lavrentijus berija

Gal mūsų likimus lemiančios žvaigždės kaltos, gal į niūrųjį metą brendanti gamta taip sutvarkė, tačiau seniai pastebėta, kad rugpjūtis – tai ne tik persilaužimo Visatoje metas, bet ir didžiųjų kataklizmų, karų, pavojingų sąmokslų, tragedijų periodas. Kaip aiškina žinynai, lotyniškas šio mėnesio pavadinimas buvo suteiktas Romos imperatoriaus Augusto garbei. Jis įsakė rugpjūčiui duoti tiek dienų, kiek liepai davė Antikos užkariautojas Julius Cezaris, mirus Egipto karalienei Cleopatrai VII-ajai.

Lavrentijus Berija mums daugiausia žinomas kaip nekaltų žmonių budelis ir moterų prievartautojas. Tačiau kaip tik jis susilpnino Lietuvos rusinimą. Katynės tragedija Praėjusį rašinį baigėme pasakojimu apie tai, kaip į valdžią atėjo L. Berija. Jis greitai išsikovojo Josifo Stalino pasitikėjimą ir 1941 metais buvo paskirtas Liaudies komisarų tarybos (taip tuo laiku buvo vadinama ministrų taryba) pirmininko pavaduotoju.

Balandžio 20 d. sukanka 120 metų nuo Adolfo Hitlerio gimimo. Gera proga ką nors parašyti apie „Valkiriją“. Kad ir kaip norėtųsi susitelkti ties filmu, sunku apeiti neaprėpiamas istorines aplinkybes. Hitlerio reikia ieškoti po milžiniška istorinės medžiagos krūva. Kartais geriau išvis neminėti jo vardo, kadangi tai nukreipia mintį išvažinėtomis provėžomis.

Naujausiame „Balsas.lt savaitės“ numeryje žurnalisto pasakojimas apie tai, kad SSRS specialiųjų tarnybų panosėje kariniam pramoniniam kompleksui priklausančioje įmonėje „Fermentas“ 1988 metais veikė Sąjūdžio „smegenų centras“. Praėjusiame „Balsas.lt savaitės“ numeryje rašėme apie Sovietų Sąjungos karinį mokslinį kompleksą „Biopreparatai“, kuriam Lietuvoje priklausė penkios įmonės.

„Nenutrūkstančios kautynės, mes užmiršom, kada paskutinįsyk miegojom ar valgėm, o dėl nemigos ir žvėriško nuovargio į žūtį ar išgyvenimą žvelgėm visiškai abejingai. Užmuš, na ir velniop, kad tik greičiau baigtųsi toji kankynė šiam sniego pragare.“ Iš Antrojo pasaulinio karo veterano Jakovo Zacharovičiaus Šeino atsiminimų apie 16-osios divizijos kautynes su vokiečiais ties Aleksejevka 1943-iųjų vasarį.

Šią savaitę Rusijos nacionalistai greta Latvijos ambasados Maskvoje degino Latvijos režisieriaus Edvino Šnorės, savo filme siekusio atskleisti modernios Rusijos aklumą kriminalinės Sovietų Sąjungos istorijos atžvilgiu, atvaizdus. Kaip rašo „The Economist“,  jo filmas „Sovietinė istorija“ yra pats geriausias priešnuodis nuo nepatogių faktų iškarpymo iš istorijos. Filmas patraukia savo drąsa bei bekompromisiu požiūriu. Nors juosta prasideda pasakojant istoriją apie 7 mln.

Karo istorija atrodo kitaip, kai į ją žvelgiama mažųjų valstybių požiūriu - tų valstybių, kurios buvo išduotos, užgrobtos, padalytos. Verta prisiminti kai kuriuos Antrojo pasaulinio karo epizodus, savotiškas kryžkeles, kada dabar beveik pamiršti sprendimai palaidojo vienokius ar kitokius strateginius planus, paveikė kariaujančių koalicijų sudėtį.

Josifas Stalinas mirė prieš 50 metų ne nuo kraujo išsiliejimo į smegenis, o buvo nunuodytas savo artimiausių bendražygių, būgštavusių, kad jis galbūt gali ryžtis įvelti Sovietų Sąjungą į karą su Amerika.