Vien šiemet 49 šiauliečių šeimos, emigruodamos į užsienį, paprašė laikinos globos paliktiems vaikams. Emigrantų vaikams specialiai sukurtas ir ketverius metus galioja įstatymas dėl laikinosios globos. Vaikams šeimos vertybes keičia ekonominės vertybės. Vaikai dėl to dabar kenčia, o užaugę be tėvų jie gali nebemokėti branginti ir savo šeimos.
Vaiką sugrąžino seneliams
Šiaulietė Nijolė su vyru pasirašė laikinos globos sutartį ir priglaudė savo namuose aštuonerių metų anūką. Dukra su vyru jau penktus metus uždarbiauja užsienyje.
„Nors čia turėjo darbus abu su vyru, bet vieną algą tekdavo sumokėti už buto nuomą ir komunalinius patarnavimus, o iš kitos algos vos prasimaitindavo. Nebeištvėrė jauni žmonės. Nerado kitos išeities. Suprato, kad reikia kažką daryti ir padarė“, — atsidūsta Nijolė.
Jos dukros šeima iki emigracijos gyveno Klaipėdoje. Jauni tėvai išvažiavo, kai sūneliui tebuvo pusketvirtų metukų. Iš pradžių šeima išsivežė vaikutį kartu, tačiau šį rudenį sūnelį parvežė auginti seneliams.
„Anūkėlis ten buvo pradėjęs lankyti anglišką mokyklą. Tėvai norėjo, kad anūkėlis būtinai mokytųsi lietuviškai, leido į šeštadieninę lietuvių mokyklėlę. Tėvams vaikutį teko vežioti į mokyklėlę tolokai, o mokslų tempas mažokas. Patys dirbdami slenkančiu grafiku ne visada galėdavo nuvežti vaiką į mokyklėlę“, — pasakojo Nijolė.
Tėvai apsisprendė sūnelį sugrąžinti į Lietuvą, augti pas senelius.
„Apie vaiko ir tėvų ilgesį sunku pasakoti. Jis begalinis. Bet dejuoti čia nebetinka. Apsisprendė taip gyvenimo prispausti ir ką dabar padarysi. Tėvai išvažiavo užsidirbti, o vaikui ten laiko nebeliko“, — sakė sutikusi globoti anūką Nijolė.
Tėvai siunčia sūneliui išlaikyti pinigų — maždaug lietuvišką minimalią algą kas mėnesį. Jeigu galėtų išgyventi Lietuvoje, Nijolės teigimu, tikrai grįžtų, nes ir juos labai kankina nostalgija. „Žentas man paskambina ir sako, kad užkniso “bendrynas“ — nuomoja butą drauge su kitais lietuviais, kad būtų pigiau ir liktų ką parsiųsti į Lietuvą“, — pasakojo Nijolė.
Močiutė ne kartą bandė klausti anūko, kaip jis jaučiasi be tėvų. „Širdyje vaikas labai ilgisi, bet man to neparodo. Stengiuosi leisti jį į kuo daugiau būrelių — šokių, futbolo, skautų organizaciją. Jis — geriausias klasės mokinys. Bijojau, kad iš ilgesio tėvams nepašlytų sveikata“, — pasakojo Nijolė.
Didysis išsiskyrimas
Šiaulietė Violeta pusmetį taip pat buvo pasirašiusi laikinos globos sutartį dėl savo anūkėlio. Nuo vasario, kai sūnus išvažiavo pas žmoną į užsienį, anūką augino seneliai. Žmona išvyko vos baigusi universitetą, sūnus dar turėjo darbą parduotuvėje, todėl buvo likęs su vaiku Lietuvoje. Bet netekęs darbo čia, išvyko ir jis.
„Neištvėrė sūnus su marčia išsiskyrimo, begalinio ilgesio. Parvažiavo ir išsivežė savo vaikutį kartu. Dabar jų šeima jau laukiasi dar vieno vaikelio, kuris jau taps užsienio šalies piliečiu“, — pasakojo Violeta.
Kita šiaulietė Vida augina dukros, emigravusios į Angliją, mergaitę. Vaikas per trumpą savo amžių ilgiau gyveno su močiute ir seneliu, nei su mama. Pirmiausia Vidos dukra išvažiavo į Ispaniją dar 1998 metais. Ten susipažino su lietuviu, susilaukė dukros, išsiskyrė su mylimuoju ir su mažu vaiku ant rankų grįžo į Lietuvą. Netrukus vėl išvažiavo, tik jau į Angliją.
Vida anūkėlę augina nuo trejų metukų. Dabar mergaitei jau aštuoneri.
„Ilgisi anūkėlė mamos, internetu pasikalba beveik kas vakarą. Per vasaros atostogas, kai nereikia į mokyklą, išvažiuoja pagyventi pas mamą. Bet kai mamai reikia keltis 4 valandą į rytinę pamainą, o iš popietinės grįžti apie 1 valandą nakties, tai irgi toks džiaugsmas... Anūkėlę užrakina namie ir viskas. Ten vaikų vienų išleisti į gatvę negalima. Kas iš to, kad anūkėlė gyventų su mama, vis tiek tos mamos ne kažin kiek matytų“, — pasakojo Vida.
