– Sergejau Maratovičiau, Vladimiras Putinas tikisi krizę nugalėti sugrįžusiomis aukštesnėmis naftos kainomis. Ar brangi nafta išspręstų Rusijos ekonomines problemas?
– Žiūrint kaip mes suprantame žodį „problemos“. Šiandien pagrindinė problema ta, kad už trijų metų biudžetinės lėšos baigsis. Todėl jeigu nafta netyčia pabrangtų, Rusija, aišku, netaptų supervalstybe, tačiau nors išpildytų savo socialinius įsipareigojimus, ko įgyvendinti dabartinėje situacijoje nėra pajėgūs. Tuo atveju, jeigu kainos nepakils ir sankcijos nebus nutrauktos, valdžiai šiais ir kitais metais teks stipriai mažinti biudžetines išlaidas. O tai reikš pačias rimčiausias politines pasekmes.
– Ar Rusija pajėgi daryti įtaką pasaulinei naftos rinkai ir dirbtinai sukelti kainas, norėdama išvengti šių „rimtų politinių pasekmių“?
– Jeigu vienoje iš naftą išgaunančių šalių bus išprovokuotas karas, tai prives prie staigaus naftos kainos kilimo.
– Kito recepto, kaip karinė provokacija, nėra?
– OPEC rankose, iš esmės, yra reikalingi instrumentai norint valdyti naftos kainas, tačiau pati organizacija nėra tuo suinteresuota. Pavyzdžiui, jeigu OPEC užsimanys, kad nafta pabrangtų, tuomet Saudo Arabija galėtų sumažinti gavybą ir, savaime suprantama, naftos kaina išaugtų. Tačiau saudiečiams toks žingsnis absoliučiai nenaudingas. Todėl laukti dirbtinų faktorių, darančių įtaką naftos kainai, nėra prasmės. Nafta gali pabrangti, pavyzdžiui, jeigu Kinijos ekonomika rodys didelį augimą arba Artimuosiuose Rytuose prasidėtų plataus masto geopolitinis konfliktas, tačiau niekaip kitaip.
– Ankstesniame interviu jūs teigėte, kad naftai pasiekus 25-30 dolerių už barelį kainą, ir išsilaikius apie metus, išeičių iš krizės „ieškos jau kita vyriausybė“. Ar Rusija artėja prie tokios prognozės?
– Dabartinė naftos kaina laikosi ties 50 dolerių atžyma. Manau, kad tai leis išgyventi 2015-uosius be didesnių sukrėtimų. Tačiau 2016-ais rezervų fondas gali baigtis, ir prasidės didelis biudžeto karpymas. Tai palies Rusiją jau ir šiais metais, tačiau dar nebus toks katastrofiškas. O jeigu nafta nukris iki 30 dolerių, tai absoliučiai viską prireiks sutraukti taip greitai, kad vyriausybės atsistatydinimas ir milijoninės demonstracijos Maskvos gatvėse man atrodo neišvengiamas scenarijus. Ir vaikyti mitingus nebebus kam. Pinigų biudžete vargu ar užteks OMONui apmokėti, jau nekalbant apie visokius „antimaidanus“, pasirengusius priešintis tik menkiems opozicijos piketams, tačiau ne pensininkų ir darbininkų pykčiui. Rublio devalvacija jau privedė prie to, kad valdžia pradėjo taupyti svarbiausiems jos įvaizdžio formuotojams – propagandinėms žiniasklaidos priemonėms, kur dar visai neseniai buvo pumpuojamos milžiniškos sumos. Ir „Russia Today“ prancūziškos ir vokiškos atšakos projektų stabdymas – tik tai patvirtina. Neįmanoma numatyti, kiek realus yra naftos kainos kritimas iki 30 dolerių ir žemiau. Tačiau, akivaizdu, kad režimui tai reikštų labai rimtas problemas. Žmonės nedelsiant pradės protestuoti, ne todėl, kad jiems nustojo patikti Putinas arba nusibodo „ruso pasaulio“ idėja, o todėl, kad jie supras, kad prezidentas nėra kompetentingas vadovas, gebantis priimti adekvačius sprendimus. Pradėjęs karą, kurio jis nesugeba laimėti, jis atvedė šalį į krizę.
– Sunkios krizės akivaizdoje išprovokuoti protestai gali baigtis „alkanų skrandžių revoliucija“ ir tragiškomis to pasekmėmis? Visuomenė dabar ir taip persmelkta agresija.
