Šis manevras reiškia, kad Kremlius įgyja tam tikrą kontrolę Baltijos jūros, Lenkijos ir Baltijos respublikų teritorijoje. Rusija dabar gali naudotis A2AD atgrasymo priemone kada tik panorėjusi (A2AD (anti-access and area denial) – tai atgrasymo priemonė prieš priešininką, kad jam būtų pernelyg pavojinga dislokuoti reikiamus karinius pajėgumus kvestionuojamoje teritorijoje – aut. past.). Tai reiškia, kad bet koks NATO lėktuvas ar laivas, atvykstantis į regioną, gali būtų numuštas kur kas anksčiau, nei jis priartės prie Kaliningrado.
Vakarų strategams tai tikras košmaras, nes Maskva gali blokuoti bet kokių NATO pajėgų judėjimą tuo atveju, jei rusų pajėgos imtų kelti grėsmę, pavyzdžiui, pažeidžiamoms Baltijos šalims, rašo saugumo ekspertas ir buvęs Nacionalinio saugumo agentūros pareigūnas Johnas Schindleris.
Scenarijus, pagal kurį Maskvos pajėgos užima vieną ar kelias Baltijos šalis iki tol, kol NATO sugeba atitinkamai sureaguoti, yra laikomas labai realiu. Ir, deja, niekas nesistebi, kad Putinas perkelinėja ginkluotę. Prisiminkime, kad kažkur prieš mėnesį Putinas į Kaliningradą atgabeno branduolines galvutes nešti galinčias „Iskander M“ raketas ir tai sukėlė, galima sakyti, kažką panašaus į Kubos raketų krizės Baltijos versiją. Ir ką tuomet darė JAV prezidentas Barackas Obama? Ogi nieko.
Palikti postą besiruošiantis JAV ginkluotųjų pajėgų vadas nusprendė, kad jis turi dar kartą nusileisti Kremliui prieš palikdamas Baltuosius rūmus ir taip sukėlė sąjungininkų Europoje paniką. „Mes esame palikti likimo valiai iki sausio 20 dienos, o gal ir daug ilgiau“, - taip Obamos neveiksnumą įvertino vienas aljanso karininkų. Praėjusią savaitę paaiškėjo ir tai, kad „Iskander M“ sistemos, atgabentos tik pratyboms, Kaliningrade bus laikomos nuolat. Kadangi šių sistemų naudojamos raketos gali nuskraidinti branduolines galvutes didesniu nei 480 kilometrų atstumu su labai dideliu tikslumu, Rusija dabar turi galingą karinį pranašumą prieš NATO Baltijos regione.
Galima nuspėti, kad Kremliaus sprendimai dėl raketų yra susiję su Amerikos sprendimu atgabenti į Rytų Europą balistinių raketų skydą. Kaip visada, Maskva pavaizduoja visus savo karinius veiksmus, netgi tuos, kurie gali destabilizuoti regioną, kaip gynybinius. Nes juk Vakarai kelia Rusijai neįtikėtiną grėsmę.
Klaidingas mąstymas
Tokie begėdiški ėjimai su pažangiausiais ginklais nieko nestebina, nes Putinas meta iššūkius Vakarams – ir ypatingai Amerikai – pastaruoju metu visame pasaulyje. Kremliui reakcijos į provokacijas reiškia tiek mažai, kad net buvo imtasi bandymų kiek įmanoma kištis į JAV prezidento rinkimus. Paprastai sakant, prezidento Obamos nuolatinis nenoras reaguoti į blogą Putino elgesį tarptautinėje arenoje nulėmė, kad toks elgesys tik dažnėja.
Kodėl Putinas taip daro – žaidžia pavojingus provokacinius žaidimus, kurie gali nuvesti ir iki karo – išlieka labai rimtu klausimu, į kurį labai sunku atsakyti Vakarų užsienio politikos žinovams. Vakarų tarptautinių santykių ekspertai, kurie imasi žaidimų teorijos ar realizmo bandydami paaiškinti Putino nuolat agresyvėjančius veiksmus, vis dar ieško atsakymo, kodėl Rusija, kuri yra kariniu ir ekonominiu požiūriu silpnesnė nei NATO, elgiasi taip begėdiškai. Vakarų nepajėgumas suvokti priešų motyvaciją nėra naujas dalykas. Prieš penkiolika metų įvykus „al-Qaeda“ išpuoliui prieš Pasaulio prekybos centrą ir Pentagoną, visi norėjo sužinoti, kodėl tai įvyko. Tuometinis prezidentas George‘as W. Bushas pareiškė, kad džihadistai ir islamistai „mūsų nekenčia dėl mūsų laisvių“. Toks atitrūkimas nuo tikrovės, nors ir patinkantis amerikiečiams, yra visiškai klaidingas. Tikrasis atsakymas buvo čia pat, nes džihadistai labai daug kalba apie savo pasaulėžiūrą. Jų neapykanta amerikiečiams ir Vakarams nėra susijusi su laisvėmis, kurios radikaliems musulmonams paprasčiausiai nieko nereiškia.
