Ji yra gana didelė, nes aptaria iš esmės visas Rusijos gyvenimo sritis. Manytina, kad skaitytojams įdomiausios būtų dalys, skirtos Rusijos užsienio ir gynybos politikai, taip pat šalies vidaus politikai ir energetiniam sektoriui. Todėl šio straipsnio autorius nusprendė šiuos klausimus paanalizuoti detaliau, tačiau visiems besidomintiems Rusija primygtinai rekomenduoja susipažinti su visu tekstu, kuriame apstu mažai žinomos informacijos (pavyzdžiui, apie tai, kaip užsienio kapitalas superka strateginių Rusijos įmonių akcijas, o tai yra tiesioginė grėsmė šalies nacionaliniam saugumui ir t. t.).
Apie neagresyvios Rusijos užsienio politiką
Kaip minėta I dalyje, šiuo metu Rusija entuziastingai realizuoja Muitų sąjungos projektą, bet jos esami ir potencialūs partneriai šiame sunkiame reikale mato situaciją kiek kitaip. Kaip teisingai pažymi ataskaitos autoriai: „Ekonominiai santykiai su NVS šalimis nėra garantija, kad šios šalys parems Rusiją jos ginkluoto konflikto su kokia nors valstybe atveju. Rusija pagrįstai bijo likti vieniša. Būtent šita vienatvės baimė didžiąja dalimi grindžia jos užsienio politikos pobūdį. Iš principo toks požiūris yra normalus. Net Amerika ginkluotų konfliktų atveju ieško kitų šalių paramos ir dalyvavimo“. Lygiai taip pat teisingai skamba ataskaitos rengėjų tezė apie tai, jog „aiškios ir suprantamos užsienio politikos strategijos nebuvimas verčia Rusiją vykdyti kontrolės politiką, kai ji bando kontroliuoti šalis, kurioms tiekia naftą ir dujas. Tokia politika vargu ar padės sutaikyti Rusiją su valstybėmis, kurios importuoja jos resursus“. O štai po to prasideda įdomybės.
Pradžiai toks teiginys: „Bendrai paėmus, Rusijos užsienio politika nepasižymi agresyvumu kitų šalių atžvilgiu“. Žinoma, negalima pasakyti, kad rusai, kaip amerikiečiai, kariauja be perstojo, bet, pavyzdžiui, karas su Gruzija, gana agresyvus Ukrainos spaudimas siekiant jos narystės Muitų sąjungoje ir aktyvus įsikišimas į Sirijos konfliktą (jau nekalbant apie V. Putino įsakymą nuolat laikyti Viduržemio jūroje didelę karinio laivyno grupuotę) verčia suabejoti Rusijos taikingumu. Didžiosios valstybės apskritai nebūna tokios, todėl ataskaitos autorių nuomonė šiuo atveju yra gana abejotina.
Toliau ne mažiau įdomu. Su teiginiu, kad daug šalių toliau žiūri į Rusiją kaip į supervalstybę, o ji šiandien tokia nėra, reikėtų sutikti. Tačiau pasakymas, kad Rusiją kviečia į „Didžiojo aštuoneto“ suvažiavimus ir didelius tarptautinius forumus „iš inercijos“, o Maskva praktiškai neturi galimybių diktuoti savo nuomonę, neatlaiko kritikos. Vien situacija Sirijoje ir Irano branduolinės programos problema demonstruoja, kad Rusijos vaidmuo pasaulyje pastebimai išaugo.
Pagaliau desertas: „Rusijoje pakanka politikų, bandančių stumtelti šalį narystės NATO link. Politikai naiviai galvoja, kad narystė NATO gali apginti Rusiją nuo didelių konfliktų, pavyzdžiui, su Kinija“ (beje, Kinijos faktoriui Rusijos politikoje ataskaita skiria pakankamai didelį dėmesį, bet vienareikšmiško atsakymo į klausimą, ar Kinija yra grėsmė Rusijai, neduoda). Tiesą pasakius, labai norėtųsi pamatyti šiuos veikėjus. Kitaip toks „Statistics Group“ analitikų teiginys arba yra gilus situacijos žinojimas, arba visiška kvailystė, nes praktiškai nėra požymių, kurie leistų kalbėti bent jau apie Rusijos ir NATO suartėjimą.
Pabaigai kur kas rimtesni faktai pasvarstymui. Kaip teigiama ataskaitoje, „2010 m. Rusija padidino savo investicijas į Amerikos vertybinius popierius 26,8 mlrd. dolerių nuo 124,2 mlrd. dolerių iki istorinio maksimumo – 176,3 mlrd. dolerių. Rusijos Centriniame banke guli JAV vertybiniai popieriai, kurių vertė yra 120 mlrd. dolerių, kas sudaro 30 procentų šalies valiutinių rezervų. Aukodama savo nacionalinius interesus, Rusija atsisako laikyti savo rezervus aukse. Tuo metu Rusijoje didžiulės aukso atsargos, pavyzdžiui, Čiukčijoje. Pagal prognozes, aukso ten 300 tūkstančių tonų, kas yra trilijonai dolerių. Bet Rusija nėra pasiruošusi stambiai aukso gavybai, nes neturi specialios įrangos, o Amerikai, kur gaminama įranga aukso gavybai sunkiomis sąlygomis, nenaudinga pardavinėti ją Rusijai. Kadangi savo aukso Rusijai nepakanka, ji perka jį užsienyje. Yra nurodymas kasmet pirkti iki 100 tonų aukso“.
