Tačiau taip neįvyko. Kyjivas išliko tvirtas, o Ukrainos kariuomenė tapo tikra jėga, iš dalies dėl glaudžios partnerystės su JAV ir kitais sąjungininkais Vakaruose. Rusijos kariuomenė, priešingai, sugebėjo pademonstruoti tik savo prastą strateginį mąstymą ir organizuotumą. Paaiškėjo, kad iš savo klaidų nepasimoko ir už jos stovinti politinė sistema. Turėdami mažai galimybių diktuoti V. Putino veiksmus, Vakarai tegali ruoštis kitam pražūtingo Rusijos sukelto karo etapui, rašo „Foreign Affairs“.
Karas iš prigimties yra nenuspėjamas. Iš tiesų, konflikto metu buvo paneigtos pirminės prognozės, kad Ukraina greitai žlugs – tokio netikėtumo nereikėtų nuvertinti. Vis dėlto, dabar pradeda atrodyti, kad Rusija artėja prie pralaimėjimo. Tiesa, vis dar nėra aišku, koks bus šis pralaimėjimas. Egzistuoja trys pagrindiniai scenarijai, ir kiekvienas jų turėtų skirtingas pasekmes Vakarų ir Ukrainos politikai.
Pirmasis ir mažiausiai tikėtinas scenarijus yra tai, kad Rusija pripažins savo pralaimėjimą ir priims Ukrainos sąlygomis sudarytą derybų susitarimą. Daug kas turėtų pasikeisti, kad šis scenarijus išsipildytų, nes bet koks diplomatinis dialogas tarp Rusijos, Ukrainos ir Vakarų yra nutrūkęs. Dėl Rusijos agresijos ir įvykdytų karo nusikaltimų masto, Ukrainai būtų sunku priimti bet kokį diplomatinį susitarimą, kuris nebūtų visiškas Rusijos pasidavimas.
Žinoma, tokiu atveju, Rusijos vyriausybė – nesvarbu, ar vadovaujama V. Putino, ar jo įpėdinio – galimai bandytų išlaikyti Krymą arba pareikštų pretenzijas dėl kokios nors kitos teritorijos. Negana to, bandydamas gelbėti savo reputaciją šalies viduje, Kremlius gali paskelbti, kad jis ruošiasi ilgam žaidimui Ukrainoje, taip palikdamas nenuspėjamų karinių įsiveržimų galimybę. Dėl prastų rezultatų Rusija galimai kaltins NATO, teigdama, kad Aljanso tiekti ginklai, o ne pačios Ukrainos galia sutrukdė Rusijos pergalei. Tiesa, kad režimas sutiktų su tokia karo baigtimi, griežčiausi jo šalininkai (tikėtina, ir pats V. Putinas) turi būti rimtai sumenkinti. Tai padaryti būtų sunku, tačiau tai nėra neįmanoma. Visgi, valdant V. Putinui, toks scenarijus yra mažai tikėtinas, kadangi jo požiūris į karą nuo pat pradžių buvo maksimalistinis.
Antrasis Rusijos pralaimėjimo scenarijus būtų susijęs su nesėkmingu situacijos eskalavimu. Kremlius nihilistiškai sieks pratęsti karą Ukrainoje pradėdamas tylias sabotažo kampanijas Kyjivą remiančiose šalyse ir pačioje Ukrainoje. Blogiausiu atveju, Rusija gali surengti branduolinę ataką prieš Ukrainą. Tada karas gali tapti tiesiogine karine konfrontacija tarp NATO ir Rusijos. Taip Rusija iš revizionistinės valstybės transformuotųsi į kenkėjišką, o tai tik dar labiau sustiprintų Vakarų įsitikinimą, kad Rusija kelia unikalią ir neignoruotiną grėsmę. Branduolinės ribos peržengimas gali paskatinti NATO įsitraukti į šį karą ir taip paspartinti Rusijos palaimėjimą.
