Šią savaitę Rusijos nacionalistai greta Latvijos ambasados Maskvoje degino Latvijos režisieriaus Edvino Šnorės, savo filme siekusio atskleisti modernios Rusijos aklumą kriminalinės Sovietų Sąjungos istorijos atžvilgiu, atvaizdus. Kaip rašo „The Economist“, jo filmas „Sovietinė istorija“ yra pats geriausias priešnuodis nuo nepatogių faktų iškarpymo iš istorijos.
Filmas patraukia savo drąsa bei bekompromisiu požiūriu. Nors juosta prasideda pasakojant istoriją apie 7 mln. ukrainiečių nužudymą 1933 metais, ji nėra tik grynas nusikaltimų katalogas. Pagrindinis filmo tikslas yra parodyti sąsajas – filosofines, politines bei organizacines – tarp nacistinės bei sovietinės sistemų.
Kaip teigia viena iš filme pasirodančių antikomunistinių žvaigždžių Francoise Thom: „Nacizmas buvo paremtas klaidinga biologija, o marksizmas – klaidinga sociologija“. Pavyzdžiui, marksistinė svajonė apie „naująjį žmogų“ tarsi veidrodis atspindi nacių idėją apie rasinę viršenybę. Naciai žudė iš rasistinių paskatų, o sovietai koncentravosi ties klasinių priešų išnaikinimu. Tačiau masinė žmogžudystė lieka masine žmogžudyste.
Filme atskleidžiama ir tai, kad ankstyvojoje savo istorijoje naciai idealizavo Leniną (Josefas Goebbelsas pareiškė, kad savo didingumu Leninas yra antras po Adolfo Hitlerio). Bene pats geriausias filmo epizodas rodo nacistinių bei komunistinių propagandinių plakatų, kurie remiasi praktiškai identišku dizainu, poras: raumeningi darbininkai, herojiškai besiaukojantys partijos bei valstybės vardan, švytinčios mažos baltaplaukės mergaitės, kumščiai naikinantys priešus, kūjai, suskaldantys grandines. Jei ne svastika bei kūjis su pjautuvu, būtų sunku atskirti, kuris plakatas kam priklauso.
Molotovo-Ribbentropo pakto iliustracija yra itin prikaustanti: sovietiniai radijo imtuvai duoda nurodymus prieš Lenkiją oro antskrydžius rengiantiems vokiečių bombonešiams. Sovietinė jūrų bazė greta Murmansko padėjo naciams atakuoti Norvegiją. Sovietų slaptoji policija treniravo Gestapo narius ir okupuotoje Lenkijoje diskutavo su naciais „žydų klausimo“ sprendime.
Bendradarbiavimas buvo paremtas rašytiniu susitarimu, kurį pasirašė liūdnai pagarsėjęs NKVD vadas Lavrentijus Berija. „NKVD siūlys sovietinei Vyriausybei programą, kaip sumažinti žydų bei žydiškų palikuonių, gyvenančių mišriose santuokose, dalyvavimą valstybės institucijose, kultūros bei švietimo sferoje“ – rašoma paskutiniajame susitarimo sakinyje. Rusija teigia, kad dokumentas yra klastotė.
Įspūdinguose archyviniuose filmo kadruose rodoma, kaip 1939 metų gruodį Berlyne Raudonosios armijos karininkai sako tostus savo kolegų iš SS garbei. 1940 metais Sovietų Sąjunga tapo vienu didžiausių grūdų bei naftos tiekėjų nacių karinei mašinai, o Vakarų Europos Komunistų partijos buvo raginamos sabotuoti antinacistinę rezistenciją.
„Gera matyti Paryžiaus darbininkus kalbantis su vokiečių kariais tarsi su draugais“ – skelbiama 1940 metais išspausdintoje komunistinėje publikacijoje. Tuomet Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministro pareigas ėjęs Viačeslavas Molotovas teigė, kad kova su nacizmu yra nusikaltimas. Panašūs pareiškimai, kurie buvo publikuojami kiekviename sovietiniame laikraštyje, buvo nedelsiant pašalinti po A. Hitlerio išdavystės.
Kažkas visiškai panašaus įvyko ir Vakaruose. Nacių karo nusikaltimai buvo atskleisti, o jų sovietiniai bendrai yra iki šiol laikomi gerbtinais karo veteranais. Bet koks bandymas įvykdyti teisingumą susilaukia itin priešiško Rusijos atsako. „Šalin rankas nuo mūsų senelių“ – buvo užrašyta ant vieno plakato, su kuriuo „Jaunosios Rusijos“ aktyvistai rengė demonstraciją prie Latvijos ambasados. Geresnis klausimas veikiau būtų: „kas iš tikro nutiko?“.
E. Šnorė su Europos Parlamento parama sukūrė aštrų provokuojantį darbą. Jo tonas, technika ir kompozicija gali susilaukti kritikos. Tačiau tie, kurie nori filmą uždrausti, pirmiausia turėtų jį paneigti.