Tai susiję tik su mūsų vykdomomis politikomis – ypatingai su mūsų pagalba Izraeliui ir kariuomenėms musulmoniškose šalyse – bei gyvenimo būdu, kuris patenka ir į džihadistų šalis.
Suprasti Rusiją
Nesuvokimas, kuris sukuria mūsų priešus, deja, yra būdingas Vašingtonui. Šaltojo karo metu brangiai apmokami akademikai, pasamdyti tam, kad nuspėtų ir suprastų tai, kas vyksta Kremliuje, labai mažai dėmesio skyrė viešiems sovietų pareiškimams. Manyta, kad nepaisant to, jog viešai kalbama aštriai, iš tikrųjų tą šalį valdo labai racionalūs ir ramūs žmonės kaip ir JAV. Po Šaltojo karo paaiškėjo, kad Kremliaus vadovybė sakė tuos pačius dalykus ir viešai, ir privačiai.
Putinas ir jo padėjėjai irgi neslepia, kuo jie tiki. Putinas yra tikras KGB agentas. O per paskutiniuosius 10 metų jis tapo dar ir tikru nacionalistu, kurio kalbose girdėti ir religinės gaidos. Bažnyčia Rusijoje nuolat kalba apie iš Vakarų ateinantį blogį, kritikuojamas vakariečių nuosmukis ir nuodėmingumas.
Putinas dažnai kalba apie vadinamąjį „dvasinį saugumą“, kuris reiškia, jog visos krikščionybės versijos išskyrus krikščionių ortodoksų tikėjimą turi būti „neįleidžiamos“ į šalį. Netgi buvo pareikšta, kad „dvasinis skydas“ yra toks pat svarbus šalies saugumui kaip ir branduolinis skydas.
Tokia prieš Vakarus nukreipta pasaulėžiūra atrodo keistai ir net sunkiai suprantama daugeliui vakariečių, tačiau ji susijusi su Rusijos istorija ir dvasine patirtimi. Toks požiūris, kurį galima vadinti ortodoksiniu džihadizmu, reiškia, kad Vakarai yra didžiulis Šventosios Rusijos priešas, su kuriuo negali būti sudaryta taika. Ilgus amžius, kai Vakarus valdė katalikų bažnyčia, Napoleonas, Hitleris ar JAV, Vakarai bandė pavergti Rusiją ir taip sutraiškyti vienintelį tikrąjį tikėjimą. Šis mitas tapo labai populiarus dar XIX amžiaus Rusijoje, kurios misija tapo pasipriešinti velniui ir jo darbams Žemėje.
Putinas atgaivino tokį mastymą ir pavertė ortodoksų bažnyčią ideologiniu savo režimo pagrindu. Po to, kai krito komunizmas, šaliai buvo reikalingas naujas ideologinis inkaras ir Putinas jį rado religijos ir nacionalizmo mišinyje.
Vakarų skeptikai visada pabrėžia, kad Putinas iš tikrųjų negali būti tikras ortodoksų bažnyčios rėmėjas, be to dauguma rusų taip pat reguliariai nesilanko bažnyčioje. Iš tikrųjų sunku nuspėti, kuo tiki Putinas, tačiau jis tikrai žino, kaip apsimesti tikru ortodoksu. Kitas aspektas – nepaisant to, kiek žmonių iš tikrųjų eina į bažnyčią, net trys ketvirtadaliai rusų tvirtina esą ortodoksai. Politinė realybė yra tokia, kad Putinas sėkmingai įtikino daugumą rusų pasiduoti oficialiai ideologijai.
Siekiant suprasti, kaip iš tikrųjų atrodo putiniškas pasaulėvaizdis, paprasčiausiai reikia klausytis, ką sako Maskva. Toli ieškoti dvasininkų, griežtai kritikuojančių Vakarus ir jų ginamus feminizmą, homoseksualų teises kaip velniškus dalykus, tikrai nereikia. Rusijos „thinktankas“ „Katehon“ yra Kremliaus palaikomas naujienų puslapis, kuris dažnai siūlo geopolitinę informaciją, tiesiog prisotintą karinio ortodoksinio nacionalizmo. Svarbu tai, kad puslapio pavadinimas keldinamas iš graikiško termino, kuris reiškia „tą, kuris priešinasi antikristui“ – ir puslapis parodo, kad tas antikristas ir yra postmodernūs Vakarai. Ir tai tik vienas iš pavyzdžių. Dar yra „TsargeadTV“, kuri valdoma radikalių ortodoksų. Tai projektas Konstantino Malofeevo, kuris yra tarsi religinis karys, norintis valstybei suteikti tradicines vertybes atspindinti naujienų šaltinį.
