Karo istorija atrodo kitaip, kai į ją žvelgiama mažųjų valstybių požiūriu - tų valstybių, kurios buvo išduotos, užgrobtos, padalytos.
Verta prisiminti kai kuriuos Antrojo pasaulinio karo epizodus, savotiškas kryžkeles, kada dabar beveik pamiršti sprendimai palaidojo vienokius ar kitokius strateginius planus, paveikė kariaujančių koalicijų sudėtį.
Ekspedicija į Kareliją
Britanijos, Prancūzijos ir Sovietų Sąjungos karinio bendradarbiavimo galimybė nebuvo akivaizdi 1939 metų rugsėjo 1-ąją, kai Wehrmachtas užpuolė Lenkiją. Priešingai - SSRS galėjo būti anglų ir prancūzų užpulta kaip Vokietijos sąjungininkė.
1940 metų kovo 5 dieną Švedija atsisakė leisti pasinaudoti savo uostais Britanijai ir Prancūzijai, ketinusioms ekspediciniu korpusu paremti Suomiją, kuri tuo metu kariavo su SSRS. Būta Prancūzijos admirolo Darlano plano, pagal kurį į Kareliją turėjo būti pasiųsti britų, prancūzų ir tuomet jau nacių bei sovietų užkariautos Lenkijos daliniai, atsidūrę užsienyje. Tikėtasi, kad Karelija gali tapti ir Rusijos baltųjų emigrantų telkimosi vieta, iš kurios būtų galima įžiebti antistalininį sukilimą ar perversmą SSRS. Švedijai atsisakius, Britanija ir Prancūzija nesiryžo subombarduoti Baku naftos verslovių ir taip sunaikinti sovietų bei vokiečių energetinių išteklių - mat SSRS tiekė naftą savo sąjungininkei Vokietijai. 1940 metų birželį Prancūzijos armiją ištiko katastrofa ir vokiečių tankai riedėjo per Paryžių su sovietinio žibalo pilnomis talpomis.
Švedijos valstybės nenoras veltis į SSRS ir Suomijos konfliktą nelabai atitiko eilinių švedų nuotaikas - suomių pusėje kovėsi du švedų savanorių batalionai, švedų aviacijos eskadrilė. Iš viso prieš sovietus kovėsi apie 11 tūkst. užsienio savanorių.
Yra pagrindo manyti, kad Švedija atsisakė praleisti Britanijos ir Prancūzijos dalinius, nes bijojo, kad Suomijoje atsidūrusios tų valstybių pajėgos gali bet kada okupuoti geležies išteklių turtingus Švedijos rajonus ir galiausiai blokuoti šalies uostus.
Švedija per Antrąjį pasaulinį karą Vokietijai buvo labai svarbi geležies rūdos, plieno, rutulinių guolių, staklių tiekėja. Esama vertinimų, kad kiekvieno vokiečių tanko plienas apie 70 proc. buvo švediškas.
Švedijos atžvilgiu SSRS turėjo mažiau skrupulų. Sovietai per Antrąjį pasaulinį karą paskandino kelias dešimtis Švedijos transportinių laivų, pasiuntė į aną pasaulį kelis šimtus jūrininkų. Pirmoji ataka - 1939 metų gruodžio 29dieną (povandeninis laivas užpuolė tanklaivį), paskutinė - 1945 metų balandžio 25 dieną (aviacija subombardavo žvejų laivą). Savo ruožtu švedai per šį nepaskelbtą karą paskandino kelis sovietų povandeninius laivus.
1940 metų balandį naciams užpuolus Daniją ir Norvegiją, švedai iš paskutiniųjų stengėsi laikytis neutraliteto, tačiau buvo priversti leisti vokiečių tranzitą - pradžioje humanitarinį, o po galutinės Norvegijos okupacijos - ir karinį. Už tranzitą vokiečiai gerai mokėjo, todėl kai kas juokauja, kad tai buvo Švedijos geležinkelių aukso amžius.
