Lapkričio mėnesį Maskvoje veikusioje parodoje „Pravoslavų Rusia. Romanovai. Mano istorija“ apsilankė per 300 tūkstančių žmonių. Nenuostabu: 400-osioms Romanovų dinastijos metinėms skirta paroda tapo tikru technikos triumfu. 3D instaliacijos, judantys koliažai, filmuota medžiaga, planšetėms pritaikyti viktorinos klausimai – į naujausias technologijas įvilkta istorija patraukli ne vien siauram specialistų ratui, bet ir jaunajai Rusijos kartai.
Putinas – naujasis Rusijos caras
Parodos lankytojai sužino, kad Romanovų dinastija į Rusiją atgabeno rožes ir braškes; jiems valdant pradėtas gaminti saulėgrąžų aliejus, išrastas telefonas ar net įvykdytas pirmasis skrydis lėktuvu (broliai Wrightai (Raitai) tai pakartojo dvidešimt metų vėliau). O paskutinysis caras Nikolajus II parodoje pateikiamas kaip asmenybė, iškėlusi Rusiją į galios viršūnę, iš kurios ji krito žemyn dėl Lenino ir Stalino veiklos. Su Romanovais lyginamas ir dabartinis Kremliaus vadovas: jo valdymo metais Rusija vaizduojama atsigaunanti, o gyventojai – laimingi, kaip kad imperijos laikais.
Tokia rožinė istorijos interpretacija ir atviras V. Putino prilyginimas Romanovams sulaukė ir kritikos: „The Financial Times“ cituoja vadybos studentą ir istorijos mėgėją Romaną Andrejevą, kuris tikina, kad visa ši paroda – tiesiog valdžios vykdoma smegenų plovimo operacija. Pasak jo, rusai yra linkę paklusti stipriems lyderiams, todėl atsigręžimas į imperinę praeitį buvo logiškas Kremliaus žingsnis po to, kai sustiprėjo Rusijos stačiatikių bažnyčia.
Teoriniai pagrindai
Nors iš pirmo žvilgsnio šie teiginiai primena kiek populistinę prieš Kremlių nusiteikusios opozicijos retoriką, visa tai iš tiesų atspindi nacionalizmo teorijos klasikų teiginius, kad istorija ir jos pritaikymas dabarties reikmėms yra viena stipriausių nacionalizmo (kartu ir tautinės valstybės kūrimo) varomųjų jėgų.
Pasak teoretiko, marksisto Erico Hobsbawmo (Eriko Hobsbaumo), tautinę vienybę skatina „tradicijų sukūrimas“ – t. y. naujas istorinių faktų interpretavimas stiprinant romantinius tautos idealus. Kitas nacionalizmo teorijų grandas Anthony Smithas daug ir išsamiai rašė apie tai, kaip tautai konsoliduoti pasitelkiamas auksinio amžiaus mitas – tas istorinis laikotarpis, kai dabartinės valstybės ar tautos pirmtakai (etnosas) klestėjo, t. y. kai jų valdoma karalystė buvo didžiausia, o įtaka aplinkiniuose kraštuose stipriausia.
Todėl ir atsigręžimas į Romanovų imperiją iš šio požiūrio taško yra visiškai suprantamas ir logiškas. Kodėl ne Kijevo Rusia? Todėl, kad Romanovų imperija yra artimesnis atskaitos taškas tiek istorine, tiek ir vertybių prasme: Petras Didysis Rusiją priartino prie Europos, o jo imperija nebuvo paremta vien panslavizmo idėjomis, kurios yra vienos svarbiausių Kijevo Rusios koncepcijos sudedamųjų dalių.
„Ruskij“ ir „rossijskij“
Atsigręžimą į imperinę praeitį Rusijoje platesne prasme būtų galima laikyti tautinės tapatybės ieškojimo ir perkūrimo tendencija, iš esmės nesvetima visai posovietinei ar pokomunistinei erdvei. Nors dažniausiai tautinės tapatybės paieška minima aptariant buvusias mažesniąsias Sovietų Sąjungos valstybes (Baltijos, Kaukazo regionų), Rusijoje tai irgi vyksta. Teoriškai kalbant, Rusija ir jos gyventojai iki šiol blaškosi tarp dviejų tapatybių, nusakomų dviem skirtingais žodžiais – „ruskij“ ir „rossijskij“: pirmasis reiškia etninį rusą, o antrasis – bet kokios tautybės Rusijos gyventoją.
