Linksmo šviesiaplaukio 10-mečio tėvas buvo vyresnysis kalėjimo sargas, o jo šeima gyveno tiesiai už akmeninių XIX a. vidurio „HM Prison Beechworth“, dabar vadinamo „Beechworth“ kalėjimo, sienų.
Savaitgaliais ir atostogų metu Butchą įleisdavo į kalėjimo darbo kiemą ir daržovių sodą, kur jis susitikdavo su kaliniu Robertu Curtisu. 20-ies metų amžiaus R. Curtisas buvo laikomas pavyzdiniu kaliniu. Tačiau jis buvo įkalintas už vaikų žaginimą, analinį seksą ir lytinių organų demonstravimą.
Antrosios kartos nusikaltėlių ir berniukų namų absolventas nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, o policijos ataskaitoje jis buvo apibūdinamas kaip „atsilikęs“ ir „labai žemo intelekto“. Butcho tėvas nežinojo, kad kalinys R. Curtisas jo sūnų prievartaudavo.
Butchas, kuriam dabar 58 metai, ir kuris turi paauglį sūnų, dešimtmečius kentėjo tyloje, tačiau galiausiai pradėjo kalbėti apie tai ir reikalauti išklausymo. Jis sutiko papasakoti savo istoriją, tačiau nenori, kad būtų naudojamas jo pilnas vardas. Butchas ketina kreiptis į Viktorijos valstijos teismą siekdamas iki 4 milijonų JAV dolerių kompensacijos, jei jam neskirs išmokos už baisią vaikystėje patirtą traumą.
Kaip berniukas galėjo likti vienas su nuteistu seksualiniu nusikaltėliu kalėjime, pakankamai sunku įsivaizduoti. Tai, kad niekas iš valdžios nepastebėjo, kas vyksta su vaiku, yra absurdas.
„Aš buvau laimingas, maždaug devynerių ar dešimties metų vaikas, neturintis jokių rūpesčių, – viename iš savo pareiškimų, kuriame pasakojo apie savo gyvenimą iki patirtos traumos, rašė Butchas. – Man taip pasisekė, kad mano geriausias draugas buvo kalinys. Aš maniau, kad kalinys buvo mano draugas, žmogus, kuriuo galėjau pasitikėti be jokios abejonės. Aš būčiau padaręs viską dėl jo.“
1967-aisiais Butchas, būdamas penkerių, su tėvais Douglasu ir Edith, dviem vyresnėmis seserimis ir vyresniuoju broliu persikėlė gyventi į namą, esantį šalia „Beechworth“ kalėjimo. Namą ir kalėjimą skyrė eismo juosta ir užrakinti vartai, o Butchas augo tarp kalinių, kurie vaikščiojo po kalėjimo teritoriją dirbdami tokius darbus kaip sodininkystė.
Bėgant metams Butchas vis daugiau laiko praleisdavo darbo kieme ir garaže, kur stovėjo sunkvežimiai, kuriais buvo vežami kaliniai ir įvairi įranga. Kiek vėliau Butchas išmoko vairuoti sunkvežimius ir sukti cigaretes nusikaltėliams. Jis pradėjo rūkyti būdamas devynerių ir tapo žiaurių kalinių triukų objektu.
„Vieną kartą kalinys nusišlapino į plastikinį gėrimo butelį su „Fanta“ etikete ir pasiūlė man atsigerti, ką aš, žinoma, ir padariau, nes maniau, kad tai yra oranžinis gaivusis gėrimas“ – pasakojo jis. – Aš užspringau ir apsivėmiau, o grupė kalinių juokėsi ir tyčiojosi iš manęs. Apie mane bjauriai kalbėdavo kiekvieną dieną. Aš tapau seksualinių istorijų ir ydingų veiksmų objektu.“
Kartą, būdami kalėjimo ūkyje gruodžio mėnesį, kaliniai pagavo keletą miškinių ančių, tačiau jiems buvo pasakyta, kad jie negali jų atsinešti į kalėjimą ir išsikepti Kalėdoms. Tai, kas įvyko toliau, Butchą traumavo.
„Kaliniai supyko ir sumušė gyvas antis visų akivaizdoje“, – pasakojo jis.
Kaliniai rodydavo Butchui ekstremalią pornografiją, tačiau jo nekaltumą galutinai sunaikino nuteistasis, kurį jis žinojo kaip „Bobą“ – Robertas Charlesas Curtisas.
R. Curtisui buvo leista savaitgaliais atlikinėti kalėjimo sunkvežimių techninę apžiūrą, kol kiti kaliniai sėdėjo savo kamerose, o Butchui buvo leista prisijungti prie jo.
„Darbo dienomis ir mokyklinių atostogų metu praleisdavau daug laiko su juo ir kitais kaliniais, tačiau savaitgaliai būdavo ypatingi, nes būdavome tik dviese“, – sakė Butchas.
R. Curtisas išmokė Butchą vairuoti kalėjimo transporto priemones – „Bedford“ furgoną ir „International“ sunkvežimį. Butchui niekada neturėjo būti leista bendrauti su R. Curtisu. 1965-aisiais nusikaltėlis buvo nuteistas už du tyčinius ir nepadorius nusikaltimus. 1967 m. jis išprievartavo du berniukus, kuriems nebuvo 16 metų. Remiantis nuosprendžių registrais, kuriuos paviešino laikraštis „The Weekend Australian“, jis taip pat buvo nuteistas kalėti vienerius metus už lytinių organų rodymą ir analinį seksą 1968-aisiais.
