Ji yra gana didelė, nes aptaria iš esmės visas Rusijos gyvenimo sritis. Manytina, kad skaitytojams įdomiausios būtų dalys, skirtos Rusijos užsienio ir gynybos politikai, taip pat šalies vidaus politikai ir energetiniam sektoriui. Todėl šio straipsnio autorius nusprendė šiuos klausimus paanalizuoti detaliau, tačiau visiems besidomintiems Rusija primygtinai rekomenduoja susipažinti su visu tekstu, kuriame apstu mažai žinomos informacijos (pavyzdžiui, apie tai, kaip užsienio kapitalas superka strateginių Rusijos įmonių akcijas, o tai yra tiesioginė grėsmė šalies nacionaliniam saugumui ir t. t.).
V. Putinas ir jo vertikalė
Analizuodamas ataskaitos dalis, skirtas Rusijos vidaus politikai, straipsnio autorius išskyrė kelis momentus. Pirmasis yra susijęs su šalies politine sistema.
Dokumento rengėjai pabrėžia, kad „pagrindinis veiksnys, garantuojantis gana nepatvariai socialinei-ekonominei bei politinei „naujosios Rusijos“ konstrukcijai sąlyginį stabilumą ir net suteikiantis jai galimybę mobilizuoti savo resursus gana ambicingų geopolitinių ir geoekonominių tikslų realizavimui, yra, be abejo, V. Putino asmenybė“. Ataskaitos autoriai teigia: „Didesnė dalis gyventojų parėmė Putiną per konfliktą su oligarchais, jo veiksmus siekiant sugrąžinti šalies gamtos išteklių naudojimą į valstybės kontrolę, bandymus išplėsti ir įtvirtinti Rusijos tarptautinės įtakos zoną. Palankiai vertinama ir jo pasverta pozicija klausimais, susijusiais su islamo faktoriumi, ir vertas pagarbos savarankiškumo stilius santykiuose su Vakarais.“
Kartu ataskaitoje tiksliai užfiksuojami V. Putino sukurtos sistemos trūkumai: realiai vienpartinė sistema su silpnais socialiniais kanalais (manytina, kad Liaudies frontas yra bandymas tai ištaisyti) ir griežta opozicijos kontrole (V. Surkovas su opozicionieriais žaidė, o V. Putinas jų tiesiog nemėgsta, todėl atleido savo artimą bendražygį ir sugriežtino politiką opozicijos atžvilgiu). Dokumento autoriai konstatuoja, kad porinkiminiai 2011 m. protestai nesulaukė plačios visuomenės paramos, bet tam tikro gyventojų nepasitenkinimo, susijusio su socialinio teisingumo stoka, esama.
Viena iš šios socialinės neteisybės priežasčių, sprendžiant iš ataskaitos formuluočių, yra V. Putino sukurtos valdžios vertikalės specifika, kurios šaknų reikėtų ieškoti praėjusio amžiaus pabaigoje (beje, ataskaita labai kritiškai vertina B. Jelcino valdymo laikotarpį, iš esmės sakydama, kad jo ir jo komandos, artimai bendradarbiavusios su „patarėjais“ iš Vakarų/CŽV, politika tiesiog žlugdė Rusijos Federaciją). Tuo metu Rusija stovėjo prie kracho ribos ir, kaip teigia dokumento autoriai, „vienintelis būdas išsaugoti šalį“ tada buvo minėtoji vertikalė. Tačiau jai reikėjo ramsčių, ir jie atsirado: tarnaujantys ir į verslą/nusikalstamas grupuotes pasitraukę jėgos struktūrų atstovai; pinigų bei valdžios trokštantys komjaunimo ir Komunistų partijos funkcionieriai, nespėję savęs realizuoti sovietmečiu, o naujojoje Rusijoje tapę politikais, oligarchais, milijonieriais ir nusikaltėliais (beveik sinonimai tuo metu); tiesiog nusikaltėliai, kurie sugebėjo išgyventi ir siekė daugiau ar mažiau legalizuotis. Galiausiai gimė „aštuonkojis“, kuriam už paklusnumą (stabilumą) buvo leista su protu grobstyti šalies turtą. Išskirtinis vaidmuo šiuo atveju atiteko energetiniam sektoriui, kurio gigantai yra valstybės valstybėje. Dokumento autoriai prognozuoja jiems niūrią ateitį, nes pasaulis yra prie energetinio proveržio ribos (tiesa, pamiršta, kad Vakarų energetiniai milžinai irgi nesiruošia bankrutuoti, tad pumpuos naftą ir dujas iki paskutinio lašo), bet kol kas jie vis dar mėgaujasi savo monopoline padėtimi.
