Karolis Kaupinis, LRT Televizijos laida „Pasaulio panorama“, LRT.lt
Dokumentinių filmų kūrėjas iš Ukrainos Sergejus Bukovskis prisipažįsta susinervinantis, kai išgirsta, kad rusai ir ukrainiečiai yra „broliškos tautos“. „Labai geras pavyzdys – Ukrainoje buvo branduolinių galvučių, bet jų paleidimo mygtukas buvo Maskvoje. Tokia analogija viską paaiškina, taip buvo visose srityse“, – teigia režisierius.
Jo manymu, net kai karas baigsis, atkurti santykius tarp Rusijos ir Ukrainos nebus lengva. Tačiau, pasak S. Bukovskio, būtent prasti Ukrainos santykiai su Rusija ir yra reikalingi V. Putinui. „Geri santykiai su kaimynais – viena iš eurointegracijos sąlygų. O gerų santykių su Rusija nebus ilgai. V. Putinas dėl to ir stengiasi. [...] Siekti europinio tikslo Ukrainai bus itin sunku, o už jį jau sumokėta didžiulė kaina“, – teigia S. Bukovskis, atvykęs į Vilniaus dokumentinių filmų festivalį.
Artėjant lapkričio 28-ajai, Holodomoro metinėms, LRT Kultūra parodys S. Bukovskio filmą „Gyvieji“. „Tas filmas ne visiškai apie Holodomorą, bet labiau apie tai, kaip dingsta, paslepiama informacija. Velsietis į Ukrainą badmečiu atvyko visko pamatyti savo akimis. Charkove jis buvo suimtas, Sovietų Sąjungoje tapo non grata persona, tačiau pasauliui pranešė apie tai, kas vyko Ukrainoje“, – pasakoja režisierius. Tačiau pasaulis buvo tik susirūpinęs – taip, kaip ir šiomis dienomis.
- Kuo skiriasi Rusija nuo Ukrainos? Kodėl ten neįvyksta Maidanas?
- Rusijoje jau labai seniai nebuvau. Persitvarkymo laikais visi stengėmės papulti į Maskvą, nes Ukraina visada buvo konservatyvi šalis, o Maskvoje pūtė gaivus vėjas – filmai, spektakliai, konferencijos. Kijeve nieko panašaus nebuvo. Tačiau paskui visa romantika dingo – kai supratome, kur viskas suka. Rusijoje gyvena protingi žmonės, bet jų mažai.
Nenoriu visiškai tikėti reitingais ar pravardžiuoti jų zombiais paverstais žmonėmis – visa tai savaime suprantama. Tačiau 80 procentų, palaikančių Vladimirą Putiną, – tai baisiai daug. Žmonės gauna informaciją iš Pirmojo kanalo, visa kita uždrausta. Žmonės tuo tiki.
Žinau daug istorijų, kaip rusakalbiai ukrainiečiai, gyvenantys skirtingose šalyse, nustoja vienas su kitu bendrauti, nes vienas gyvena Peterburge, kitas – Kijeve, ir peterburgietis klausia – kodėl jūs mus užpuolėte?
Tai amžinas priešo ieškojimas – taip bandoma pateisinti savo apgailėtiną gyvenimą. Tai amerikiečiai, tai žydai, dabar – „banderininkai“. Neseniai buvau Karpatuose, filmavome vieną „banderininką“, tas senukas 25 metus praleido sovietų lageriuose. Tokių kaip jis – maždaug dešimt. Štai ir visi „banderininkai“.
Tačiau taip galima greitai ir veiksmingai žmonėms viską paaiškinti – kalti jie. Jums viskas blogai, niekas neauga, nėra pinigų, neuždirbate – kalti jie, amerikiečiai. O dabar – ukrainiečiai.
- Ypač tie, kurie tiki Kremliaus politika, jos kontroliuojamomis žiniasklaidos priemonėmis, nuolat kartoja: broliškos tautos – kaip taip?
- Tai visiškai skirtingos istorijos, mes niekada nebuvome broliškos tautos. Ėjome į tą pačią mokyklą, tačiau mūsų biografijos skirtingos. Susinervinu išgirdęs „broliškos tautos“.
- Kuo tada buvote, jei ne broliais? Kokie tai buvo santykiai?
- Ukraina labai skirtinga. Tačiau labai geras pavyzdys – Ukrainoje buvo branduolinių galvučių, bet jų paleidimo mygtukas buvo Maskvoje. Tokia analogija viską paaiškina, taip buvo visose srityse.
- Jūsų filme „Gyvieji“, kurį maždaug po mėnesio galės pamatyti ir LRT Televizijos žiūrovai, pasakojama apie Ukrainos Holodomorą, tačiau ypač sudomina veikėjas britas – žurnalistas, besistengiantis Vakarams papasakoti apie tai, kas tuo metu vyko Ukrainoje. Vakarai lieka akli. Ar nesama paralelės su šiandiena?