Istoriškai antroji tapatybė buvo reikšmingesnė Rusijos kasdieniame gyvenime: nei imperijos, nei socializmo laikotarpiu Rusija nebuvo vienatautė valstybė. Įtampa tarp imperinio ir etninio nacionalizmo turi gilias istorines šaknis dar nuo tos pačios Romanovų imperijos laikų. Tiek Rusijos imperijoje, tiek ir Sovietų Sąjungoje valstybės institucijos skatino šalies gyventojus tapatintis su centralizuota daugiataute valstybe, o ne su rusų tautine grupe.
Šią tapatybę stiprinti bando ir dabartinė Rusijos valdžios grietinėlė padedama Stačiatikių bažnyčios: V. Putinas, vėl tapęs Rusijos prezidentu, konservatyviomis tradicinėmis vertybėmis ir patriotizmu bando laimėti dirbančiosios klasės palankumą. Jis siekia, kad virš mokyklų ir universitetų plevėsuotų rusiškos trispalvės, o moksleivių renginiuose kuo dažniau skambėtų Rusijos himnas – viskas vien dėl patriotinio jaunimo ugdymo.
Rusijos Dūmoje taip pat pasigirdo siūlymų taikyti lengvatas moksleivių ekskursijoms po Rusiją – savos šalies pažinimas taip pat padėtų ugdyti jaunosios kartos patriotizmą.
Patriotizmas ir nacionalizmas
„Jei norime išsaugoti savo tapatybę, turime ugdyti patriotiškus jausmus. Be jų šalis negali egzistuoti, ji tiesiog suirtų iš vidaus kaip cukraus gabalėlis karštame vandenyje“, – neseniai vykusiame susitikime su studentais kalbėjo Rusijos prezidentas. Tačiau kartu su patriotizmu Rusijoje didėja ir kraštutinis nacionalizmas, kuris, D. Medvedevo žodžiais, tik silpnina valstybę.
Tiesa, šiuolaikiniai etninio nacionalizmo sekėjai Rusijoje kol kas neturi vieno veido: Philippe Migault (Filipas Migo), Tarptautinių santykių ir strategijos instituto (Prancūzija) ekspertas, pabrėžia, kad tai, ką vadintume Rusijos nacionalistais, yra labai margas politinių partijų ir asmenybių mišinys. Pasak jo, nacionalistais galima laikyti ir vieną pagrindinių opozicijos žvaigždžių Aleksejų Navalną, ir prieš imigraciją kovojantį Dmitrijų Demuškiną, ir ekstremalių pažiūrų Vladimirą Žirinovskį, nors jų kitos politinės pažiūros, be nacionalistinio nusiteikimo, ir nesutampa.
Bet nors kraštutiniams nacionalistams trūksta tarpusavio vienybės, idėjų, nukreiptų prieš kitataučius, tikrai netrūksta, net neminint nacionalistų eitynių ar nuolatinių paniekos strėlių, lekiančių į Šiaurės Kaukazą.
Ironiška, bet per pastarąjį dešimtmetį patriotų Rusijoje sumažėjo. Lapkričio mėnesio apklausos duomenimis, 69 procentai rusų save laiko patriotais. Prieš trylika metų, 2000-aisiais, patriotiškai nusiteikę buvo 77 procentai rusų. Dabartiniai Kremliaus veiksmai, kuriais Rusijos žmonių pasąmonėje Sovietų Sąjungos praeitis keičiama Romanovų imperijos vaizdiniais su V. Putinu, „teisėtu“ jų įpėdiniu, priešakyje, šią tendenciją turėtų pristabdyti. Tai, be abejonės, sustiprins ir konsoliduos šalį, tačiau tik tuo atveju, jei rusai tvirtai pasirinks „rossijskij“, o ne „ruskij“ tautinę tapatybę.
Šaltiniai: rus.ruvr.ru, rbth.ru, themoscowtimes.com, ft.com, lenta.ru, inosmi.ru, reuters.com, pravda.ru, vesti.ru, itar-tass.ru, aif.ru; E.Hobsbwamn, „The Invention of Traditions“; A. Smith, „Chosen Peoples“; A. Miller, „The Romanov Empire and Nationalism“