„Mes buvome palikti vienu du daugybę kartų. Praleisdavome kartu po valandą ar dvi, visiškai neprižiūrimi, užrakintame kalėjimo daržovių sode, – teigė Butchas. – Manęs niekas niekada nestabdė, ar būdavau vienas, ar eidavau su draugu iš mokyklos. Nei vienas kalėjimo pareigūnas niekada nieko nedarė ir nieko nepasakė, kad tai neįvyktų.“
R. Curtisas iš pradžių draugiškai bendravo su Butchu, ir tik vėliau atskleidė savo tikruosius ketinimus.
„Iki įvykių šis kalinys buvo malonus ir švelnus, tyliai kalbėdavo ir elgdavosi kaip rūpestingas tėvas, – sakė Butchas. – Niekas negalėjo manęs paruošti tam, kas įvyko per kelis mėnesius. Mano nuostabus draugas kalinys pavertė mano linksmo ir laimingo gyvenimo momentus purvinais, šlykščiais ir žeminančiais įvykiais dėl savo asmeninio malonumo“.
Pirmą kartą R. Curtisas seksualiai išnaudojo Butchą sunkvežimio bagažinėje.
„Jis man pasakė, kad mes esame tikrai geri draugai, o tokiems draugams yra normalu nusivilkti drabužius ir parodyti vienas kitam, kaip jie atrodo be drabužių, – pasakojo Butchas. – Jis liepė man nusimauti kelnes ir pasakė, kad jis taip pat jas nusimaus.“
Tada R. Curtisas berniuką išprievartavo.
„Jis pasakė, kad aš esu jo draugas, todėl jis leis man pasijausti labai gerai. Jis sakė, kad jam vieninteliam yra leidžiama tai daryti ir aš niekam negaliu nieko pasakyti, nes tai yra mūsų paslaptis“, – prisiminė pokalbį Butchas.
Kitas kartas buvo greitesnis nei pirmasis. „Jis man sakė tokius dalykus: „Tu geras berniukas“, „Tu esi mano geriausias draugas“, „Man taip pasisekė, kad tave turiu“ ir „Prisimink, kad tai yra mūsų paslaptis“, – sakė Butchas.
Prievartavimai tęsėsi 1972 m. pabaigoje – 1973 m. pradžioje.
„Pamenu, aš pradėjau verkti, – pasakojo Butchas. – Jis man pasakė, kad viskas yra gerai. Jis man liepė atsipalaiduoti ir tiesiog pabandyti tuo mėgautis, o po kurio laiko tai nustos skaudėti.“
Vieną dieną, kai R. Curtisas buvo sunkvežimio gale, o Butchas – salone, berniuko tėvas atsirado tarsi iš niekur.
„Nesu tikras, ką Bobas veikė tą dieną, bet nieko neįvyko, – sakė Butchas. – Bobas nebuvo užkluptas darantis ką nors blogo, viskas tęsėsi ir toliau, o tėtis niekada daugiau nebepasirodė. Dabar pagalvojus, mano tėvas turėjo ką nors įtarti, bet jis niekada nieko nedarė ir nieko apie tai nesakė.“
Butcho tėvas buvo atleistas, o šeima netrukus neteko visų pinigų ir persikėlė į suniokotus ir žiurkių pilnus namus, kuriuose anksčiau gyveno sanitaras, rinkdavęs miesto ekskrementus.
„Manau, kad mano tėvas buvo neteisėtai atleistas iš darbo ir jo karjera žlugo dėl to, kad jo sūnų išprievartavo kalinys, už kurio saugojimą ir priežiūrą visą parą buvo atsakingas jis ir visi kiti tuo metu dirbę kalėjimo pareigūnai, – teigė jis. – Jiems nepavyko, todėl ir jam nepavyko, ir jis buvo atleistas.“
Traumuotas, užsisklendęs ir kenčiantis dėl žemos savivertės, Butchas pradėjo ristis žemyn. Mokykloje jis mušdavosi su kitais ir už tai tris ar keturis kartus per savaitę jam būdavo surišamos rankos. Visi jo pažymiai buvo blogi, išskyrus matematikos. Butchas kartojo 9 klasę, nebaigė 10-osios ir pakeitė mokyklą, iš kurios buvo pašalintas už tai, kad nedalyvavo pamokose 32 dienas iš eilės.
Būdamas 17 metų jis įstojo į karinį jūrų laivyną ir pradėjo stipriai gerti. Šis save naikinantis įprotis tęsėsi visą gyvenimą. Butchas vedė 1981 m., tačiau ši sąjunga nutrūko per dvejus metus. Jis susirgo depresija ir pradėjo nevykusių santykių seriją. Jo draugas, kurį taip pat prievartavo R. Curtisas, nusižudė būdamas 30-ies.
Baigęs tarnybą karo policijoje, Butchas prisijungė prie Australijos karališkųjų oro pajėgų. Jis tapo skrydžių vadovu, tačiau 2017 m., blogėjant psichinei būklei, jis buvo priverstas palikti šias sudėtingas pareigas, už kurias per metus gaudavo apie 275 000 JAV dolerių.
„Nusikaltimai ir skriaudos, padarytos man per šį trumpą mano gyvenimo laikotarpį, paveikė kiekvieną sprendimą, kurį kada nors priėmiau savo gyvenime“, – teigė Butchas.
Butchas stiprėja ir yra pasirengęs kreiptis į teismą, jei vyriausybė nepasiūlys jam kompensacijos.
