Kartkartėmis viešojoje erdvėje vis pasirodo kalbų, kad Rusijos narystė NATO nėra utopija. Pavyzdžiui, dabartinis NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas išsakė nuomonę, kad „laukti iš Rusijos stojimo paraiškos nelabai realu“, tačiau Aljansas gali pakviesti į savo gretas bet kokią europinę šalį – „taip pat ir Rusiją“.
Savo ruožtu JAV Valstybės departamento atstovas Philipas Gordonas pareiškė, kad „jeigu Rusija atitiks kriterijus, galės prisidėti prie bendro saugumo užtikrinimo ir Aljanse bus pasiektas konsensusas šiuo klausimu“, jos stojimo į NATO galimybė yra neatmestina. Taip pat galima prisiminti žinomų Vokietijos gynybos ekspertų – buvusių aukščiausių pareigūnų ir kariškių – Volkerio Ruhe, Volkerio Ruhe, Klauso Naumanno, Franko Elbe ir Ulricho Weisserio nuomonę, kad Aljansui laikas atverti duris Rusijai. Jų teigimu, dabartinė NATO negali atsakyti į šiuolaikinius iššūkius be strateginės struktūros su trimis centrais – Šiaurės Amerika, Europa ir Rusija – sudarymo. Jau kalbama ir apie bendros Rusijos ir NATO priešraketinės gynybos sistemos sukūrimo galimybę. Pagaliau, jeigu Prancūzija nusprendė parduoti Maskvai karinį (!) laivą, Vokietija, nepaisydama dalies Europos valstybių nuomonės, savo rankomis stiprina jos energetinę priklausomybę nuo Kremliaus, o Italijos ministras pirmininkas Silvio Berlusconi abiem rankom remia bet kokias Rusijos iniciatyvas (pavyzdžiui, Europos saugumo sutarties projektą), galbūt iš tikrųjų artėja jos priėmimo į NATO momentas?
Jeigu tai atsitiktų, pasaulio geopolitika pasikeistų iš esmės. Pirma, išnyktų tradicinė Vakarų ir Rusijos priešprieša, nes pastaroji būtų pripažinta ir taptų faktine euroatlantinės civilizacinės erdvės dalimi. Tai neišvengiamai vestų prie dviejų labai skirtingų socialinių ekonominių ir socialinių politinių struktūrų simbiozės, o kartu saugumo prasme stabilizuotų didžiulį geografinį plotą nuo Vankuverio iki Vladivostoko. Pagaliau, Rusijos narystė NATO gerokai komplikuotų galimas Kinijos ambicijas tapti nauja didžiąja valstybe, tvarkančia viso pasaulio reikalus, statusą.
Kad iliuzija taptų tikrove, reikia kelių dalykų. Pirma, kad sumažėtų tiek Vakarų, tiek Rusijos psichologinis priešiškumas vienas kito atžvilgiu. Europos politinės minties tradicija visuomet vertino Rytų žemes kaip svetimkūnį, kurio laukinė eurazijinė prigimtis niekada nepasikeis europine linkme. Amerikiečiams po šaltojo karo irgi labai sunku atsikratyti įtarumo Maskvos atžvilgiu, juolab kad Rusijos veiksmai nesuteikia tam pagrindo. O šioji savo ruožtu dažniausiai žiūrėjo į Vakarus kaip į kolonizatorių, siekiantį sunaikinti jos kultūrinę tapatybę ir sugriauti „Didžiosios Rusijos“ imperiją. Manytina, kad panašios mintys vyrauja ir dabartinio Kremliaus elito (ypač Vladimiro Putino) bei Rusijos masių galvose. Veikiausiai Rusijos ir Vakarų priešprieša nėra natūrali ir neišvengiama (kaip teigia dalis tarptautinės politikos ekspertų, ypač klasikiniai geopolitikai), tačiau kad padėtis radikaliai pasikeistų, reikia kažkokio lūžio, nes istorinė priešiškumo tradicija yra tokia stipri, kad trunka šimtmečius.