Galutinis karo pabaigos scenarijus būtų pralaimėjimas per režimo žlugimą, kuomet lemiamos kovos vyktų ne Ukrainoje, o Kremliaus salėse ar Maskvos gatvėse. V. Putinas sugebėjo sutelkti valdžią į savo rankas, tačiau dėl jo užsispyrimo tęsti šį pralaimėtą karą, jo režimui iškilo pavojus. Rusai už prastą carą žygiuoja tik iki tam tikro taško. Nors V. Putinas atnešė Rusijai politinį stabilumą – ypač palyginus su posovietinių metų lūžiais – jo piliečiai gali nusigręžti nuo jo, jei karas sukels bendrą nepriteklių. Jo režimo žlugimas gali lemti staigią karo pabaigą, nes Rusija nebegalėtų tęsti kovų dėl chaoso šalies viduje. Tai primena 1917 metų įvykius, kai Rusijos valdžią perėmė bolševikai: tais metais kilo perversmas, o po jo – pilietinis karas, dėl kurio Rusija turėjo pasitraukti iš Pirmojo pasaulinio karo.
Kad ir kas turėtų nutikti, Rusijos pralaimėjimas, žinoma, būtų sveikintinas. Tai išvaduotų Ukrainą nuo siaubo, kurį ji patiria nuo invazijos pradžios. Tai taip pat sustiprintų principą, kad kitos šalies užpuolimas negali likti nenubaustas. Negana to, tai atvertų naujų galimybių Baltarusijai, Sakartvelui ir Moldovai, o Vakarams leistų baigti kurti tokią Europą, kuri atitiktų jų standartus. Baltarusijai tai atvertų kelią diktatūros pabaigos ir laisvų bei sąžiningų rinkimų link. Sakartvelas, Moldova ir Ukraina, sekdamos postsovietinių Vidurio ir Rytų Europos vyriausybių pavyzdžiu, galėtų kartu siekti galutinės integracijos į Europos Sąjungą ir, galbūt, NATO.
Nors Rusijos pralaimėjimas būtų naudingas, JAV ir Europa turėtų pasiruošti regioniniam ir pasauliniam sąmyšiui, kurį jis sukeltų. Rusija nuo 2008 metų tapo revizionistine jėga. Ji perbraižė sienas, aneksavo teritorijas, kišosi į kitų valstybių rinkimus, įsitraukė į įvairius Afrikos konfliktus ir, palaikydama Sirijos prezidentą Basharą al-Assadą, pakeitė Artimųjų Rytų geopolitinę dinamiką. Jei Rusija imtųsi radikalaus eskalavimo, užuot priėmusi pralaimėjimą derybomis, pasekmės būtų juntamos Azijoje, Europoje ir Artimuosiuose Rytuose. Neramumai gali pasireikšti separatizmu arba atsinaujinusiais konfliktais Rusijos viduje ir prie jos sienų. Rusijai tapus pilietinio karo siaubiamai žlugusiai valstybei, Vakarai vėl susidurtų su klausimais, į kuriuos jie atsakymo ieškojo dar 1991 metais, pavyzdžiui, kas perims Rusijos branduolinių ginklų kontrolę? Chaotiškas Rusijos pralaimėjimas atvertų pavojingą plyšį tarptautinėje sistemoje.
Neįmanoma rasti sprendimo
Bandyti įkalbinti V. Putiną pripažinti pralaimėjimą per derybas būtų sunku, o galbūt net neįmanoma. (Toks scenarijus būtų daug labiau tikėtinas valdant jo įpėdiniui). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis reikalautų, kad Maskva atsisakytų savo pretenzijų į formaliai Rusijos kontroliuojamas Donecko, Chersono, Luhansko ir Zaporožės teritorijas. Putinas jau spėjo pompastiškai atšvęsti šių vietovių aneksiją, todėl vargu, ar po tokio patriotinio šou jis drįstų tai padaryti, nepaisant net ir labai silpnų Rusijos pozicijų šiose teritorijose. Bet kuris Rusijos lyderis, ir nesvarbu, ar V. Putinas, ar kas nors kitas, taip pat nenorėtų perduoti Krymo – Ukrainos dalies, kurią Rusija aneksavo 2014 m.
