse gręžimo įrenginių rinka buvo perpildyta, be to nekildavo problemų ir su pigiais kreditais). Vyriausybė įvedė mokestines lengvatas tiems, kurie užsiėmė skalūnais. Pasisekė JAV ir su skalūnų kokybe – daugiausia tai yra aukšto produktyvumo, termiškai brandžios dujos, kaip Barnette Shale. Iki 2010 metų amerikiečiai išgręžė 487 000 gręžinius 30 valstijų.
Proceso eigoje paaiškėjo, kad skalūninių dujų gavyba kenkia aplinkai: cheminės medžiagos, naudojamos specialiame gręžime, per įskilimus patenka į žemę, užteršia vandenį ir dirvą. Pensilvanijoje ir Vajominge kažkurį laiką buvo nerekomenduojama gerti vandenį iš šulinių.
Tankiai apgyvendintoje Europoje su jos požiūriu į ekologines problemas skalūninių dujų išgavimą greitai uždraudė. Pirma nuo amerikiečių išgavimo metodikos atsiribojo Prancūzija. Didžioji Britanija paskelbė moratoriumą po to, kai 2011 metų pavasarį vandens sprogimai sukėlė nedidelius žemės drebėjimus Lankašyre. Rumunija ir Čekija įšaldė geologinę žvalgybą keleriems metams.
Ne revoliucija, o evoliucija
Skalūninėmis dujomis vis dar tiki Ukraina ir Lenkija. Gegužę Ukraina surengė konkursus dėl Juzovsko ir Olesko telkinių. Nugalėtojais pripažinti „Shell“ ir „Chevron“.
Varšuvai netradicinių dujų išgavimas virto vos ne nacionaline idėja (lenkai šiuo metu vidutiniškai moka po 550 dolerių už 1000 kubinių metrų dujų). „IEA“ manymu, Lenkija turi stambiausias skalūninių dujų atsargas Europoje – apie 5,3 trilijonus kubinių metrų. Tačiau koks yra komerciškai naudingų atsargų procentas? „ExxonMibil“ Lenkijoje pragręžė du žvalgybinius gręžinius ir atsisakė idėjos: dujų kiekis per mažas, kad atsipirktų.
Didžiules skalūninių dujų atsargas turi Kinija; „IEA“ duomenimis, jie viršija atsiperkančias JAV ir Kanados atsargas. Daugiausia šios atsargos išdėstytos šalies Šiaurės Vakaruose, toli nuo pramoninių centrų. Valstybinės „PetroChina“, „Sinopec“ ir „China National Offshore Oil“ bendradarbiauja su amerikiečių ir kanadiečių kompanijomis, perimdamos jų patirtį. Tačiau ten yra ir kita problema: nesename tyrime bankas „HSBC“ priminė, kad Kinijoje yra vandens deficitas, o beliepsnio sprogimo technologija reikalauja didelių vandens rezervų netoli dujų telkinio.
Skalūninės revoliucijos nebus, užtat yra įmanoma evoliucija – palaipsniui didinama netradicinių dujų dalis energetikos rinkoje, mano analitikai.
„Gazprom“ diktatūros pabaiga
Nors „Gazprom“ ilgą laiką nepripažino problemos egzistavimo, užjūrio skalūninė revoliucija smogė kompanijos pelnui. Jungtinės Valstijos atsisakė suskystintų dujų tiekimo iš Kataro, ir arabų valstybė nukreipė tankerius į Europą, pasiūlydama savo prekę žemomis kainomis. „Gazprom“ interesai buvo stipriai užgauti. Kompanijos, sudariusios ilgalaikes sutartis su „Gazprom“, gerokai pralošė, nes „Gazprom“ įnirtingai susiedavo savo kainos su nafta. Iš pradžių 2012 metais „Gazprom“ tiekimas sumažėjo maždaug 14 proc. Kompanijai teko nuolaidžiauti ir suteikti nuolaidas koncernams „GDF Suez“ ir „Eni“. Po to sekė ir lenkų bei čekų reikalavimai: byla iki šiol svarstoma arbitražiniame teisme. „Gazprom“ teks susitaikyti su skalūnine revoliucija. Ji turės poveikį kompanijos augimo perspektyvoms, galimybei diktuoti kainas bei pelnui. „Gazprom“ taip pat tikėjosi tiekti dujas į JAV iš Štokmano telkinio, tačiau dabar rusų kompanija liko be rinkos, ir Štokmano įsisavinimas atidėtas.
„Skalūninių dujų išgavimas reiškia dujų ir naftos kainų susiejimo pabaigą. Kuo anksčiau „Gazprom“ atsisakys savo senos kainų formulės, tuo greičiau pradės augti rusų dujų dalis Europos rinkose“, – mano „East European Gas Analysis“ generalinis direktorius Michailas Korčemkinas.
„Iš pradžių buvo iliuzijos, kad skalūninės dujos – eilinis muilo burbulas, o dabar mūsų eksporto srautai išstumiami kitokiomis dujomis. Mūsų dujos – vienos iš brangiausių ir nelanksčiausių. Ilgalaikių sutarčių sistema, sėkmingai veikusi dešimtmečius, žlunga“, – mano „Gazprom“ vadybininkas.
Tačiau oficialūs „Gazprom“ atstovai nebijo amerikiečių skalūnų revoliucijos. „Jeigu sekti ekonominę logiką, tiesiogiai nei „Gazprom“ verslui, nei kontraktams su Europos vartotojais tai jokio poveikio neturės. Per pastaruosius kelerius metus JAV išliko paradoksali situacija: JAV šios dujos parduodamos po 2-3 dolerius už 1 britišką terminį vienetą. Be to, vidutinė tų pačių dujų kaina gręžinyje – 5-7 doleriai. Argi galima tokį modelį laikyti gyvybingu?“ – klausia „Gazprom“ atstovas. Jo manymu, įskaičiavus transportavimą, suskystinimą, pervežimą per vandenyną, redujifikaciją ir taip toliau, amerikietiškos dujos Europoje turėtų kainuoti mažiausiai 13 dolerių už vieną britišką terminį vienetą, ir tai yra brangiau už rusiškas dujas (jų vidutinė kaina Europoje siekia 11–12 dolerių). Gali būti, kad amerikietiškas dujas apsimokės tiekti į Azijos rinką, ypač į Japoniją, kur kainos siekia atitinkamai 16 dolerių už tą patį kiekį. O europiečiai tokios kainos nemokės.