Antra, ar Rusijai verta save vienareikšmiškai priskirti Vakarų blokui? Tai atimtų iš jos geopolitinio manevro galimybę, o tai yra didžiulis nuostolis didžiojoje (ir apskritai) politikoje. Be to, Maskvos priešai iš karto taptų Vakarų priešais, ir atvirkščiai (Rusijos, kurioje gyvena didelė musulmonų bendruomenė ir kuri jau patyrė kruviną Čečėnijos karą, atveju šis niuansas yra ypač svarbus rusenančio Vakarų civilizacinio konflikto su musulmonų pasauliu – pavyzdžiui, Irakas bei Afganistanas ir perspektyvoje Iranas –šviesoje). Kita vertus, atitinkamu savo žingsniu Rusija padėtų Vakarams, o Vakarai – Rusijai apsidrausti nuo galimų globalių Kinijos pretenzijų. Kitaip tariant, vargu ar šiandien Maskva viena pati atsilaikytų prieš Pekiną, kuris pastaruoju metu tik stiprėja ir greitai gali pradėti tiesiogine to žodžio prasme plėstis rytų ir šiaurės (suprask, rusiškų Tolimųjų Rytų) kryptimis, o Rusijoje ekonominė ir karinė modernizacija vis dar stringa.
Tačiau visa tai atrodo pernelyg idealu, kad būtų tiesa. Net jeigu atsirastų politinė Rusijos ir Vakarų praktinio susivienijimo, instituciškai įforminto NATO rėmuose, valia, iš karto kyla paprastas, bet nuo to ne mažiau svarbus klausimas: kaip vienoje „smėlio dėžėje“ sugyvens du „žaidėjai“ – Maskva ir Vašingtonas? Juk pastarasis šiandien faktiškai yra vienvaldis NATO lyderis, be jo Aljansas net neįsivaizduojamas. Viename žinomo rašytojo O. Henry kūrinyje yra garsi frazė, kuri kaip jokia kita tinka šiuo atveju: „Bolivaras dviejų neatlaikys.“ Kitaip tariant, vargu ar Rusijai ir Amerikai pavyktų konstruktyviai pasidalinti atsakomybės sferas ir vaidmenis Aljanse (ką jau kalbėti apie tai, kad Europos šalys – ypač senoji Europa – irgi turi savo nuomonę svarbiais pasaulio raidos klausimais). Kitaip tariant, Rusijai įstojus į NATO, ten anksčiau ar vėliau prasidės jos „nulinės sumos“ žaidimas su Vašingtonu, ir nugalėtojas galės būti tik vienas. Be to, nauja šių subjektų konkurencija neišvengiamai destabilizuotų ir susilpnintų ir taip jau rimtų vienybės problemų turintį Aljansą. Taigi viskas gali baigtis NATO krachu ir galutiniu JAV nusišalinimu nuo Europos reikalų, kurio požymiai jau šiandien tampa vis ryškesni. Ir šioje vietoje artėjame prie įdomios futuristinės prognozės: Rusija gali tapti NATO nare, tačiau tai jau bus visiškai kitokio pobūdžio (ne euroatlantinės, o eurazijinės erdvės) organizacija, įkūnijanti geopolitinį Maskvos ir Briuselio aljansą. Žinoma, prie jo gali prisijungti ne visos Europos šalys, tačiau tuomet jos – pirmiausia Rytų Europos valstybės – rizikuoja atsidurti vienišos ir niekieno neapsaugotos imperinio Kremliaus akivaizdoje. Tad iš dviejų blogybių (aljansas su Rusija ar priešprieša su ja) teks rinktis mažesnę (aljansą), nebent šios šalys pačios nuspręstų vienytis naujų iššūkių akivaizdoje, tačiau tam joms trūksta politinio, ekonominio ir kitokio svorio strategiškai nepalankioje aplinkoje.
Kodėl senąją Europą turėtų tenkinti ką tik aprašytas variantas? O kodėl Prancūzija nusprendė parduoti Maskvai karinį (!) laivą, Vokietija, nepaisydama dalies Europos nuomonės, savo rankomis stiprina jos energetinę priklausomybę nuo Kremliaus, o Italijos premjeras S. Berlusconi abiem rankom remia bet kokias Rusijos iniciatyvas? Vadinasi, jų visų negąsdina „meškos glėbio“ perspektyva – net vilioja, nepaisant tradicinio mentalinio įtarumo Rusijos atžvilgiu (greičiausiai vertybių požiūriu nihilistinis naudos motyvas pamažu įveikia giliai širdyje paslėptą baimę: baisu, bet labai jau norisi pinigų).
Apibendrinant galima teigti, kad dabartinėmis aplinkybėmis Rusijos stojimas į šiandieninio pavidalo NATO yra utopija dėl istoriškai susiformavusio ir įsitvirtinusio Vakarų ir Rusijos civilizacinio, psichologinio ir strateginio priešiškumo. Tačiau eurazijiniame aljanse Maskvai visai galėtų atsirasti vieta, beje, labai šilta ir garbinga. Bet tai jau visai kita istorija.
Vadim Volovoj, Geopolitinių studijų centro ekspertas
