Tarp Tatarstano ir Pietų Osetijos – didžiulis atstumas. Pastaroji laikoma vargingu Gruzijos pasienio regionu, dar labiau nualintu karo, o Tatarstanas yra ekonomikos galiūnas pačioje Rusijos šerdyje, galintis pasigirti nafta bei politiniu stabilumu.
Tačiau šios dvi vietos turi kai ką bendro. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, jos abi davė pradžią separatistiniams judėjimams. O kai prezidentas Dmitrijus Medvedevas oficialiai pripažino Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę, Kazanės aktyvistai sukluso.
Nacionalistinių grupių asociacija, „Totorių pilietinis centras“, žaibiškai išplatino pareiškimą, jog „pirmąkart paskutinių dešimtmečių istorijoje Rusija pripažino savo pačios piliečių nepriklausomybę“. Ji nuoširdžiai tikėjosi, jog dabar Tatarstano eilė.
Deklaracija buvo drąsi – D. Medvedevo pirmtako Vladimiro Putino siekis buvo užgniaužti separatizmą. Totorių judėjimas kantriai laukė 20 metų.
Tačiau Maskvos sprendimas pripažinti separatistinių teritorijų nepriklausomybę Tatarstano atvejį pavertė „ne tokiu jau ir beviltišku“.
„Zvezda Povolzhya“, opozicinio dienraščio Kazanėje, vyriausiasis redaktorius teigia, jog „Rusija prarado moralinę teisę mūsų nepripažinti“.
Toks Rusijos sprendimas turėjo rimtų pasekmių – padidino prarają tarp jos ir partnerių Vakaruose, nors kai kurie mano, jog Rusija pasitraukė iš savo ilgalaikio kelio siekiant užtikrinti teritorinį integralumą, taip atveriant duris etninėms grupėms reikalauti autonomijos arba nepriklausomybės. Ilgalaikėje perspektyvoje tai gali tapti, vaizdžiai kalbant, mirties nuosprendžio pasirašymu.
Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Peškovas tikino, jog Rusija tvirtai vadovaujasi teritorinio integralumo principu ir savo ribose nemato jokių didelių separatistinių judėjimų.
„Mes turime keletą separatistinių judėjimų, ekstremistinių elementų, ypač Šiaurės Kaukaze, tačiau jie labai menkos reikšmės. Jie fragmentuoti ir silpni“, tvirtino premjeras. Be to, anot jo, Pietų Osetijos ir Abchazijos atvejis „priklauso visai kitai kategorijai“.
Vis dėlto, V. Putinui esant valdžioje, vaizdas buvo visai kitoks. Dešimtajame dešimtmetyje prezidentas Borisas Jelcinas skatino regioninius lyderius „perimti tiek suvereniteto, kiek tik įmanoma“. Tuo ir buvo naudojamasi – Tatarstane perimta ne tik naftos gamyba, bet ir sunkvežimių įmonė; Baškirijoje – didžiulis natūralių dujų šaltinis; Komyje – šiaurinė provincija, užsiimanti anglies gavyba.
Tačiau procesas sustojo Čėčėnijoje, naftos turtingame lopinėlyje. Tai vienintelis regionas, kuris bemat paskelbė savo nepriklausomybę. O tolesnę istoriją žinome – kruvini susirėmimai, tūkstančiai žuvusiųjų.
„Rusija pademonstravo nežmonišką kainą, kurią yra pasiruošusi sumokėti už savo teritorinį integralumą“, kalbėjo politologas Sergejus Karaganovas. Anot jo, karas Čėčėnijoje buvo ne vien karas prieš čėčėnų sukilėlius, bet ir prieš visus separatistinius judėjimus. Taigi Maskvos žinutė buvo aiški.
Kai B. Jelcinas ragino regionus imtis veikti patiems, Tatarstanas su užsidegimu atsiliepė į kvietimą – įvedė savo mokesčius ir licencijų taisykles.
Spindinčios naujos mečetės konkuravo su Kazanės cerkvėmis, o etniniai totoriai, kurie sudarė 48 procentus gyventojų (rusai – 43 proc.), atidarė savo mokyklas.
Kai V. Putinas panaikino regioninius rinkimus, Tatarstano prezidentas Mintimeris Shaimiyevas šį žingsnį pavadino „prievartine ir skausminga priemone“. Tačiau, metams bėgant, autonomijos perspektyva vis labiau tolo.
Maskva vis dar tvirtai laiko visų regionų kontrolės vadeles, tačiau per 10 ar 20 metų situacija gali pasikeisti. Daug kas priklausys ir nuo D. Medvedevo įpėdinio.
Tačiau viena galima tvirtai teigti – Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybės pripažinimas Rusijos separatistiniams judėjimams turėjo įkvėpti nemažą viltį.
Parengta remiantis „International Herald Tribune“ medžiaga