„Tam tikra prasme aš esu nustebęs, kad šiam sprendimui priimti prireikė tiek laiko. Prieš tryliką metų, kai pasirodė mano knyga „Berlin: The Downfall“, Rusijos ambasadorius Londone Grigorijus Karasinas (šiandien jis – užsienio reikalų ministro pavaduotojas) apkaltino mane „melagingų, įžeidžiančių ir šventvagiškų prasimanymų apie Raudonąją armiją“ skleidimu, o vėliau pasikvietė pas save pietų. „Papietausim su vodka, tik mes abu“, – mano nuostabai, tuomet siūlė jis. Aš džiaugsmingai sutikau, ir mes pasidalijome savo požiūriais į istoriją. Ambasadorius pasakojo apie tų laikų dvasią, apie tai, kad siaubai ir netektys, kuriuos išgyveno mažiausiai trys sovietų kartos – Pirmasis pasaulinis karas, revoliucija ir pilietinis karas, badas, valymai ir nacistinės okupacijos neįsivaizduojamas košmaras – reiškia, kad netgi tiems, kurie smerkia stalinizmą, 1945-ųjų pergalė yra „šventa“. Pasakodamas apie masinius prievartavimus, aš tokius žmones siaubingai įžeidžiu“, – tęsia pasakojimą A. Beevoras.
Tai, aišku, tiesa, tačiau apsimesti, kad jokių išprievartavimų nebuvo – reikštų, sutikti su sovietinės propagandos mitais. Daugybė Rusijos archyvų šaltinių nepalieka iš tų mitų akmens ant akmens. Generolas Cygankovas, 1-ojo Ukrainos fronto politinio skyriaus vadas, vadovaujamas maršalo Konevo, atsiskaitinėjo Maskvai apie tai, kad Raudonosios armijos kariai ir karininkai vykdo masinius jaunų sovietų moterų, išlaisvintų iš priverstinio darbo Vokietijoje, prievartavimus. Cygankovas rekomendavo vadovybei drausti nukentėjusioms moterims po repatriacijos mesti šešėlį ant Raudonosios armijos smogikų.
NKVD divizijų raportuose iš Rytų Prūsijos užsimenama apie vokiečių moterų savižudybes, kurios jau nebegalėjo pakęsti smurto. Tuos raportus ant savo stalo gaudavo NKVD vadas Lavrentijus Berija, ir asmeniškai Josifas Stalinas. Sovietų karo korespondentų ir karininkų dienoraščiuose galima aptikti aprašymus to, ką jie išvydo. Viena žurnalistė sovietų kariuomenę vadino „prievartautojų armija“, tačiau, aišku, tai yra perdėta emocija. Prievarta užsiėmė toli gražu ne visi, ir daugelis sąžiningų komunistų buvo paklaikę iš siaubo dėl savo bendražygių veiksmų. Dažnai minimi žydų kilmės kariai, kurie turėjo prisikaupę ženkliai daugiau pretekstų kerštui, tačiau kurie, priešingai, darė viską, kad išgelbėtų moteris nuo prievartos.
Karininkams buvo neįtikėtinai sunku išlaikyti savo karių discipliną, prigėrę prieš „vakarinę medžioklę“, galėjo su tokiu pačiu lengvumu sušaudyti ir savo vadą. Mums yra diegiama absoliučios Stalino kontrolės idėja. Tačiau Raudonoji armija, kurioje karo pabaigoje, vietoje kritusiųjų atveždavo didžiulį kiekį jaunuolių be jokio pasirengimo, išsiskyrė ypač žema disciplina. Kiekvieną kartą, kai tik nutildavo šūviai, smogikai paprasčiausiai išsilakstydavo užsiimti plėšimais ir prievartavimais.
Autorių labiausiai gąsdina tai, kad eilinį sykį valdžia bando mums primesti savo istorijos versiją. „Aš esu kategoriškai prieš panašius bandymus diktuoti teisybę, nežiūrint to, apie ką yra kalbama – apie Holokaustą, armėnų genocidą ar „šventąją 1945-ųjų pergalę“. Kai 2009 metais Sergejus Šoigu dar buvo nepaprastųjų situacijų ministerijos vadas, jis bandė prastumti baudžiamąją atsakomybę už Raudonosios armijos veiksmų Antrojo pasaulinio karo metais kritiką. Jis pareiškė, kad tai „lygu Holokausto neigimui“. Dabar S. Šoigu – gynybos ministras, daugelis jį laiko V. Putino perėmėju, ir jam, galų gale pavyko pasiekti, kad Dūma priimtų šį įstatymą, kurio bausmės numato penkerius metus kalėjimo. Taigi pagal rusų įstatymas aš esu nusikaltėlis, tačiau aš iki šiol gaunu kvietimus iš dabartinio rusų ambasadoriaus. Matyt, Winstonas Churchillis buvo teisus, kai sakė, kad Rusija – tai „mįslė, suvyniota į paslaptį, paslėptą viduje galvosūkio“, – rašo A. Beevoras.