Šiandien akivaizdu, kad čia aprašytos valdymo sistemos laikai praėjo – „šiukšlių“ reikia atsikratyti, o į elitą integruoti patriotus (jų, ataskaitos autorių teigimu, Rusijoje apstu, tik, kaip sakoma, „blogiukai“ geriau organizuoti), siekiančius sustiprinti Tėvynės valstybingumą iš idėjos, o ne dėl ilgo ir greito rublio. Kartu ekonomikoje reikia technologinio šuolio. Atskaitos rengėjai, stebėtina, nėra prieš stambų valstybinį kapitalizmą (didelius koncernus su valstybiniu dalyvavimu), nes technologinio-pramoninio-prekybinio proceso skaldymas (kaip darė, pavyzdžiui, A. Čiubaisas), jų nuomone, yra žalinga praktika – tik tasai kapitalizmas, žinoma, turi būti kitokio pobūdžio. O dėl galimybių, tai keliuose ataskaitos puslapiuose vardijami novatoriški Rusijos projektai, kurie tik kol kas neturi kompleksinio efekto, jo būtina siekti.
Jeigu minėti dalykai nebus padaryti, Rusijos Federacijos, ataskaitos rengėjų nuomone, anksčiau ar vėliau laukia revoliucinis sprogimas su kokia nors radikalia figūra priešakyje. Šiame kontekste išskirtinai įdomi yra jų, kaip vakariečių, pozicija Rusijos klausimu. Čia verta cituoti.
„Šią kultūrą [tradicinę Rusijos kultūrą – straipsnio autoriaus pastaba] 70 metų naikino komunistai, o paskui galutinio jos sunaikinimo užduoties ėmėsi liberalai iš Jelcino komandos. Rusija pradėjo sparčiai prarasti savo istorines šaknis, savo buitį, savo kultūrą, savo misiją Žemėje. Jos gyventojams buvo prievarta primetamas svetimas gyvenimo būdas ir kultūra. Istoriškai taip susiklostė, kad Rusija yra daugiatautė valstybė. O istorinė Rusijos misija – tautų telkimas. [Kartu] rusai neturi grynai savo teritorijos, nėra tokios „Rusų Respublikos“. Jeigu įsivaizduotume, kad Rusija žlugs kaip SSRS, rusai Baškirijoje arba Kalmukijoje bus tokie pat beteisiai, kokie jie yra Baltijos šalyse, Kazachstane, Tadžikistane ir taip toliau.“
Kitaip tariant, šeimininko be kelnių ir iki ausų sočių giminaičių situacija. Anksčiau šeimininkas pats buvo bent jau apsirengęs ir mąstė aukštomis brolybės ir imperijos kategorijomis, tai skatino jo geranoriškumą giminaičių atžvilgiu, dabar jam pačiam daug ko trūksta, o tie „broliai“ ryja ir ryja. V. Putinas greičiausiai jau seniai suprato istorinę savo šalies misiją, kuri sudomintų mases ir nukreiptų jų dėmesį nuo „nejaučiančių ribų“ bendrataučių. Tik jis bijo apie ją viešai kalbėti, nes tai šokiruos ir kaimynus, ir Vakarus. Todėl stumia Muitų sąjungos projektą nuosekliai, bet tyliai, o visuomenėje dėl aiškumo stokos jaučiamas pasimetimas ir žydi tokie šūkiai kaip „užtenka maitinti Kaukazą“, tarsi jis nebūtų imperinės Rusijos dalis.
Beje, keli žodžiai apie islamišką terorizmą, kurio lizdu Rusijoje pastaruoju metu tapo Kaukazas. Kova su juo visame pasaulyje vyksta keturiuose frontuose: teisiniame (įstatymų tobulinimas), saugumo (specialiųjų tarnybų darbo optimizavimas), finansiniame (teroristų finansavimo kanalų likvidavimas) ir ideologiniame (kova už protus). Kaip teigia ataskaitos rengėjai, pirmuose trijuose frontuose Rusijai sekasi gana neblogai, o ketvirtajame kol kas – problemos. Jų esmė ne vien nedarbo lygis Dagestane ar Ingušijoje (o radikalai mėgsta vilioti jaunimą lengvu uždarbiu), bet ir vadinamojo „valstybinio islamo“ ekspertų, už kuriuos kalba užsienio „specialistai“ iš Saudo Arabijos ar Pakistano, trūkumas. Taip pat todėl, ataskaitos autorių nuomone, stiprėja nesutarimai tarp rusų ir musulmonų, o terorizmo grėsmė Rusijoje gali didėti.
Apibendrinant galima teigti, kad „Statistics Group“ parengtas dokumentas tiksliai charakterizavo rusiškąją politinę sistemą ir stebėtinai giliai suvokė bei pristatė (gal net pernelyg patriotiškai) tapatybinę Rusijos prigimtį. Tai rodo, jog Vakaruose esama analitikų, kurie mato Rusiją tokią, kokia ji yra, ir nedaro iš to tragedijos. Tiesa, su užsienio politikos ir karine dalimi ataskaitos autoriams sekėsi šiek tiek blogiau.
