Pasaulio galvos skausmas tampa Rytų Europos migrena
Ką piramidinės schemos, anksčiau žinomos kaip Vakarų finansų sistema, žlugimas reiškia pokomunistiniam pasauliui? Trumpuoju laikotarpiu atsakymas – reiškia bloga, o ilguoju – dar blogiau.
Dešimtajame dešimtmetyje Vakarų rinkų nuosmukis naujajai Europai pasirodė esąs stebėtinai gera žinia: kaštus sumažinti trokštantys turtingojo pasaulio vadybininkai išteklių ėmė ieškoti šalyse, kurios jiems anksčiau atrodė per daug rizikingos. Buvusiose planinėse ekonomikose atsirandantis privatus sektorius turėjo didelį produktyvumo pranašumą – daugybę ne visu pajėgumu įdarbintų ir išsilavinusių darbuotojų, kuriems kelių šimtų dolerių per mėnesį atlyginimas atrodė dideli pinigai. Žemi kaštai kompensavo prastą infrastruktūrą (prisimenate tuos baisius telefonus?), smaugiančią biurokratiją („Visą dieną būsiu muitinėje“), nepatyrusį vadovavimą (ar kas nors žino komandos kūrimo pratimų?) ir rudimentinę bankininkystės sistemą („Priimame tik grynais“).
Šįkart bus kitaip. Žemė ir darbo jėga kainuoja daugiau – nors, kaip pastebi Neil Shearing iš konsultacijų įmonės „Capital Economics“, darbo užmokestis naujosiose ES valstybėse narėse vis dar siekia tik 20 proc. eurozonos vidurkio. Tačiau geri darbuotojai yra daug mobilesni ir išrankesni: tuo geriau jiems, blogiau – jų viršininkams. Daugelyje šalių nepavykus reformuoti švietimo sistemos, konkurencinis pranašumas dar labiau susilpnėjo. Prie to prisidėjo ir demografija – žlugus komunizmui labai sumažėjo gimstamumo rodikliai, taigi daugelis regiono šalių rizikuoja pasenti anksčiau nei taps turtingos. Svarbiausias klausimas – kas atsitiks didelėse Vakarų Europos ekonomikose: tokiose šalyse kaip Čekijos Respublika priklausomybė nuo šių eksporto rinkų sudaro iki 40 proc. BVP. Trumpai tariant, jei Vokietijai suskaus galvą, Rytų Europai prasidės migrena.
Rytų Europos šalims pasisekė, kad nė viena iš jų nesukūrė didelio finansų centro. Dešimtajame dešimtmetyje tai buvo svajonė. Dabar tai būtų košmaras. Tačiau modernios finansinės praktikos (t.y. nevaldomas skolinimas spekuliantams nekilnojamuoju turtu) sukūrė naujų pažeidžiamų vietų. Tokiose šalyse kaip Latvija raminanti mintis buvo ta, kad net jei sprogus nekilnojamojo turto burbului vietiniai bankai bankrutuos, jų užsienio akcininkai neabejotinai juos iš naujo kapitalizuos. Dabar neduoda ramybės tai, kad jų pinigų gali reikėti kitur. Tai sukuria politinį pavojų: Rusija gali pateikti viliojantį pasiūlymą perimti tokią nerimą keliančią dukterinę įmonę. Šalims, dar neturinčioms įstatymo, kuris esant tokiai kritiškai situacijai joms leistų nacionalizuoti savo bankus, būtų protinga jį parengti dabar: į teisyną įtraukus tokį įstatymą, mažiau tikėtina, kad jo prireiks.
Verdiktas dėl po įstojimo į ES iššvaistytų metų greičiausiai bus griežtas. Tuo metu, kai atkakliai siekdami ryžtingų struktūrinių viešųjų finansų, energijos gamybos, darbo rinkos, viešųjų paslaugų ir infrastruktūros reformų, politikai galėjo padidinti savo šalių turėtą konkurencingumą, jie beveik nieko nepadarė. Dabar su šiomis problemomis jie turės susigrumti esant tokiai situacijai, kuri kai kuriems gali būti bjauriausias nuosmukis jų šalių istorijoje.
Tai neatsitiks per naktį: tos šalys, kurios jau patyrė krizes (tokios kaip Rusija) yra geresnėje padėtyje nei tos, kurios nepatyrė. Pavyzdžiui, augimas didžiausioje regiono ekonomikoje Lenkijoje vis dar yra nepaprastai didelis. Bet kitos šalys – ypač turinčios didelį einamosios sąskaitos deficitą, tokios kaip Bulgarija ir Baltijos valstybės – gali susidurti su rimtomis problemomis.
Būtų gera manyti, kad prastos ekonominės sąlygos privers politikus susikoncentruoti ties užduotimis, kurias jie buvo apleidę. Kai kuriose šalyse taip ir bus. Bet istorija rodo, kad kylantis nedarbas ir smunkantis pragyvenimo lygis rinkėjus ir politikus taip pat gali paskatinti pasirinkti pavojingas paprasčiausias priemones. Kuo silpnesnė politinė sistema, tuo tokia tikimybė didesnė.
Parengta pagal The Economist