Klausimas, kodėl Maskva atkakliai investuoja į JAV vertybinius popierius didžiules sumas, jau seniai neduoda ramybės ekspertams. Bent jau dvi priežastys – konfliktiniai šalių santykiai ir ekonominiai sunkumai Amerikoje, kurie paskatino pasaulinę ekonominę krizę – turėtų priversti Kremlių sustoti. Bet jis nestoja. Čia kaip su A. Čiubaisu – jo po liberalių reformų visa šalis nekenčia, o V. Putinas jam pavedė rūpintis nanotechnolgijomis. Reiškia, yra kažkoks paaiškinimas. Galima tik spėti, kad B. Jelcino laikais buvo pasirašyti kažkokie slapti susitarimai, kuriuos Rusija šiandien privalo vykdyti (pavyzdžiui, kaip 1993 m. sutartį dėl urano, pagal kurią Rusija įsipareigojo per 20 metų parduoti Amerikai ne mažiau kaip 500 tonų karinio urano už 11,9 mlrd. dolerių).
Apibendrinant galima teigti, jog ataskaitos dalis, skirta Rusijos užsienio politikai, gavosi gana prieštaringa: adekvatūs teiginiai joje derinasi su ne visai adekvačiais, - ir tas prieštaringumas stebina. Karinis ataskaitos blokas tik sustiprina šį dviprasmiškumo jausmą.
Apie pėstininkus milicininkus
Karinė reforma Rusijoje yra labai skausminga tema (ypač po buvusio gynybos ministro A. Serdiukovo istorijos). Iš esmės egzistuoja du jos vertinimai. Vieni ekspertai mano, kad Serdiukovas teisingai griovė ir valė nereikalingas senienas, tik šiek tiek persistengė ir šiek tiek per daug pavogė. Kiti analitikai (dauguma) teigia, kad jo reforma buvo viena didelė išdavystė ir, ačiū Dievui, jį pagaliau nušalino.
Šiame kontekste ataskaitos autoriai pagrįstai teigia, kad tik laikas parodys, kas teisus. Tuo pat metu jie teisingai akcentuoja Rusijos kariuomenės problemas su kontingento komplektavimu ir karinių užsakymų vykdymu, taip pat karinio-pramoninio komplekso modernizavimo ir korupcijos ginkluotose pajėgose suvaldymo būtinybę. Vis dar turi pagrindo ir jų nuomonė, kad Rusijos elitas ligi šiol nesuvokia karinės politikos vietos šalies gyvenime. Tačiau jau toji nuomonė yra diskutuotina, o toliau prasideda tiesiog analitiniai „stebuklai“.
Pradėti galima nuo švelnesnių dalykų, pavyzdžiui, nuo teiginio, kad naikintuvas SU-35 (palikime ramybėje T-50) net iš tolo neprilygsta F-22. Rimtas karinis analitikas taip niekada nepasakytų, ypač turint omenyje tą faktą, kad patys Amerikos kariškiai nėra patenkinti „Raptoriumi“ ir daug vilčių deda į F-35. Dar vienas „perlas“ apie Rusijos kariuomenę: „Išseko tikėjimo Rusijos valstybe atsargos“. Net pirmojo karo Čečėnijoje metu, kai Rusijos kariai buvo išduoti valdžios, tas tikėjimas savo valstybe nepražuvo, o dabar, kai dėmesys kareiviui ir karininkui ženkliai padidėjo, staiga išseko. Pagaliau tokia citata: „Yra pagrindo manyti, kad artimiausioje perspektyvoje RF karinių pajėgų pagrindą sudarys samdomi pėstininkai, kurių pagrindinė užduotis bus kova ne su išorinėmis, o su vidinėmis grėsmėmis. RF karinės pajėgos rizikuoja tapti policija“.
Šiame kontekste susidaro įspūdis, kad pastarasis teiginys ir į jį panašūs ištraukti iš praeito amžiaus pabaigos, kada jie iš tiesų atrodė realūs. Toks elgesys yra gėdingas dokumentui, pretenduojančiam į rimtos analizės statusą.
Išvados
Bendrai paėmus, ataskaita palieka dvilypį įspūdį. Iš pradžių atrodo, kad jos autoriai nori įtikinti skaitytoją, jog Rusija yra beveik „žlugusi valstybė“ (angl. failed state). Vėliau jie pasitaiso, rašo objektyviai ir net pradeda girti tam tikrus Rusijos pasiekimus (ataskaitos dalis apie jos teritorinio vientisumo problemas iš viso yra rusiškai patriotinė). Viduryje – analitiniai „perlai“ apie šalies politikų norą įstoti į NATO, jos bejėgiškumą tarptautinėje arenoje, samdomus pėstininkus ir panašiai. Gilus rusiškos specifikos supratimas ir plati statistinė bazė (tiesa, be nuorodų, kurios labai praverstų, nes kai kurią informaciją iš karto norisi patikrinti) dokumente derinasi su atsilikusiomis nuo tikrovės tezėmis iš praeito amžiaus. Toks prieštaringumas aiškintinas tik tuo, kad ataskaitą ruošė autorių kolektyvas, kuriame atskirų analitikų žinios apie Rusiją buvo kokybiškai skirtingos, o požiūris į savo darbą nepakankamai atsakingas. Tačiau paruošta medžiaga vis tiek yra verta dėmesio, o patyręs skaitytojas jau pats sugebės atskirti grūdus nuo pelenų.
