Sovietų Sąjungos karinės pajėgos galėjo pasigirti savo bazėmis ne tik artimajame, bet ir tolimajame užsienyje. Tai buvo svarbus šaltojo karo elementas, atspindintis globalią sovietų stovyklos dvikovą su Vakarų pasauliu (iš esmės – su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis). Sovietų Sąjungos žlugimas tarp kitų klausimų iškėlė ir karinės infrastruktūros bei jos ateities klausimą. Rusija, pasiskelbusi Sovietų Sąjungos teisių perėmėja, atitinkamai perėmė ir didžiąją dalį jos turto, tačiau pasikeitusioje politinėje (ir ekonominėje) situacijoje jai nebuvo didelės prasmės laikyti karinius placdarmus visame pasaulyje. Praėjusio amžiaus dešimtame dešimtmetyje kariniai Rusijos uždaviniai lokalizavosi jos pačios teritorijoje (Čečėnijos karas) arba artimajame užsienyje (konfliktai buvusiose sovietinėse respublikose). Užtat šiandien, kai vienu iš Maskvos ideologinių stabų vis akivaizdžiau tampa prarastos galybės susigrąžinimo idėja, karinių bazių užsienyje klausimas vėl įgyja politinį aktualumą.Rusija vis dar turi nemažai karinių objektų už savo ribų, tačiau daugiausia tai objektai, likę dar nuo sovietmečio kai kurių buvusių sovietinių respublikų teritorijose. Šiandien jie yra integruoti į Rusijos karinių objektų tinklą. Vienintelė likusi tolimajame užsienyje Rusijos karinė bazė yra Sirijoje (nors dar ne taip seniai Maskva turėjo savo karinių objektų Kuboje ir Vietname). Kalbant konkrečiau, Rusijos Federacijos karinės infrastruktūros geografija už šalies ribų šiandien atrodo taip:
Azerbaidžanas: Gabalos radiolokacijos stotis, Rusijos perspėjimo apie raketinį antpuolį sistemos dalis;
Armėnija: 102-oji karinė bazė Giumri mieste;
Baltarusija: Radiolokacijos stotis Hancevičių gyvenvietėje, Rusijos perspėjimo apie raketinį antpuolį sistemos dalis; 43-asis ryšių mazgas Vileikoje;
Kazachstanas: 5-asis valstybinis Rusijos gynybos ministerijos bandymų poligonas (Baikonuro kosmodromas); 929-asis valstybinis Rusijos gynybos ministerijos skraidymo bandymų centras; 20-oji bandomoji stotis ir du matavimo punktai (IP-8 ir IP-16); 10-asis valstybinis Rusijos gynybos ministerijos bandomasis poligonas (Sary Šagano poligonas); 5580-oji bandymų aprūpinimo bazė; atskirasis radiotechninis Rusijos kosminių pajėgų mazgas (objektas „Balchaš-9“); atskirasis Rusijos karinių oro pajėgų transporto aviacijos pulkas netoli Kostanajaus miesto;
Kirgizija: 999-oji aviacijos bazė Kanto gyvenvietėje; 954-oji bandomoji laivyno ginkluotės bazė Koj Sary; 338-asis Rusijos karinio laivyno ryšio mazgas Kara Balta gyvenvietėje; Rusijos gynybos ministerijos Seisminės tarnybos 1-oji automatinė seisminė stotis ir 17-oji seisminė laboratorija;
Tadžikistanas: 201-oji karinė bazė (Dušanbė, Kuliabas, Kurgan Tiubė); optoelektroninė kosminės erdvės kontrolės stotis Nureke;
Ukraina: Rusijos Juodosios jūros laivyno bazė Sevastopolyje;
Gruzija: Rusijos karinės bazės separatistinių Pietų Osetijos ir Abchazijos respublikų teritorijose;
Sirija: Rusijos karinio laivyno Materialinio ir techninio aprūpinimo centras Tartuso uoste.
(Parengta pagal http://ria.ru/spravka/20100215/209344182.html)
Moldova (Padniestrė): Rusijos operatyvinė kariuomenės grupė Tiraspolyje (šią grupę kai kurie analitikai laiko taikdariais, nors jos funkcijos yra kitos) (http://www.function.mil.ru/news_page/country/more.htm?id=10821089@egNews).
Rusijoje populiarus posakis, kad vieninteliai jos sąjungininkai yra kariuomenė ir laivynas. Karinės infrastruktūros išplėtimas už šalies ribų turi ne vien karinę, bet ir platesnę – politinę reikšmę. Kai kuriais atvejais karinės infrastruktūros objektai už Rusijos ribų tampa priemone užtikrinti ir palaikyti Maskvos užsienio politiką.