- Tas filmas ne visiškai apie Holodomorą, bet labiau apie tai, kaip dingsta, paslepiama informacija. Velsietis į Ukrainą badmečiu atvyko visko pamatyti savo akimis. Charkove jis buvo suimtas, Sovietų Sąjungoje tapo persona non grata, tačiau pasauliui pranešė apie tai, kas vyko Ukrainoje. Pasaulis sužinojo.
Filme gausu diplomatinio susirašinėjimo, laiškų, kuriuose matome, kaip Vakarų ambasadoriai iš Charkovo, tuometės sostinės, operatyviai praneša apie nežmonišką badą. Apie tai rašoma ir italų istoriko Andrea Graziosi knygoje „Laiškai iš Charkovo“.
Tad pasaulis žinojo. Tačiau jis buvo tik susirūpinęs. Susirūpinimą jis reiškia ir šiandien. Mums tai kelia nerimo – sako Vakarai. Tačiau filmas atskleidžia, koks teisingas posakis „svetimo skausmo nebūna“. Tik iliuzija, kad jei tavo kaimyną ištinka bėda, ji tavęs nepalies. Mes labai artimi, pasaulis mažas. Reikia reaguoti į tai, kas vyksta Ukrainoje, nes į tavo duris pasibels rytoj.
Kita vertus, norėjome palikti vaizdinių atsiminimų tų žmonių, kurie gali būti vadinami Holodomoro vaikais, tačiau šiandien jų nebėra. Gaila, kad Ukrainoje nėra rimto tuo užsiimančio istorinio centro. Yra istorinės atminties institutas, tačiau kuo jis užsiima – neaišku. Tai tiesiog sovietinė kontora. Tačiau toks istorinis centras turėtų būti, nes tai esminis Ukrainos istorijos įvykis.
Jau vien tam, kad galų gale būtų suskaičiuotos aukos, nes dabar svaidomasi milijonais – 10, 6, 5. Tai juk žmonės, ne miltai, anglis ar žemė.
- Sakėte, kad stengiatės atsiriboti nuo informacijos srauto. Kas, Jūsų nuomone, lieka nepasakyta?
- Visi bando suprasti logiką – kada visa tai baigsis, ko reikia pagrindiniam visų šių įvykių veikėjui V. Putinui. Savo nepolitiniu protu galiu pasakyti, kad jam reikalingas destabilizuotas regionas. Donbaso, kuriame žmonės niekada negalėjo sudurti galo su galu, jam nereikia.
Jam reikia tokio Ukrainos gabaliuko, kurį galėtų paversti Abchazija, Čečėnija ar Padniestre. Jis kels chaosą Ukrainoje. Netikiu, kad jis iš ten išveda savo karius. Jis stiprins informacinį karą, griaus Ukrainą iš vidaus pasinaudodamas jos vidinėmis prieštaromis. Vakarai – Rytai yra labai paprastas žaisliukas, kuris veikia.
- Žmonės – geri, V. Putinas – blogas.
- Taip labai lengva viską paaiškinti. Kalta politika, o žmonės – geri. Tačiau negaliu jų kaltinti. Aš, etninis rusas, suprantu, kas su jais padaryta. Rusijoje taip buvo visada, per visą jos istoriją.
Žmonės priprato, kad yra chanas, caras, jis už mus viską nuspręs. Tačiau Ukraina turi galimybių nuo to pasprukti. Nereikia savęs apgaudinėti, neseniai mes patys tokie buvome. Juk vadinome savo prezidentus – Vytia, Julia. Ateis Vytia arba Julia ir išgelbės. Šiandien jau viskas kiek kitaip.
O rusams už asmeninės atsakomybės nebuvimą teks brangiai mokėti. Rusijai reikėtų pradėti versti save mąstyti, atsakyti už savo veiksmus. Bet kam save versti? Tada teks įjungti intelektą, skaityti knygeles, dirbti su savo „aš“. Tai sunku, tai darbas.
Lengviau ateiti, įsijungti televizorių, ten tau pasako, kas priešai, kas mes, o šiaip viskas puiku. Einu miegoti, rytoj į darbą. Juk Vokietijoje buvo tas pats. Tai galima padaryti su kiekvienu žmogumi. A. Hitleris važinėdavo po Vokietiją, rėždavo kalbas, o jo klausydavosi ne proletarai, kaip kiškiai išplėtę akis sėdėdavo intelektualų elitas. Kuo tai baigėsi, jūs žinote.
Kada nors karas baigsis, tačiau nemanau, kad bus lengva atkurti santykius tarp Rusijos ir Ukrainos. Atstatyti sugriautus namus bus daug lengviau. Tai jau ir vyksta išlaisvintuose miestuose. Tačiau prasti Ukrainos santykiai su Rusija ir yra reikalingi V. Putinui, nes geri santykiai su kaimynais – viena iš eurointegracijos sąlygų. O gerų santykių su Rusija nebus ilgai. V. Putinas dėl to ir stengiasi. Ne tik sugriauti ekonomiką, kad parodytų, kaip „chocholai“ pasileido be caro. Siekti europinio tikslo Ukrainai bus itin sunku, o už jį jau sumokėta didžiulė kaina.