Sąlygos Rusijoje turėtų būti palankios kompromisui. Naujajai Rusijos vadovybei teks susigrumti su demoralizuota kariuomene ir nusivylusia visuomene, kuri prisijungs prie kapituliacijos. Rusai ilgainiui gali tapti abejingi, jei karas tęsis be aiškaus tikslo. Tačiau kovos greičiausiai tęsis kai kuriose Rytų Ukrainos dalyse, o įtampa tarp dviejų šalių išliks didelė.
Visgi susitarimas su Ukraina padėtų normalizuoti santykius su Vakarais. Tai taptų galinga paskata už V. Putiną mažiau karingam naujam Rusijos lyderiui. Tai patiktų ir daugeliui rusų. Vakarų lyderiai taip pat turėtų skatinti derybas, siekiant užbaigti šį karą. Šiuo požiūriu, didžiausiu iššūkiu tampa laikas. Per pirmuosius du karo mėnesius Rusija turėjo galimybę derėtis su V. Zelenskiu, naudojantis savo laimėjimais mūšio lauke kaip svertu. Tačiau po sėkmingų Ukrainos kontrpuolimų, Kyjivas turi mažai priežasčių nusileisti.
Nuo įsiveržimo Rusija, užuot pademonstravusi norą ieškoti kompromiso, tik padidino savo priešiškumą ir eskalavo karo veiksmus. Mažiau užsispyręs lyderis nei V. Putinas skatintų Ukrainą apsvarstyti derybų galimybę. Susidūręs su pralaimėjimu, V. Putinas gali griebtis pasaulinio masto žiaurumų. Jis nuolat išpučia savo karo pateisinimus, teigdamas, kad Vakarai paskelbė Rusijai netiesioginį karą, siekdami sunaikinti šią šalį. Šiemet jo pasisakymai priminė dar didesnės didybės apsėstas jo kalbos Miuncheno saugumo konferencijoje prieš 15 metų versijas. Dar anuomet jis pasmerkė Amerikai teikiamas išlygas, teigdamas, kad JAV „peržengia savo nacionalines sienas visais įmanomais būdais.“
Iš dalies gąsdinanti, iš dalies absurdiška ir iš dalies eksperimentinė V. Putino retorika siekia emociškai mobilizuoti rusus. Tačiau už jos slypi ir tam tikra taktinė logika: nors karo išplėtimas už Ukrainos ribų akivaizdžiai nepadėtų V. Putinui užkariauti jo trokštamų teritorijų, tai trukdytų Ukrainai ir Vakarams laimėti šį konfliktą. Jo karinga kalba sudaro pagrindą eskalavimui ir dvidešimt pirmojo amžiaus konfrontacijai su Vakarais, kurioje Rusija sieks išnaudoti savo, kaip kenkėjiškos ar teroristinės valstybės, asimetrinius pranašumus.
Rusijos konfrontacijos įrankiai galėtų būti cheminio ar biologinio ginklo panaudojimas Ukrainoje ar už jos ribų. V. Putinas gali sunaikinti energetinius kelius, jūros dugno infrastruktūrą, surengti kibernetines atakas prieš Vakarų finansines institucijas. Paskutine jo išeitimi galėtų tapti taktinių branduolinių ginklų panaudojimas. Rugsėjo 30 dieną V. Putinas užsiminė apie Hirosimą ir Nagasakį, aiškindamas savo painias Antrojo pasaulinio karo pabaigos interpretacijas. Švelniai tariant, jo analogija yra netobula. Net jei Rusija ir panaudotų taktinį branduolinį ginklą Ukrainoje, Kyjivas nepasiduotų. Visų pirma, ukrainiečiai žino, kad Rusijos okupacija prilygtų jų šalies išnykimui, o 1945-aisiais Japonija nesusidūrė su tokia grėsme. Negana to, tuo metu Japonija jau pralaiminėjo karą. 2022 metais kare su didesnėmis nesėkmėmis susiduria branduolinė Rusija.
Branduolinės atakos pasekmės būtų katastrofiškos ne tik Ukrainos gyventojams. Tačiau dėl jų karas nesibaigtų, nes branduoliniai ginklai nelabai padėtų Rusijos kariams. Vietoje to, Rusija susidurtų su tarptautiniu pasipiktinimu. Iki šiol Brazilija, Kinija ir Indija nepasmerkė Rusijos invazijos, tačiau nė viena šalis neišreiškė ir aiškaus palaikymo Maskvos siaubingam karui.
