Iškilus problemoms, viena po kitos einančios administracijos jas laikė priežastimis išplėsti JAV karių dislokavimą. Net jei tai paaštrintų šias problemas, Vašingtonas turėjo sprendimą: didesnę ir geresnę viršenybę.
Dabar karas Ukrainoje vilioja politikos formuotojus pakartoti šį scenarijų nepaprastai reikšmingu būdu. Kaip tik tada, kai prezidentas Joe Bidenas bandė teikti pirmenybę saugumui Azijoje ir Amerikos viduriniosios klasės klestėjimui, JAV viršenybės šalininkai pasinaudojo akimirka ir pareikalavo, kad vyrautų priklausomybė nuo JAV.
Jie tvirtina, kad užuot susitelkus į Aziją, Jungtinės Valstijos dabar turi sustiprinti savo karinį buvimą Europoje, jog sulaikytų ryžtingą Rusiją, net kai JAV stiprina savo Indo-Ramiojo vandenyno gynybą, kad sulaikytų kylančią Kiniją. Jie pripažįsta, kad jų pasiūlymas kainuotų šimtus milijardų dolerių daugiau gynybos išlaidų ir nukreiptų JAV pajėgas į priešakines karo linijas.
Vis tik karas Ukrainoje parodė Rusijos prezidento Vladimiro Putino norą rizikuoti, jis taip pat atskleidė Rusijos kariuomenės ir ekonomikos silpnumą. Karas paskatino Europą balansuoti prieš Rusiją, o JAV sutelkti dėmesį į saugumą Azijoje ir atsinaujinimą namuose.
Ar Rusija gali brautis toliau?
Nuo tada, kai prasidėjo Rusijos karas Ukrainoje, JAV viršenybės šalininkai tvirtino, kad karas reikalauja ne tik greito JAV atsako, bet ir ilgalaikio didelio strateginio poslinkio. Pasinaudodami antirusiškų nuotaikų banga, jie nori, kad J. Bideno administracija atsisakytų naujos, į Aziją orientuotos pozicijos, kurios buvo tikimasi.
„Negalime apsimetinėti, kad nacionalinio saugumo dėmesys Kinijai apsaugos mūsų politinius, ekonominius ir saugumo interesus, – rašė buvęs gynybos sekretorius Robertas Gatesas. – Kaip matėme Ukrainoje, beprotis, viskuo rizikuojantis diktatorius Rusijoje (ar kitur) gali būti toks pat iššūkis mūsų interesams ir saugumui.“
Siekdama, kad karas nesiplėstų, J. Bideno administracija padidino JAV karių skaičių Europoje iki maždaug 100 000 – tokio lygio nebuvo matyti dešimtmečiais.
Penktojo dešimtmečio pabaigoje JAV kariavo Šaltajame kare iš dalies siekdamos neleisti Sovietų Sąjungai panaudoti savo didžiulius išteklius užkariauti Europai. Kovo mėn. straipsnyje „Foreign Affairs“ mokslininkai Michaelas Beckley ir Halas Brandsas netiesiogiai priminė šį strateginį tikslą, pasitelkdami „Šaltąjį karą laimėjusią politiką“ kaip pavyzdį, ką reikėtų daryti šiandien – suvaldyti Rusiją ir Kiniją vienu metu, didinant JAV karines pajėgas tiek Europoje, tiek Azijoje.
Jų vertinimu, siekiant įgyvendinti šį veiksmą, per ateinantį dešimtmetį reikės padidinti išlaidas gynybai nuo 3,2 procento BVP iki 5 procentų BVP, o tai reiškia, kad jos padidėtų 56 procentais.
Tačiau sunku įžvelgti, kaip Rusija galėtų prasiskverbti gilyn į Europą, net jei ir labai stengtųsi. Prieš invaziją ES ekonomika buvo maždaug penkis kartus didesnė už Rusijos, skaičiuojant pagal konservatyvų perkamosios galios paritetą, o karo laikų sankcijos turėtų padidinti šį atotrūkį.
Kartu paėmus, NATO Europos narės jau dabar gynybai išleidžia daugiau nei Rusija, o Europos geopolitinis pabudimas tik paskatins jas išleisti dar daugiau. Ir nekoks Rusijos ginkluotųjų pajėgų pasirodymas Ukrainoje nežada jiems geros perspektyvos kovoje prieš NATO artimiausiu metu.
Stipri ir laisva Europa
Karas Ukrainoje padarė strateginę drausmę ne tik reikalingesnę, bet ir labiau pasiekiamą. Paversdamas Europą vieningesniu ir ryžtingesniu geopolitiniu veikėju, karas sukūrė tarptautinę dinamiką, kuri yra palanki JAV santūrumui.
O dabar JAV tikslas yra siekti, kad pasaulis būtų atsparesnis ir pajėgesnis veiksmingai ir kolektyviai veikti ir mažiau priklausytų nuo JAV karinės apsaugos.
Pirmas žingsnis – remti Ukrainą, vengiant perėjimo į tiesioginį JAV ir Rusijos pajėgų susirėmimą. Suaktyvinusi vidaus ir tarptautinius veiksmus, J. Bideno administracija gali vengti retorinės savo tikslų infliacijos ir laikytis aiškaus tikslo: padėti Ukrainai apsiginti ir baigti karą. Atitinkamai, siekti taikos susitarimo su tiek pat energijos, kiek tą padarė pritaikydama Rusijai sankcijas.
Esa dabar vengdamas blogiausių pasekmių Ukrainoje, J. Bidenas gali pasinaudoti retai pasitaikančia galimybe nukreipti Europos saugumo tvarką savarankiškumo keliu. Turėdama didžiulį ekonominį ir demografinį pranašumą, Europa yra daugiau nei pajėgi išvystyti karinę galią, kad galėtų susilyginti su Rusija.