– Nieko negalime atmesti. Tačiau Rusijoje, aš esu tikras, neabejotinai atsiras europietiška valdžia paprasčiausiai todėl, kad pasaulinė istorija juda į demokratijos ir kapitalizmo pusę. Tai laiko klausimas. Rusijoje gyvena nemažai išsilavinusių ir kultūringų žmonių. Jie gerai žino, kaip veikia demokratija ir kapitalizmas. Dėka šių žmonių režimo pakeitimo procesas turi daugiau galimybių baigtis sėkmingiau, negu griūvant SSRS, kai niekas nesuprato, ką reiškia gyventi rinkos ekonomikoje. Todėl aš ir nesakyčiau, kad krizė būtinai išprovokuos „alkanų skrandžių revoliuciją“. Tikėtina, kad krizė leis suprasti – jeigu nekariauti su kaimynais ir negrobti svetimų teritorijų, tai vėl galima sočiai ir aprūpintai gyventi. Nors dėl praėjusių metų propagandos visuomenė stipriai nukentėjo. Televizorius žmones pasmerkė visą parą trunkančiu zombinimui informacinės izoliacijos sąlygomis. Alternatyvi žiniasklaida yra blokuojama. Alternatyvios politinės jėgos – represuojamos. Daugelis rusų net neįtaria, kokiame melo ir manipuliacijos vakuume jie gyvena. Visiškai realu, kad ateityje šio kvailinimo pasekmės dar duos apie save žinoti. Jeigu naftos kaina nukristų iki 30 dolerių už barelį, tai vyriausybės atsistatydinimas ir milijoninės demonstracijos atrodo neišvengiamas scenarijus.
– Ar įvykiai Mariupolyje ir Debalcevėje reiškia, kad sankcijos Rusijai bus griežtinamos?
– Taip, šie įvykiai rodo, kad sankcijų šiais metais tikrai nenutrauks, galimai, dar ir padidins.
– Kodėl Vakarai taip delsia dėl sankcijų griežtinimo, matydami, kad situacija Ukrainos rytuose tik dar labiau sunkėja?
– Rusijoje visi laukia žaibiškos reakcijos, ne iki galo suvokdami, kaip „veikia“ Vakarai. Vakaruose visada veikiama labai lėtai, nes kiekvienam sprendimui priimti reikalingas Europos šalių ir JAV sutarimas. Mes prisimename, kad praėjusiais metais daugelis klaidingai manė – Vakarai silpni ir nesureaguos į Krymo aneksiją. Tačiau sankcijos buvo įvestos. Gali būti, tai sulaikė Rusiją nuo Donecko ir Luhansko sričių aneksijos. Rusijos valdžia formaliai jas laiko Ukrainos dalimi. O 2014-ųjų pavasarį nerizikavo pripažinti LNR ir DLR rinkimų rezultatų. Taigi sankcijos duoda daug naudos. Vakarai negali nereaguoti į pasaulinės santvarkos pažeidimus. Todėl kiekvienas papildomas situacijos Ukrainoje eskalavimas reikš naujas sankcijas Rusijai. Laimei, Vakarai apsiriboja ekonominiais ginklais ir neįsitraukia į „karštąjį karą“.
– Karinis Vakarų įsikišimas į konfliktą Ukrainoje neatmestinas?
– Europoje pernelyg aukštai vertinama žmogaus gyvybė, todėl Vakarai nenori su niekuo kariauti. Mano manymu, jų oficiali pozicija tokia: bet kokiu taikiu metodu sustabdyti kraujo praliejimą Ukrainoje. Visus šiuos metus Vakarų lyderiai bandė įtikinti savo kolegas iš Rusijos nutraukti ugnį ir naujų teritorijų grobimą. Negaliu pasakyti, kad tai pavyko, tačiau tam tikros paliaubos yra matomos. Be abejo, to negana visiškai nutraukti sankcijas, kas yra įmanoma tik visiškai atitraukus kariuomenę iš Donbaso ir grąžinus Krymą Ukrainai.
– Kokia yra sankcijų tikroji prasmė?
– Sankcijų tikslas – grąžinti prieš tai buvusias sienas ir pakeisti V. Putino elgesį, o ne nuversti jį iš valdžios, kaip mėgsta kartoti Rusijos valdininkai ir deputatai. Vakarai visiškai nesuinteresuoti, kad kaimyninėje branduolinėje supervalstybėje prasidėtų krizė ar, dar daugiau, „alkanųjų riaušės“. Vakarų lyderiai norėtų matyti Rusiją taikia, besivystančia valstybe. Todėl, atidavęs Krymą, V. Putinas vėl taptų pilnateisiu tarptautinės bendruomenės partneriu. Jeigu jis to nepadarys, tai dalies sankcijų niekada nenutrauks.
– Nejaugi yra galimybių, kad V. Putinas grąžins Krymą?
– Kaip prieš metus niekas netikėjo, kad Rusija aneksuos Krymą, taip dabar niekas nebetiki, kad Rusija jį grąžins. Tačiau visko gali būti – juk Rusija susidurs su beprecedentėmis ekonominėmis problemomis. Kita vertus, Krymo grąžinimas stipriai smogtų V. Putino reputacijai ir reitingams šalies viduje.
– Praėjusiais metais šalies valstybinės bendrovės neteko užsienio kreditavimo. Ar eilėje ir Rusijos verslas?