Bet nė viena iš jų nepritartų branduolinių ginklų panaudojimui. Kinijos prezidentas Xi Jinpingas tai viešai pareiškė lapkritį. Po susitikimo su Vokietijos kancleriu Olafu Scholzu, jis paskelbė pareiškimą, kuriame teigė, kad lyderiai „vieningai prieštarauja branduolinio ginklo panaudojimui ir grasinimams tai padaryti.“ Jei V. Putinas nepaisytų šio įspėjimo, jis būtų izoliuotas, o pasaulinė koalicija nubaustų ji ne tik ekonominiu, bet, greičiausiai, ir kariniu požiūriu. Taigi Rusijai grasinimai panaudoti branduolinius ginklus yra daug naudingesni nei realus šių ginklų panaudojimas. Tačiau V. Putinas vis tiek gali pasirinkti šį kelią.
Juk pati invazija buvo įspūdingai neapgalvotas žingsnis, tačiau jis vis tiek tai padarė. Jei jis nuspręs nepaisyti branduolinio tabu, vargu ar NATO atsakys tuo pačiu, nes sieks išvengti apokaliptinių branduolinių „mainų“. Tačiau Aljansas greičiausiai atsakytų konvencine jėga, kuri susilpnintų Rusijos kariuomenę ir užkirstų kelią tolimesnėms branduolinėms atakoms. Tai galėtų baigtis eskalavimo spirale, kadangi Rusija, atsakydama į tai, pati imtųsi konvencinių atakų prieš NATO.
Net jei šio scenarijaus ir pavyktų išvengti, Rusijos pralaimėjimas po branduolinių ginklų panaudojimo vis tiek turėtų skaudžių pasekmių. Tai sunaikintų netobulą branduolinę pusiausvyrą, kuri pasaulyje atsirado per Šaltąjį Karą ir 30 metų po jo baigties. Tai paskatintų viso pasaulio lyderius apsiginkluoti branduoliniais ginklais, nes susidarytų įspūdis, kad saugumą galima užtikrinti tik įsigyjant branduolinius ginklus ir parodant ryžtą juos panaudoti. Prasidėtų pakrikas ginklų platinimo amžius, kuris labai pakenktų pasauliniam saugumui.
Kas galėtų pakeisti Putiną
Šiuo metu Rusijos visuomenė nesukilo priešintis karui. Rusai gali skeptiškai vertinti V. Putiną ir nepasitikėti jo vyriausybe, tačiau jie taip pat nenori, kad uniformas dėvintys jų sūnūs, tėvai ir broliai pralaimėtų mūšio lauke. Pripratę prie Rusijos jau kelis šimtmečius turimo didžiosios valstybės statuso ir izoliuoti nuo Vakarų, dauguma rusų nenorėtų, kad jų šalis liktų be jokios galios ir įtakos Europoje. O tai būtų natūrali Rusijos pralaimėjimo Ukrainoje pasekmė.
Vis dėlto, užsitęsęs karas reikštų niūrią Rusijos ateitį ir, greičiausiai, įžiebtų revoliucinę liepsną. Rusija ir taip patyrė daug netekčių, o Ukrainos kariuomenei augant, ji gali pridaryti dar didesnių nuostolių. Šoką sukėlė ir šimtų tūkstančių jaunų rusų, iš kurių daugelis turi aukštą kvalifikaciją, išvykimas. Laikui bėgant karo, sankcijų ir protų nutekėjimo derinys lems didžiulius nuostolius, o rusai galiausiai gali pradėti kaltinti V. Putiną, kuris savo prezidentavimo pradžioje vadino save modernizatoriumi. Dauguma rusų buvo izoliuoti nuo jo ankstesnių karų, nes jie dažniausiai vykdavo toli nuo namų ir nereikalavo masinės mobilizacijos kariuomenei papildyti. To paties negalima pasakyti apie karą Ukrainoje.
