Aleksandras Golcas
Portalas ej.ru gegužės 4 d. išspausdino karinio apžvalgininko Aleksandro Golco straipsnį apie karo, kurį Rusija kariauja Ukrainoje, pobūdį. Pateikiame šio straipsnio vertimą į lietuvių kalbą.
Gegužės švenčių dienomis Ukraina visiškai priartėjo prie pilietinio karo padėties. Didžiausia tragedija įvyko Odesoje. Ten prorusiškai nusiteikę aktyvistai užpuolė Ukrainą palaikančių futbolo aistruolių maršą. Užpuolikai, kaip aiškėja iš daugelio nuotraukų ir vaizdo įrašų, naudojo šaunamuosius ginklus. Tačiau kiekybinė persvara buvo proukrainietiškų „ultrų“ pusėje. Jiems pavyko suvaryti priešininkus į Profsąjungų rūmus. Kadangi ir viena, ir kita pusė mėtė vieni į kitus padegamuosius mišinius, pastatas užsidegė, jame žuvo daugiau nei keturiasdešimt žmonių. Maskva tuojau pat pavadino tai Katynės tragedijos pasikartojimu.
Kremliaus propagandistai šią tragediją bemat susiejo su Kijevo valdžios bandymu įvesti kontrolę keliuose Ukrainos pietryčių miestuose, užgrobtuose tų, kuriuos Rusijos žiniasklaida vadina „federalizacijos šalininkais“. Atvirai sakau, kad visa ši operacija man atrodo kaip akivaizdi Kijevo valdžios klaida. Bet atleistina klaida: esant situacijai, kai Rusija aneksavo Krymą, o separatistai užgrobia vieną miestą po kito, visuomenė iš Ukrainos vadovų reikalauja ryžtingų veiksmų. Tačiau per pastaruosius dešimtmečius niekam nėra pavykę laimėti prieš pusiau karines formuotes, kurios nesivaržydamos taikius gyventojus naudoja kaip gyvąjį skydą. Tokiu atveju karinė pergalė beregint pavirsta pralaimėjimu: reguliarioji kariuomenė neišvengiamai yra apkaltinama nepagrįstu jėgos naudojimu. Bet dažniausiai taikių gyventojų (arba tų, kurie pristatomi kaip taikūs gyventojai) žūties grėsmė sustabdo operaciją. Taip buvo amerikiečiams Somalyje 1993 metais, o po dešimties metų – Irake ir Afganistane. Tai nepriklauso nuo kariškių kovinio pasirengimo. Paprasčiausiai – nuo Antrojo pasaulinio karo (kai visuomenė atlaidžiau žvelgė į taikių gyventojų aukas – tai buvo neišvengiama karo veiksmų dalis) kardinaliai pasikeitė moralė. Politikams, davusiems tokį įsakymą, jau niekas nebeatleidžia „ašaros vaiko aky“.
Net jeigu pasiseka užimti vieną ar kitą atramos punktą ar miestą, priešininkai tuojau pat užgrobia kitą. Taip šiandien, kai aplink Slovjanską gniaužiasi apsupties žiedas, „federalizacijos šalininkai“ užgrobia karinį komisariatą Luhanske. Pavyksta užgesinti karštąjį tašką Luhanske, tuojau pat naujas atsiranda kitur.
Kai kurie kolegos paskubėjo parašyti, kad Maskva demonstruoja naują karinių veiksmų tipą. Pasakysiu, kad karo teorijos požiūriu čia nėra nieko naujo. Dar Sun Czi rašė: „Šimtą kartų susiremti ir šimtą kartų laimėti – tai ne geriausia; geriausia – nugalėti priešo armiją nekariaujant.“ „Maištininkų karo“ teoriją išsamiai išgvildeno pulkininkas Eugenijus Mesneris, vienas iš žymių rusiškojo užsienio karinių teoretikų. „Politika pakelia prieš kariuomenę milijonines netradiciškai kovojančių priešų mases, kariuomenės užnugaryje pakelia dalį savos tautos, kovojančios prieš valdžią ir kariuomenę, pačioje kariuomenėje sukelia politines dezertyravimo, išdavystės ir nepaklusnumo nuotaikas. Operaciniai „katilai“ ir „ežiai“ yra niekis, palyginti su ta fizinės apsupties būsena, kurioje gali atsidurti reguliarioji kariuomenė teritorijoje, knibždančioje netradicinių kovotojų, ir su moralinės apsupties būsena, kai savo tautoje verda politinės aistros“, – taip jis rašė daugiau nei prieš pusę amžiaus. Įtariu, kad ir tarp užsienio karo teoretikų atsiras tokių, kurie priėjo prie panašių išvadų.
Kaip ten bebūtų, tenka konstatuoti: Rusija prieš Ukrainą kariauja nepralaimimą maištininkų karą (jeigu, žinoma, domėn neimsime ekonominių Vakarų sankcijų). Kad ir kaip įnirtingai Maskva neigtų dalyvaujanti jame, faktai kalba patys. Ukrainos armijos sraigtasparniai prie Slovjansko buvo numušti nešiojamaisiais zenitiniais-raketiniais kompleksais (NZRK). Jų nebuvo nei Ukrainos milicijos, nei saugumo tarnybos poskyriuose, maištininkai negalėjo jų ten užgrobti. Be to, kad galėtum tinkamai naudotis NZRK, reikia nemenkos patirties. Jeigu NZRK pasirodė ne kartu su rusų specialiosios paskirties žvalgybinėmis-diversinėmis grupėmis, reikia manyti, kad jie buvo nupirkti toje pačioje parduotuvėje, kur, Vladimiro Putino žodžiais tariant, „mandagūs žmonės“ Kryme nusipirko savo ekipuotę.
Gegužės švenčių dienomis ėmė aiškėti ir strateginės Kremliaus užmačios. Naudodamasis maištininkų karo metodais ir nežabota propaganda, Kremlius tikisi palaikyti nestabilumą pietinėse ir rytinėse Ukrainos srityse. Šis nestabilumas leis prezidento rinkimus Ukrainoje paskelbti neteisėtais. Todėl šalyje įsivyraus chaosas. Ir tai bus parodomasis išplakimas rykštėmis, skirtas tiems, kurie posovietinėje erdvėje surizikuos bent pagalvoti apie europinį pasirinkimą.
Akivaizdžia šio puikaus plano išdava tapo NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojo Aleksandro Veršbou (Alexander Vershbow) pareiškimas: esant dabartinėms aplinkybėms Šiaurės Atlanto aljansas yra pasmerktas laikyti Rusiją potencialia priešininke, o JAV gynybos ministras Čakas Heigelas (Chuck Hagel) jau paragino Vakarų šalis didinti karines išlaidas. Žinoma, tai neįvyks bematant. Tačiau įvyks gana greitai. Ir tada Rusija bus pasmerkta ginklavimosi varžyboms su Vakarais. Ankstesnės tokios varžybos baigėsi SSRS subyrėjimu...