Ne taip seniai Rusija turėjo ir dvi karines bazes Gruzijos teritorijoje – 12-ąją karinę bazę Batumyje ir 62-ąją karinę bazę Achalkalakyje. Paaštrėjus Maskvos ir Tbilisio santykiams ir šiam pareikalavus iškelti minėtas bazes, Rusija nenoriai, bet vis dėlto įvykdė šį reikalavimą. Tačiau ir šiandien rusų armijos kariai lieka Gruzijos teritorijoje. Po 2008 m. karinio Rusijos ir Gruzijos konflikto Maskva pripažino separatistinių Pietų Osetijos ir Abchazijos respublikų nepriklausomybę. 2009 m. Rusija susitarė su šiomis respublikomis dėl savo karinių bazių jų teritorijoje įsteigimo. Įsitvirtindama separatistinių respublikų teritorijoje Rusija rodo nepagarbą tarptautinės teisės principams, tačiau veikia visai natūraliai ir agresyviai siekdama savo interesų. Kurdama naują karinį placdarmą, Maskva įgyja papildomų spaudimo Gruzijai priemonių, neleidžia šiai respublikai ištrūkti iš tiesioginės įtakos zonos.
Panašų vaidmenį atlieka ir Juodosios jūros laivynas Ukrainos teritorijoje. Žinoma, negalima kalbėti apie tiesiogines analogijas, tačiau aišku, kad kol Ukrainos ir Gruzijos teritorijose dislokuojamos Rusijos kariuomenės pajėgos, šios valstybės neturi šansų įstoti į NATO. Nors šiandien ši tema kiek prarado savo aktualumą (Ukrainoje, pasikeitus valdžiai, stojimo į Šiaurės Atlanto aljansą idėja beveik dingo iš politinės darbotvarkės, o Gruzijai pirmiausia reikia išspręsti savo teritorijos vientisumo klausimą), Maskva paranojiškai bijo NATO erdvės išsiplėtimo į savo įtakos zoną.
Yra ženklų, kad Rusija galvoja ir apie karinį sugrįžimą į tolimus kraštus. Apie tokią galimybę Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas kalbėjo prieš metus susitikime su kariuomenės vadovybe (http://www.pravda.ru/world/26-11-2010/1058840-russia-0/). Maskva pirmiausia norėtų steigti naujus karinio laivyno techninio aprūpinimo centrus – panašius į tą, kuris veikia Sirijoje. Tai užtikrintų Rusijos kariniams laivams galimybę grįžti į tarptautinius vandenis, vykti į ilgus patruliavimo reisus ir konkuruoti su JAV. Šiandien, siunčiant laivus į tokį reisą, Rusijai tenka kartu siųsti ir techninio aprūpinimo laivus.
Maskva jau kurį laiką rodo atgimstančias karines ambicijas. 2007 m. rugpjūčio mėnesį Rusija paskelbė atnaujinanti 1992 m. nutrauktą nuolatinį strateginių bombonešių, galinčių nešti branduolinius užtaisus, patruliavimą. 2007 ir 2008 metais Rusijos laivynas surengė kelis propagandinius žygius (pavyzdžiui, 2008 m. rudenį atominis kreiseris „Piotr Velikij“ ir karo laivas „Admiral Čabanenko“ pasiekė Venesuelą ir kartu su jos laivynu atliko karines pratybas). Be to, Rusijos ir Gruzijos karinis konfliktas parodė, kad kai kuriais atvejais Maskva yra pasiryžusi neapsiriboti vien karinga retorika, bet ir vykdys karinius veiksmus savo tikslams pasiekti.
Nėra didesnių abejonių, kad kitais metais dabartinis Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas sugrįš į prezidento postą. Tai verčia tikėtis karingos retorikos Rusijos užsienio politikoje stiprėjimo. V. Putinas, kuris prieš kelerius metus yra apibūdinęs Sovietų Sąjungos žlugimą kaip „didžiausią XX a. geopolitinę katastrofą“, akivaizdžiai siekia sugrąžinti į Rusijos gyvenimą tam tikrus sovietinės „didybės“ elementus. Tarp šių elementų, be autoritarinės visuomenės kontrolės, žmogaus teisių ir laisvių suvaržymo, yra ir siekis būti įtakingiausiu žaidėju regione, reikalui esant diktuoti savo sąlygas artimiausiems kaimynams (ir ne tik jiems). Akivaizdi ir kieta lyderystė regione leidžia prisiimti ir dar vieną globalų vaidmenį – tapti atsvara Vakarų pasauliui, kitu traukos centru (tiesa, labiau – priverstinės traukos). Kitaip sakant, grįžti į tam tikrą šaltojo karo status quo. Tokioje situacijoje karinių bazių tinklo užsienyje plėtimas būtų natūralus Maskvos žingsnis. Galima prognozuoti, kad tokią Rusijos strategiją mes ir pamatysime. Žinoma, jeigu tik tam bus palankios naftos kainos, nes karinių bazių steigimas užsienyje – nepigus reikalas.