Nesėkmingus karus Rusijoje dažniausiai lydi režimo pasikeitimas. 1904–1905 metais Rusijos ir Japonijos karas bei Pirmasis pasaulinis karas privedė prie bolševikų revoliucijos. Sovietų sąjunga žlugo 1991 metais, praėjus dvejiems metams po sovietų kariuomenės nesėkmės Afganistane. Rusijoje revoliucijos taip pat vyko, kai vyriausybė nepasiekė savo ekonominių ir politinių tikslų arba nereagavo į krizes. Paprastai per perversmus yra paneigiama pagrindinė vyriausybės ideologija, pavyzdžiui, kai 1917 metais dėl bado, skurdo ir nesėkmių kare savo valdžią prarado Rusijos monarchija ir caras.
V. Putinas susiduria su visomis šiomis grėsmėmis. Jo karo valdymas yra tragiškas, o Rusijos ekonomika traukiasi. Šių niūrių tendencijų akivaizdoje V. Putinas daro tik dar daugiau klaidų, atkakliai tvirtindamas, kad karas vyksta „pagal planą“. Kai kurias jo problemas padeda spręsti represijos – disidentų suėmimas ir persekiojimas iš pradžių gali numalšinti protestus. Tačiau nesuvokiami V. Putino veiksmai gali sukelti tik dar didesnį nepasitenkinimą.
Nėra žinoma, kas perimtų valdžią, jei V. Putinas pasitrauktų. Pirmą kartą nuo tada, kai atėjo į valdžią 1999 metais, V. Putino „galios vertikalė“ – labai centralizuota vyriausybės hierarchija, pagrįsta lojalumu Rusijos prezidentui – praranda savo vertikalumo laipsnį. Du galimi kandidatai už tradicinių elito struktūrų yra Jevgenijus Prigožinas, privačios karinės grupės „Vagner“, parūpinusios samdinių Ukrainos karui, vadovas, ir Čečėnijos respublikos vadovas Ramzanas Kadyrovas.
Jiems gali kilti pagunda sugriauti V. Putino valdžios vertikalės likučius: skatindami vidinius ginčus, jie siektų užsitikrinti tvirtą poziciją naujos Rusijos galios struktūros centre. Jie taip pat gali bandyti perimti valdžią patys. Jie jau didina spaudimą Rusijos kariuomenės vadovybei ir Gynybos ministerijai, reaguodami į nesėkmes kare, bei bandė praplėsti savo galias, remdami lojalias sukarintas pajėgas. Kiti pretendentai galėtų ateiti iš tradicinių elito sluoksnių, tokių kaip prezidento administracijos, ministrų kabineto ar karinių bei saugumo pajėgų. Siekdamas nuslopinti rūmų intrigas, V. Putinas pastaruosius 20 metų apsupo save vidutinybėmis. Tačiau nesėkmingas karas kelia grėsmę jo valdymui. Jeigu jis tikrai tiki tuo, ką jis sako savo naujausiose kalbose, jis galimai įtikino savo pavaldinius, kad gyvena fantazijų pasaulyje.
Tikimybė, kad kitu Rusijos prezidentu taps provakarietiškas demokratas, yra labai maža. Daug labiau tikėtina, kad valdžią perims kitas autoritarinis lyderis. Iš už galios vertikalės ribų atėjęs lyderis galėtų baigti karą ir siekti geresnių santykių su Vakarais. Tačiau iš V. Putino Kremliaus kilęs vadovas tokių galimybių neturėtų, kadangi jį sektų visuomenės įsitikinimas, jog jis palaiko karą. Putinistai net ir po V. Putino susidurtų su dideliais iššūkiais.
Pirmasis iššūkis būtų karas, kurį jo įpėdiniui valdyti būtų ne ką paprasčiau. Ypač tam, kuris pritaria V. Putino svajonei atkurti Rusijos didžiosios valstybės statusą. Kitas iššūkis būtų politinės sistemos teisėtumo kūrimas. Rusija neturi jokios realios konstitucijos ar monarchijos. Visiems, kurie sekė V. Putinu, trūktų visuomenės palaikymo. Jiems taip pat būtų sunku įasmeninti neosovietinę, neoimperinę ideologiją, kurią įkūnija V. Putinas.