Vida pasakojo, kad trisdešimt trijų metų dukra Anglijoje turi uždirbti ne tik sau, bet ir vaikui, tėvams. Vida yra paėmusi iš banko paskolą. Tačiau dirba tik puse etato už 360 litų per mėnesį.
„Taip ir sutarėm, kad aš žiūrėsiu anūkėlę, o ji man padės išsimokėti paskolą. Štai tokios šeimų istorijos dėl pinigų, dėl išgyvenimo“, — nelinksmai sakė Vida.
Dėl pinigų stygiaus visai šeimai, Vidos dukra negali sunkiai dirbdama pieno fabrike net normalaus buto išsinuomoti.
Vidos dukra uždirba per 1000 svarų sterlingų. Didelę dalį siunčia į Lietuvą.
„Nors ir kaip sunku, į Lietuvą dukra tikrai negrįš. Rugsėjo 1— ajai buvo grįžusi, kad pati galėtų palydėti dukrelę į mokyklą. Ją baisiausiai išgąsdino gyvenimas čia, ypač maisto kainos. Ji taip ir pasakė: “Mama, kažkokia nesąmonė tokioje Lietuvoje gyventi“, — pasakojo Vida.
Nelengva auginti anūkus
„Iš pradžių, — prisipažįsta Vida, — auginti anūkėlę nebuvo lengva. Man jau 55— eri, nebe tas amžius auginti vaikus, pareini pavargusi iš darbo, didžiulė atsakomybė. Reikia prižiūrėti, kad gerai mokytųsi, kad visko užtektų, kad turėtų užsiėmimų, būtų soti“.
Vida į darbą išeina pusę septynių. Tada pažadina ir anūkėlę, supina jai plaukus, paduoda pusryčius ir išskuba. Mergaitė į mokyklą išeina viena. Anūkėlė po pamokų eina į Vaikų dienos centrą.
„Kartais, kai susipykstam, kai neklauso manęs, tingi ruošti pamokas, sakau, išvažiuosi pas mamą į Angliją. Pyksta. Kas čia žino, gal ateityje visai pradės mūsų neklausyti, su lazda vaiko nesivaikysi po gatves, teks važiuoti pas mamą. Nebeįtinkam jau ir dabar“, — pasakojo Vida.
Antrokė anūkėlė tik šiemet mokykloje pradėjo mokytis anglų kalbos. Šią pamoką ji stengiasi kuo geriau paruošti. Aštuonerių mergaitė žino, kad jos gyvenime gali šios kalbos reikėti, jeigu norės ateityje gyventi su mama.
Globos reikia vis daugiau emigrantų vaikų
Šiaulių miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjas Donatas Žakaris suskaičiavo, kad šiuo metu 99 šiauliečių šeimos, emigravusios į užsienį, turi galiojančias laikinos globos tėvų prašymu be valstybės pašalpos sutartis. Beveik pusę jų sudaryta vien šiemet. Vien praėjusią savaitę nustatytos penkios laikinosios globos tėvų prašymu.
„Laikinoji globa nustatoma, kai tėvai išvyksta į užsienį, o vaikas lieka Lietuvoje su laikinaisiais įstatyminiais atstovais. To reikia tam, kad būtų kas vaiką atstovauja gydymo, mokymosi įstaigose. Paprastai tai būna seneliai, vyresni broliai ar seserys, rečiau — tetos, krikšto mamos. Labai retai būna, kad laikinu globėju pasirenkamas asmuo, su kuriuo vaiko nesieja jokie giminystės ryšiai. Visa atsakomybė už vaiką, jo elgesį tenka globėjams“, — pasakojo D. Žakaris.
Laikinoji globa tėvų prašymu gali būti nustatoma nuo kelių mėnesių iki kelerių metų. Tokios rūšies globa, pasak D. Žakario, įteisinta tik 2006 metais specialiai emigrantų paliktiems vaikams. Iki tol užtekdavo prašymą patvirtinti pas notarą.
Laikinąją globą tėvų prašymu galima nustatyti tik tada, jei gaunami abiejų tėvų prašymai ir sutikimai. Jeigu tėvai išsiskyrę, neretai mama išvažiuoja į užsienį, o tėvas, jau sukūręs kitą šeimą, atsisako globoti savo vaikus.
Vaikai paliekami ilgam
Buvo atvejų, kai mama paprašė kaimynės prižiūrėti kelioms valandoms vaiką. Mama negrįžo. D. Žakaris neslepia: „Vėliau sužinome, kad mamytė tiesiog atsikėlė, susirinko daiktus, paliko du ar tris mažamečius vaikus likimo valiai ir išvyko į užsienį“. Tokios istorijos baigiasi teisme tėvų valdžios apribojimu, o vaikas priglaudžiamas globos namuose.
„Su tėvais dažnai kalbamės, kodėl ir kaip jie apsisprendžia palikti savo vaikus. Argumentai — reikia pirmiausia įsitvirtinti, o tada pasiims ir vaikus su savimi. Bet taip atsitinka retai. Dažniausiai vaikai taip ir užauga su seneliais“, — pasakojo vedėjas D. Žakaris.