Nusistatymo prieš Vakarus griežtumą būtų sunku pervertinti. Yra, pavyzdžiui, ir racionaliai skambančių nusiskundimų – kalbama apie NATO ekspansiją prie Rusijos sienų. Tačiau dažniausiai tai yra Vakarų vaizdavimas kaipo velnio sukurto projekto, kuriuo siekiama sugriauti religinę valdžią ir tradicinę šeimą. Tokie skundai skamba labai panašiai kaip ir radikalių musulmonų pareiškimai. Visai kaip ir islamistai, Kremliaus ideologai tvirtina, kad kadangi Vakarai dvasiškai puola Rusiją ir ortodoksų tikėjimą su feministine ir gėjų propaganda, visi Maskvos atsakai, įskaitant agresyvius karinius, yra gynybiniai.
Vis tik reikia pripažinti, kad Vakarai tarsi stengiasi, jog Putinas ir jo šalininkai turėtų pagrindo skųstis. Valdant prezidentui Obamai, JAV Valstybinis departamentas ypatingai daug dėmesio skyrė feminizmo, lesbiečių, gėjų, biseksualių ir transseksualių žmonių (LGBT) bendruomenės rėmimui netgi ir Rusijoje. Vašingtono oficialios pastangos priversti tokias mažas, neturtingas valstybes kaip Makedonija priimti vakarietišką postmodernų seksualumo supratimą padidino Rusijos pyktį, nes šioje šalyje irgi gausu ortodoksų tikėjimą išpažįstančių žmonių.
Taigi, yra aišku, jog Putino Rusiją tam tikriems veiksmams skatina valstybiniu lygmeniu patvirtinta ideologija, kurios pagrindas yra neapykanta postmoderniems Vakarams ir jų keliamas egzistencinis pavojus. B. Obamos pareiškimai, kad mes negalime pradėti su Rusija naujo Šaltojo karo, nes nėra jokio ideologinio komponento tam, yra visiškai neteisingas. Kremlius labai gerai mato šią ideologinė priešpriešą ir tai pareiškia atvirai. Iš tikrųjų Putinas ją yra glaustai paaiškinęs prieš Krymo užėmimą. Deja, niekas į tai neatkreipė dėmesio.
„Kitas rimtas iššūkis Rusijos identitetui yra susijęs su visame pasaulyje vykstančiais įvykiais. Čia yra ir užsienio politikos, ir moraliniai aspektai. Mes galime matyti, kiek daug valstybių atmeta savo šaknis, įskaitant ir krikščioniškas vertybes, kurios sudaro Vakarų civilizacijos pagrindą. Jos atmeta moralinius principus ir tradicinius seksualinius, nacionalinius, kultūrinius ir religinius identitetus. Jie renkasi tokią politiką, kuri sulygina šeimą su tos pačios lyties asmenų partneryste, tikėjimą Dievu su tikėjimu velniu.
Politinio teisumo perteklius pasiekė tokį tašką, kai yra kalbama apie registravimą partijų, kurių tikslas yra platinti pedofiliją. Žmonės daugelyje Europos valstybių gėdijasi arba bijo kalbėti apie savo tikėjimą. Šventės pamirštamos ar net pervadinamos kitaip, jų esmė ir moralinis pagrindas slepiami. O žmonės agresyviai bando eksportuoti šį gyvenimo modelį visam pasauliui. Aš esu įsitikinęs, kad tai atveria kelią į degradaciją ir primityvizmą, kurie nuves prie gilios demografinės ir moralinės krizės“.
------------------
Su Donaldo Trumpo atkeliavimu į Vašingtoną, su jo palankumu Rusijai ir jos lyderiui galima tikėtis santykių tarp JAV ir Rusijos gerėjimo. Nėra jokių abejonių, kad Kremlius mano, jog Trumpas yra tas asmuo, su kuriuo galima bendradarbiauti. Tačiau įsisenėjęs konfliktas tarp putiniškos Rusijos ir postmodernių Vakarų išliks. Gal Trumpas nuspręs sustabdyti JAV Valstybės departamento vykdomą politiką ir taip apramins Maskvą. Ir vis tik tikėtina, kad varžybos tarp Rusijos ir Vakarų išliks, nepaisant to, kokių mandagumų imsis lyderiai.
Būtų protinga atremti Rusijos veiksmus anksčiau, nei jie sukels didžiulį ir galbūt net branduolinį karą. Atgrasymo strategija veikia, kai ji yra tinkamai taikoma. Būtų dar protingiau nustoti ignoruoti Maskvos kalbas apie pasaulėžiūrą – jie tikriausiai mąsto taip, kaip ir sako. O svarbiausia yra nustoti provokuoti Rusiją be reikalo. Praėjusią savaitę senatorius Johnas McCainas pareiškė, kad „Rusija yra kolonėlė, valdoma mafijos, kuri bando apsimesti valstybe“. Jis tarsi pamiršo tą faktą, kad tai valstybė, turinti kelis tūkstančius branduolinių ginklų. Dėl šios priežasties, Rusija išlieka egzistencine grėsme JAV. Ir pirmasis žingsnis siekiant protingai pasipriešinti Putinui būtų realiai suprasti, kas erzina šį rėžimą.