Blogiausiu atveju, V. Putino nuvertimas gali virsti pilietiniu karu ir Rusijos žlugimu. Šalies viršūnės varžytųsi dėl valdžios, o valstybės kontrolė visoje šalyje suirtų. Šis laikotarpis primintų Didžiąją suirutę – 15 metų trukusią valdžios paveldėjimo krizę, kilusią XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje, kuri buvo paženklinta maištu, teisinės sistemos suirimu ir svetimų jėgų invazijomis. Rusai šį laikotarpį laiko pažeminimo simboliu, kurio reikia bet kokia kaina vengti. Rusijos XXI-ojo amžiaus problemos gali lemti karingų vadų iš saugumo tarnybų iškilimą ir žiaurius separatistinius judėjimus ekonominius sunkumus patiriančiuose šalies regionuose, kur didžioji dauguma gyventojų priklauso etninėms mažumoms. Nors neramumų ištikta Rusija formaliai negalėtų užbaigti karo Ukrainoje, ji taip pat nebūtų pajėgi jo tęsti. Tokiu atveju, Ukraina atgautų savo taiką ir nepriklausomybę, o Rusiją apimtų anarchija.
Chaoso agentas
V. Putino invazija į Ukrainą, kaip pirmasis žingsnis siekiant atkurt Rusijos imperiją, turėjo priešingą poveikį. Karas sumažino jo galimybes apginkluoti Rusijos kaimynes. Kai pernai Azerbaidžano ir Armėnijos pasienyje įsiplieskė konfliktas, Rusija atsisakė padėti Armėnijai, nepaisant to, kad ji yra oficiali Armėnijos sąjungininkė.
Panašią tendenciją galima pastebėti Kazachstane. Jei Kyjivas būtų kapituliavęs, V. Putinas galimai būtų nusprendęs pulti Kazachstaną, kadangi šioje buvusioje sovietinėje respublikoje gyvena daug etninių rusų, o V. Putinas negerbia tarptautinių sienų. Taip iškyla nauja tikimybė: pasikeitus Kremliaus režimui, Kazachstanas galėtų išsilaisvinti iš Kremliaus gniaužtų – taip ši šalis taptų saugiu prieglobsčiu pabėgusiems rusams. Ir tai nebūtų vienintelis pokytis šiame regione. Pietų Kaukaze ir Moldovoje gali atgyti ir sustiprėti įsisenėję konfliktai. Ankara ir toliau remtų savo partnerį Azerbaidžaną kovoje su Armėnija. Jei Turkija nebesibaimintų dėl Rusijos, ji galimai skatintų Azerbaidžaną toliau veržtis į Armėniją. Jeigu rusai atsitrauktų, Turkija taip pat galėtų sustiprinti savo pajėgas Sirijoje.
Jei Rusiją apimtų chaosas, Sakartvelas galėtų imtis drąsesnių veiksmų. Staiga dingtų Rusijos karinių pajėgų šešėlis, kuris temdo šios šalies galimybes dar nuo 2008 metais kilusio Rusijos ir Sakartvelo karo. Sakartvelas galėtų ir toliau puoselėti savo siekį tapti Europos Sąjungos nare (tiesa, pernai ji negavo kandidatės statuso dėl vidinės suirutės ir reformų trūkumų). Jei Rusijos kariuomenė pasitrauktų iš šio regiono, galėtų vėl įsiplieksti konfliktai dėl Pietų Osetijos ir Abchazijos. Tokia dinamika gali atsirasti ir Moldovoje bei nuo jos atsiskyrusiame Padniestrės regione, kur 1992 metais buvo dislokuoti Rusijos kariai. Jos išsigelbėjimu nuo šio ilgalaikio konflikto gali tapti 2022 metais paskelbta Moldovos kandidatūra tapti Europos Sąjungos nare. Europos Sąjunga tikrai būtų pasirengusi padėti Moldovai išspręsti šį konfliktą.