– De facto privačios bendrovės jau dabar sunkiai prieina prie užsienio kreditų. Užsienio bankai baiminasi juos suteikti, žinodami, kad yra krizės ir sankcijų dėl konflikto Ukrainoje rizika. Privatus verslas neturės iš ko grąžinti kreditus.
– Sankcijų išplėtimas, palietęs privataus verslo atstovus, būtų tam tikras signalas – atsipeikėti ir pradėti veikti?
– Realybė Rusijoje tokia, kad žmogus, kuris pradeda veikti prieš valdžią, netenka laisvės. Čia geriausiu atveju… Pavyzdžiui, praėjusią savaitę Didžioji Britanija mirgėjo pranešimais apie Aleksandro Litvinenkos nužudymo tyrimą. Jo metu buvo pateiktos kraują stingdančios jo žūties aplinkybės ir nauji Rusijos valdžios sąsajų įrodymai. Pavyzdžiui, A. Litvinenkos atstovai tvirtina, kad įsakymą dėl jo likvidacijos davė V. Putinas asmeniškai. Išsiaiškinti tai teks britų teisėsaugos institucijoms. Tačiau svarbu viena: būti V. Putino priešu – pavojinga.
– Todėl kvaila yra tikėtis, kad nepatenkintas Rusijos verslo elitas taps naujos protesto akcijos pagrindu?
– Jeigu kalbama apie pačius stambiausius verslininkus, tai jiems numatytos griežtos žaidimo taisyklės: tu uždirbi daugiau pinigų, daliniesi ir nedalyvauji opozicinėje politikoje. Nė vienas stambus verslininkas viešai nesakys: „Krymą – atiduoti! Putiną – atstatydinti!“ – juk, vos tik tai ištars, jis iškart nustos būti stambiu verslininku. Tačiau situacija gali pasikeisti, nes verslas itin nepatenkintas tuo, kad patiria nuostolius dėl sankcijų. V. Putinui tas nepasitenkinimas yra gerai žinomas, tačiau jis teisinasi, kad yra svarbesni už pinigus interesai – Rusijos interesai. Kol kas jie tenkinasi šiais žodžiais – bent jau, viešai.
– Akivaizdu, kad dabar karas Ukrainoje bus patogus būdas nukreipti visuomenės dėmesį nuo krizės.
– Be jokių abejonių.
– Ar galima sakyti, kad tai bus pagrindine karo Ukrainoje užduotimi?
– O mes nežinome. Tačiau galvoju, kad kai Rusijos valdžios veiksmai Ukrainoje bus ištirti, tuomet mes galėsime kalbėti apie tai konkrečiau. Gali būti, iš tiesų Rusijos valdžia turi kažkokią šio karinio konflikto logiką, idėją. Galimai, priežastys bus gilesnės, negu patogus pretekstas nukreipti visuomenės dėmesį nuo ekonominių problemų. Be abejonės, karas užgožia ekonominius sunkumus ir priverčia juos pamiršti. Ir šiuo atveju, karas dabartinei valdžiai yra labai parankus. Tačiau jeigu būtent taip ir yra, tai yra visiška tragedija. Tai reiškia, kad valdžios nekompetencija ir plėšikavimas yra faktiškai dengiamas nekaltų žmonių gyvybėmis.
– O Jūs pats sau, kaip aiškinate šio karo logiką?
– Turiu keletą hipotezių. Tačiau aš nesu pasirengęs su jumis pasidalinti. Bet kokiu atveju, pagal baudžiamąjį kodeksą, tai yra nusikaltimas, pagal Rusijos irgi. O įvykiai Mariupolyje – tai karo nusikaltimas. Praeis laikas, ir viskas bus ištirta. Tuomet mes ir gausime atsakymus į visus klausimus.
– Gyvendamas Europoje, ar jūs jaučiate Rusijos propagandos veikimą?
– Iš tiesų tai Europoje daugelis labai teigiamai atsiliepia apie Rusiją ir nori su mumis draugauti, kuo Rusijos valdžia, aišku, aktyviai naudojasi. Yra daugybė europiečių žurnalistų ir politikų, kurie neužima visiškai proputiniškos pozicijos, tačiau elgiasi gana veidmainiškai. Jie teigia, pavyzdžiui, kad negalima klausytis tik vieno pusės (ESBO), kad negali taip būti, jog „Pirmasis kanalas“ tiesiog atvirai meluotų. Todėl Rusijos propaganda dirba gana sėkmingai ne tik namie, tačiau ir už jos ribų. Europiečiai mano, kad dauguma rusų palaiko Putiną, nesuvokdami, kad Rusijoje aukštas ne prezidento, o cenzūros ir baimės reitingas. Panaikinus žodžio, rinkimų, politinės konkurencijos, atvirų debatų, laisvę, pavyzdžiui, tarp V. Putino ir A. Navalno mes negalime žinoti, ką iš tiesų palaiko tauta. Vadinti V. Putino reitingą reitingu – tai žaidimas sąvokomis ir tuščiažodžiavimas.
