Italų rašytojas ir dailininkas Carlo Levi kartą palygino Italiją su artišoku, teigdamas, kad kiekvienas lapas po savimi slepią dar vieną, ir kiekvienas naujas sluoksnis sugeba uždengti po savimi esantį. Tačiau šią savaitę šį artišoką perskrodė peilis, perbraukdamas visus sluoksnius ir atskleisdamas viską, kas slypėjo šio artišoko širdyje: didelių bėdų kamuojama politika ir ekonomika.
Ir turbūt nenuostabu, kad Italiją šiuo peiliu perskrodė „rinkos“. Silvio Berlusconis paskutinį kartą pabandė visus įtikinti, kad viskas yra gerai: „Restoranai yra užpildyti“. Tačiau jo nesąmonėmis daugiau niekas nebetiki, ypač investuotojai. Italija šiuo metu pasiekė tokią situaciją, kurios metu Airija, Graikija ir Portugalija turėjo pradėti prašyti išmaldos.
Paaiškėjo, kad Italijos politinė sistema taip pat yra visiškai pamišusi. Ilgus metus Šiaurės Lygos banditai propagavo Berlusconio asmenybės kultą, leisdami jam laimėti daugiau nei 50 balsavimų dėl nepasitikėjimo. Nepaisant epiško koalicijos pompastiškumo, nebuvo padaryta nieko, kad būtų išspręstos Italijos ekonomikos problemos. Berlusconis lakstė paskui paaugles, Umberto Bossis rūkė prabangius cigarus, Ignazio La Russa diskutavo apie Milano Interą ... tarp jų nebuvo nė vieno tikro ir sąžiningo lyderio. Jie paprasčiausiai pramogavo, kol šalis vis labiau artėjo prie prarajos.
Susirinkti viską, kas buvo pamesta, gali būti labai ilgas, lėtas ir skausmingas procesas, o Italija to proceso metu gali virsti visai kitokia valstybe. Prasidės griežto taupymo praktika, o tai reiškia, kad mokesčiai, nedarbas ir skurdas kils. Vis dėlto sunku įsivaizduoti, kad situacija gali dar labiau blogėti. Daugeliui italų linksmybės pasibaigė jau senokai: ekonomikos augimas per pastaruosius 15 metų buvo kuklus 0,75 procento; nedarbo lygis šiuo metu siekia 8,3 procento; įtakinga katalikų labdaros organizacija Caritas nustatė, kad 8 milijonai italų šiuo metu gyvena skurde. Jeigu šalis dar nėra pačiame dugne, tai sunku įsivaizduoti, kad iki jo liko daug.
Tiesa, kiek netikėtai kai kurie žmonės mano, kad viskas dabar pradės gerėti. Ekonomiškai neabejotinai bus sunku, tačiau daugelio produktų ir paslaugų kainos iš tiesų gali kristi. Kiekvienas, kas pastaruoju metu atostogavo Italijoje, pasakys, kad šalis yra neįtikėtinai brangi: trumpas pasivažinėjimas taksi mažyčiame miestelyje gali kainuoti daugiau nei kelionė po visą Londoną; rūbų kaina yra pritrenkianti; farmacinės prekės kainuoja dvigubai ar net trigubai brangiau nei kitose šalyse. Draudimas, notaro paslaugos, paštas, mokesčiai – bet kas – viskas yra brangu.
Pragyvenimo kaina yra didelė, nes klesti protekcionizmas. Dauguma profesijų turi vadinamąją „ordine“, asociaciją, kuri efektyviai reguliuoja kainas. Skirtingos vyriausybės bandė įvesti konkurenciją, ypač Romano Prodi vyriausybė, tačiau joms nepavykdavo. Daugelyje šalių taksi išsirikiuoja eilėje, laukdami klientų. Italijoje viskas yra kitaip. Tiesiog pabandykite, išėję iš centrinės Milano geležinkelio stoties, prisikviesti taksi. Jūs lauksite pusvalandį, nes „asociacijos“ griežtai kovoja prieš pigesnių ir smulkesnių taksi operatorių licenzijavimą.
Būsimoji vyriausybė gali būti pajėgi kovoti su šiais procesais, nes tai bus „technokratinė“ vyriausybė, kuri bus apolitiška. Bent jau toks sprendimas šiuo metu atrodo realiausias. Šiai vyriausybei nereikės rūpintis rinkėjų balsais. Taip buvo ir su Carlo Azeglio Ciampi dešimto dešimtmečio pradžioje: buvęs Italijos Banko vadovas galėjo ieškoti tinkamiausių vaistų, nesirūpindamas dėl savo politinės karjeros.
Galbūt tai būtų kiek optimistiška, tačiau reformos galėtų privesti ir prie dar vieno dalyko, kurio šaliai desperatiškai reikėtų: meritokratijos. Kiekvienas Italijoje puikiai žino, kad čia darbą gauti vien dėl talento yra beveik neįmanoma. Tam reikia „raccomandazione“, rekomendacijos ar „atsiliepimo“. Tu turi būti „figlio di...“, kažkieno, kas yra svarbus, sūnus ar dukra. Dėl to pastaruoju metu Italija susidūrė su rimtu protų nuotekiu: protingas jaunimas paliko šalį, ieškodamas darbo ar geresnio atlyginimo, atitinkančio jų sugebėjimus. Jeigu šiais sunkiais ekonomikai laikais, sugebėjimai ir darbo rezultatai netikėtai taps svarbesniais už tavo pažintis, kai kurie emigrantai gali pradėti pirkti bilietus atgal.
Dėl to atitinkamai pagerės paslaugų kokybė. Jeigu jūs neseniai skridote su Alitalia ar susidūrėte su Telecom Italia paslaugomis, jūs žinote, kad klientų aptarnavimas nėra pati stipriausia Italijos kompanijų pusė. Vieniems atsibosdavo britų „geros dienos“ arba amerikiečių stiliaus paslaugumas, tačiau tiems, kas atvyko gyventi į Italiją, teko susidurti su žiauroka alternatyva. Bilietų pardavėjai geležinkelio stotyje slepiasi už tokių storų stiklų, kad neįmanoma išgirsti nė vieno žodžio. Pašte palydi kreivu žvilgsniu, jei praneši, kad dingo tavo siunta. Jeigu reformos reikštų, kad darbas iki gyvos galvos išnyks, darbuotojai gal pagaliau supras, kam jie dirba.