Vadovybės pasikeitimai Rusijoje supurtytų ir Baltarusiją, kurios diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos režimas yra palaikomas Rusijos pinigų ir karinės galios. Nuvertus V. Putiną, A. Lukašenka, greičiausiai, būtų kitas. Baltarusija jau turi iš užsienio valstybių veikiančią vyriausybę. Dabar Lietuvoje gyvenanti Svetlana Cichanouskaja šalies opozicijos lydere tapo 2020 metais, kai jos vyras buvo įkalintas už bandymą kandidatuoti prieš A. Lukašenką. Jei Baltarusijai pavyktų atsiskirti nuo Rusijos, šalyje bus surengti laisvi ir sąžiningi rinkimai, leisiantys šaliai išsigelbėti nuo diktatūros. Bet jei Baltarusija neužsitikrins savo nepriklausomybės, į ją išplis galimi Rusijos vidaus nesutarimai, o tai turėtų poveikį jos kaimynėms Latvijai, Lietuvai, Lenkijai ir Ukrainai.
Jei Rusija iš tikrųjų subyrėtų ir prarastų savo įtaką Eurazijoje, smarkiai padidėtų kitų galių, pavyzdžiui, Kinijos, svarba. Prieš karą Kinijos įtaka buvo daugiausia ekonominė, o ne karinė. Tai keičiasi. Kinija didina savo vaidmenį Centrinėje Azijoje. Po to ji galėtų plėsti savo įtaką į Kaukazą ir Artimuosius Rytus.
Nugalėta ir viduje destabilizuota Rusija reikalautų naujos pasaulinės santvarkos. Dabartinė liberali tarptautinė tvarka yra paremta teisėtu valdžios perėmimu. Joje ypač svarbios taisyklės ir daugiašalės institucijos. Didžiųjų galių konkurencijos modelis, kuriam pirmenybę teikė buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas, yra pagrįstas galios pusiausvyra, o įtakos sferos jame yra vertinamos kaip tarptautinės galios šaltiniai. Jei Rusija Ukrainoje pralaimėtų, politikos formuotojai turėtų atsižvelgti į galios buvimą ir nebuvimą – ypač į Rusijos galios nebuvimą arba didelį jos nuosmukį. Sumažėjusi Rusijos galia turėtų įtakos konfliktams visame pasaulyje: Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, o ką jau bekalbėti apie Europą. Tačiau susilpnėjusi ar suskilusi Rusija nebūtinai atneštų tvarkos aukso amžių ir stabilumą.
Rusijos pralaimėjimas pakeistų pastarųjų dviejų dešimtmečių situaciją, kai Rusija buvo kylanti jėga. 10-ajame praeito amžiaus ir 1-ajame šio amžiaus dešimtmečiuose Rusija bandė integruotis į Europą ir bendradarbiauti su JAV. Rusija prisijungė prie G-8 ir Pasaulio prekybos asociacijos. Ji padėjo JAV kariams Afganistane. Tiems, kas per daug nesižvalgė už uždangos, galėjo pasirodyti, kad per ketverius Dmitrijaus Medvedevo prezidentavimo metus nuo 2008 iki 2012 metų, Rusija pradėjo sutikti su taisyklėmis grįsta tarptautine tvarka.
Taikiam sambūviui su Vakarais pasirengusi Rusija nuo pat pradžių galėjo tebūti iliuzija. Savo prezidentavimo pradžioje V. Putinas siekė susitaikymo, nors slapčia jis galėjo nekęsti Vakarų ir niekinti taisyklėmis grįstą tvarką. Jis taip pat galėjo visą šį laiką trokšti užkariauti Ukrainą. Bet kuriuo atveju, jam grįžus į prezidento postą, Rusija nebepaisė nusistovėjusios tvarkos. V. Putinas išjuokė šią sistemą kaip bandymą paslėpti JAV dominavimą. Aneksavusi Krymą, Rusija pasikėsino į Ukrainos suverenitetą, vėl įsitraukė į Artimuosius Rytus, kai pradėjo remti B. al-Assadą Sirijos pilietiniame kare, kūrė Rusijos karinės ir saugumo įtakos tinklus Afrikoje. Agresyvi Rusija ir kylanti Kinija prisidėjo prie didžiųjų galių konkurencijos paradigmos susiformavimo Pekine, Maskvoje ir net Vašingtone po D. Trumpo.
