„A l’impossible nul n’est tenu“ – „niekas neprivalo įvykdyti to, kas neįvykdoma“, – teisingai skelbia prancūzų patarlė. Sprendžiant iš visko, kaip tik šia pragmatine išmintimi vadovaujasi Europa, gerokai sužvarbusi per Rusijos ir Ukrainos „dujų karą“.
Iš tiesų net geriausiais laikais Europos Sąjungos šalys neturėjo objektyvios galimybės greitai ir iš esmės sumažinti savo energetinę priklausomybę nuo Rusijos. O dabar, kai visos jų pastangos nukreiptos kovai su pasauline finansų krize, šis uždavinys artimiausiu laiku atrodo visiškai neįgyvendinamas.
Europos lyderiai galutinai įsitikino, kad Rusija ir ateityje neatsisakys naudoti savo energetinius resursus kaip politinį instrumentą. Tačiau jie supranta ir tai, kad Europa dar ilgai bus lengvai pažeidžiama galimų „dujų karų“ recidyvų. Bet kuriuo atveju tol, kol ji nesugebės diversifikuoti ne tiek dujotiekių maršrutų, kiek dujų tiekėjų. Kaip tik čia Europos vartotojams ir kyla didžiausių sunkumų.
Suskystintų dujų tiekimo iš Alžyro arba Norvegijos padidinimas situacijos kardinaliai nepakeis. Gyvas Europos susidomėjimas „Nabucco“ dujotiekio projektu susiduria su objektyviais sunkumais. Be principinio klausimo, ar Centrinės Azijos šalys pasirengusios perorientuoti savo dujų srautus pietvakarių kryptimi, tai yra aplenkiant Rusijos teritoriją, pastaraisiais mėnesiais atsirado naujų problemų, susijusių su tokio maršruto patikimumu apskritai.
Įprasta manyti, kad dujotiekis „Nabucco“, tiekdamas Centrinės Azijos dujas Europai, turi kirsti Kaspijos jūrą, o paskui eiti per Azerbaidžaną, Gruziją ir Turkiją. Tačiau Iranas jau pareiškė savo nesutikimą dėl dujotiekio tiesimo Kaspijos jūros dugnu, aiškiai ketindamas „pertraukti“ maršrutą į savo teritoriją. Tai vargu ar tinka Europai.
Po Rusijos ir Gruzijos „žaibiško karo“ hipotetinio dujotiekio Pietų Kaukazo ruožas tapo lengvai pažeidžiamas. Maskvoje – kol kas ekspertų lygiu – jau primygtinai nurodinėjama, kad naujas Rusijos ir Gruzijos santykių paaštrėjimas arba dar labiau tikėtinas smilkstančio konflikto dėl Kalnų Karabacho įsiliepsnojimas gali negrįžtamai sukompromituoti šio maršruto saugumą. Čia verta paminėti Turkijos poziciją: ji dabar sutinka įsileisti „Nabucco“ į savo teritoriją tik su sąlyga, kad Europos Sąjunga priims ją į savo gretas.
Šioje situacijoje „Šiaurės srauto“ ir „Pietų srauto“ projektai objektyviai atrodytų išmintinga „Nabucco“ projekto alternatyva, jeigu Europa vis dar pasitikėtų Rusija kaip nepriekaištinga patikima dujų tiekėja. Tačiau šiandien šie maršrutai Europos šalims atrodo tik kaip mažesnioji iš dviejų blogybių. Priverstinai pasisakydami už „Šiaurės srautą“, europiečiai, nudegę arba, tiksliau, sušalę per neseniai vykusį „dujų karą“, stengiasi kuo labiau sumažinti riziką, susijusią su galimais Rusijos kaprizų recidyvais. Apie tai konkrečiai liudija Angelos Merkel pasiūlymas įtraukti į būsimą energetinio Europos ir Rusijos bendradarbiavimo susitarimą teiginį apie tiesioginį Europos kompanijų priėjimą prie Rusijos dujų telkinių.
Nepaisant to jau šiandien tampa akivaizdu, kad besirūpindama savo energetiniu saugumu pragmatiškoji Europa pasiruošusi susitaikyti su kai kuriomis geopolitinėmis Rusijos pretenzijomis ir pirmiausia su jos vis aiškesniais ketinimais „suvasalinti“ posovietinę erdvę arba, kaip šiandien sakoma Maskvoje, „vėl suvienyti nuo amžių rusų žemes“. Kitais žodžiais tariant, net jeigu Ukraina ir Gruzija idealiai atitiktų kriterijus, reikalingus stojant į Europos Sąjungą arba NATO, Europa ir šiandien, ir artimiausiu metu vargu ar ims skatinti jų siekius, rizikuodama sulaukti Rusijos energetinių represijų smūgių. Simptomiška ir tai, kad pastaruoju metu Europos lyderiai praktiškai nebegrįžta prie demokratijos būklės ir žmogaus teisių laikymosi Rusijoje temos, perleidę šios problemos aptarimą rėksmingai, bet visai nepavojingai ESBO.
Kita vertus, Europa dėmesingai stebi, kaip susiklostys santykiai tarp Vašingtono ir Maskvos į Baltuosius rūmus atėjus Barackui Obamai. Europos sostinėse puikiai suprantama: net jeigu bandymai normalizuoti šiuos santykius nepasiseks, apie kokią nors globalią opoziciją tarp Rusijos ir JAV ir kalbos negali būti. Net jeigu neseni „operetiniai“ Maskvos demaršai Lotynų Amerikoje būtų vertinami rimtai.
Globalios finansinės ekonominės krizės sąlygomis Rusija vargu ar suinteresuota tęsti atsiribojimą nuo Vakarų. Bet tuo pačiu ji aiškiai siekia pasinaudoti proga ir giliau įtraukti į savo finansinės įtakos zoną tokias NVS šalis kaip Baltarusija arba Armėnija, kurioms jau pasiūlyta prisijungti prie rublio zonos. Kartu su geopolitiniu spaudimu Ukrainai, Gruzijai ir Kirgizijai, kuri priversta išsivaduoti iš Amerikos bazės mainais į Rusijos kreditus, „rublinės“ Maskvos pastangos dar kartą liudija, kad mintis įtvirtinti totalų buvusių Sovietų Sąjungos respublikų protektoratą tampa pagrindiniu Rusijos užsienio politikos tikslu.
Iš visko sprendžiant, Europoje ši tendencija ne tik konstatuojama, bet su ja ir susitaikoma. Pragmatiškieji europiečiai mano, kad bet kuriuo atveju jie mažai ką praranda. Iš tiesų finansinė ekonominė pačios Rusijos ateitis yra tokia neaiški, kad greičiausiai ji anksčiau ar vėliau bus priversta atsisakyti „teritorinių imperinių“ revanšo bandymų. Net jeigu tartume, kad Rusijai kažkokiu stebuklingu būdu pavyktų „restauruoti“ nors dalį erdvės, kurią ji dar prieš dvidešimt metų kontroliavo, vargu ar europiečiams verta jaudintis. Žinant Rusijos vadovų psichologiją, galima su įsitikinimu daryti prielaidą, kad, atkūrus tam tikrą darinį, panašų į Sovietų Sąjungą, ir tuo pačiu atsikračius daugumos savo geopolitinių „fantominių skaudulių“, jie, ko gero, savo energetinius įsipareigojimus Europai vėl gali vykdyti nepriekaištingai, kaip tai buvo sovietiniais laikais.
O atsižvelgiant į realią padėtį, šitai europiečius domina labiau nei Ukrainos, Gruzijos, o juo labiau Kirgizijos likimas.
Borisas Tumanovas