Nepaisant savo agresijos ir didelio branduolinio arsenalo, Rusija jokiu būdu nėra lygiavertė Kinijos ar JAV konkurentė. V. Putino klaidos Ukrainoje rodo, kad jis nesuvokė šio svarbaus dalyko. Bet kadangi V. Putinas yra įsikišęs į konfliktus visuose pasaulio regionuose, Rusiją sugriauti galintis pralaimėjimas Ukrainoje taptų didžiuliu sukrėtimu visai tarptautinei sistemai.
Žinoma, jos pralaimėjimas gali turėti teigiamų pasekmių daugeliui Rusijos kaimyninių šalių. Geras to pavyzdys yra Šaltojo karo pabaiga, kai žlugus Sovietų Sąjungai Europoje atsirado daugiau nei tuzinas laisvų ir klestinčių šalių. Savo vidaus reikalais užsiėmusi Rusija leistų sukurti pilnai laisvą Europą. Šią frazę pavartojo JAV prezidentas George'as H. W. Bushas, kalbėdamas apie Amerikos ambicijas senajam žemynui po Šaltojo karo pabaigos. Tuo pat metu netvarka Rusijoje gali sukurti nestabilumo sūkurį: mažesnių valstybių konkurencija labiau nei didžiųjų šalių anarchija galėtų išprovokuoti regioninius karus, migrantų srautus ir ekonominį nestabilumą.
Rusijos žlugimas taip pat gali pradėti grandininę reakciją, todėl tai nebūtų naudinga nei JAV, nei Kinijai, nes abiem galioms būtų sunku tvarkytis su to padariniais. Tokiu atveju, Vakarams reikėtų nusistatyti strateginius prioritetus. Chaotiškas Rusijos pralaimėjimas gali palikti vakuumą, kuris, nežinia, ar gali būti užpildytas. JAV ir Europa turėtų mažai galimybių sutrukdyti Kinijai ir Turkijai pabandyti užpildyti šią tuštumą Centrinėje Azijoje ir Pietų Kaukaze. Užuot mėginus juos sustabdyti, realesnė JAV strategija būtų bandymas apriboti jų įtaką ir pasiūlyti alternatyvą (ypač Kinijos dominavimui).
Kad ir kaip atrodytų Rusijos pralaimėjimas, būtų sunku stabilizuoti Rytų ir Pietryčių Europą, įskaitant Balkanus. Vakarai turėtų rasti kūrybiškus atsakymus į klausimus, kurie niekada nebuvo išspręsti po 1991 metų. Pavyzdžiui, ar Rusija yra Europos dalis? Jeigu ne, kokio „aukščio“ siena turėtų skirti Rusiją nuo Europos ir kokių šalių pasieniais ji eitų? Jeigu Rusija yra Europos dalis, kur ir kaip ji dera? Kur prasideda ir baigiasi pati Europa? Suomijos ir Švedijos įtraukimas į NATO yra tik šių atsakymų paieškos pradžia. Baltarusijai ir Ukrainai vis dar yra sunku apsaugot rytinį Europos flangą – šios šalys yra paskutinės teritorijos, kur Rusija atsisakytų savo didžiosios galios siekių. O net ir sužlugdyta Rusija neprarastų visų savo branduolinių ir konvencinių karinių pajėgumų.
Per paskutiniuosius 106-erius metus Rusija skilo du kartus: 1917 metais ir 1991 metais. Abu kartus Rusija atkūrė tam tikras savo versijas. Jei Rusijos galia išblės, Vakarai turėtų pasinaudoti šia galimybe ir sukurti tokią Europos aplinką, kuri apsaugotų NATO nares, sąjungininkus ir partnerius. Rusijos pralaimėjimas suteiktų daug galimybių, bet ir daug pagundų. Viena šių pagundų būtų nuostata, kad pralaimėjusi Rusija iš esmės išnyktų iš Europos. Tačiau nugalėta Rusija vieną dieną vėl sustiprės ir sieks savo interesų savo pačios nusistatytomis sąlygomis. Vakarai turi politiškai ir intelektualiai pasirengti tiek Rusijos pralaimėjimui, tiek Rusijos sugrįžimui.