Lenkijos galimybė
Aštrialiežuvis Lenkijos žiniasklaidos veteranas Jerzy Urbanas (Ježis Urbanas), savo laiku buvęs generolo Wojciecho Jeruzelskio spaudos atstovas, šį vasarį paskelbė straipsnį „Hitleris buvo teisus“, kuriame klausia: „Kokio velnio tie idiotai - maršalas Rydz-Smigly ir ministras Juzefas Bekas ryžosi kariauti su Hitleriu?“
Anot J. Urbano, Antrosios Žečpospolitos sąjunga su Britanija ir Prancūzija buvo klaida. Lenkijai reikėjo sutikti su Hitlerio reikalavimais: visiškai atsisakyti Vokietijos labui priėjimo prie jūros ir Dancigo, taip pat užtikrinti vokiečių mažumos teises Lenkijoje. Po to prisijungti prie Vokietijos, Italijos ir Japonijos Antikominterno pakto ir siekti Vokietijos vasalinės valstybės statuso, kokį turėjo Bulgarija, Rumunija, Vengrija. Eidama tokiu keliu, Lenkija kartu su Vokietija galiausiai būtų užpuolusios SSRS. J. Urbanas vardija tokios politikos naudą: Lenkija būtų išsaugojusi dalinę autonomiją, išvengusi vokiečių ir sovietų okupacijos 1939-aisiais, milžiniškų civilių gyventojų aukų (jų žuvo apie 6 mln.), įskaitant ir didesnę dalį 3 mln. Lenkijos žydų; būtų išsaugotas per Antrąjį pasaulinį karą sunaikintas nacionalinis turtas (apie 600 mlrd. JAV dolerių); nebūtų buvę 1944 metų Varšuvos sukilimo, per kurį buvo išgriauta šalies sostinė, žuvo apie 200 tūkst. žmonių.
Pasak J. Urbano, Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Lenkijos vadovai veikė ne savo šalies naudai, nes per daug paisė garbės. Savo išvedžiojimus jis užbaigia tokia išvada: Lenkijos ir Vokietijos sąjunga nebūtų nulėmusi Antrojo pasaulinio karo baigties, nes Stalinas vis tiek būtų sumušęs Hitlerį, Lenkijoje būtų įtvirtintas komunistinis režimas, Lenkija būtų praradusi rytines žemes ir gavusi kaip kompensaciją dalį Vokietijos. Kitaip sakant, tas pat likimas, tas pat laimikis tik su mažesniais nuostoliais.
Vertinant J. Urbano retro utopiją derėtų neužmiršti, kad šis autorius ir kitais svarbiais lenkams klausimais nevengia akibrokštų. Savo svarstymuose jis neprileidžia, kad Hitleris galėjo laimėti Antrąjį pasaulinį karą. Teigdamas priešingai, J. Urbanas pažeistų vyraujantį politinio korektiškumo konsensą, pagal kurį Hitlerio pergalė būtų buvusi didesnė blogybė nei Stalino pergalė. Tačiau galimos praeities vizijose J. Urbanas ignoruoja bene svarbiausią Antrojo pasaulinio karo dalyką - jo priežastį. Britanija ir Prancūzija paskelbė karą Vokietijai po to, kai ši 1939 metų rugsėjo 1 dieną užpuolė Lenkiją. Jeigu Vokietija ir Lenkija būtų buvusios sąjungininkės, nebūtų buvę jokių priežasčių tokiam Britanijos ir Prancūzijos žingsniui. Hitleris prieš Staliną būtų turėjęs tokius pranašumus: karą vienu frontu ir apie 1 mln. lenkų armiją, kariaujančią vokiečių pusėje.
Žydų Madagaskaras
J. Urbano spėjimas, kad sąjunga su Vokietija būtų apsaugojusi Lenkijos žydus, kelia abejonių. Antai Vengrijoje pirmieji žydų teises ribojantys įstatymai buvo išleisti dar 1938 metais, 1942-aisiais buvo nusavintas žydų turtas, galiausiai 1944 metais Vokietija užėmė Vengriją, ir viena iš okupacijos priežasčių buvo vengrų valdžios nenoras deportuoti žydus į koncentracijos stovyklas. Daugelyje Vokietijos sąjungininkių represijos prieš žydus vyko vėliau, palyginti, tarkime, su Lietuva, kur žydų žudynės prasidėjo vos tiktai naciai okupavo šalį.
Lenkijos valdžia iki Antrojo pasaulinio karo kūrė žydų iškeldinimo į Madagaskarą planus. „Atsarginės tėvynės“ propaguotojas lietuvis Kazys Pakštas žvelgė į kitų nužiūrėtą salą - Lenkija ir Japonija dar 1926-1927 metais nepriklausomai viena nuo kitos svarstė, ar nevertėtų nukreipti į Madagaskarą savo šalių gyventojų pertekliaus. 1937 metais Lenkija pasiuntė į Madagaskarą komisiją, kuri turėjo ištirti žydų perkėlimo į salą galimybę. Komisijos nariai lenkai teigė, kad tenai galima apgyvendinti nuo 40 iki 60 tūkst. imigrantų, nors nariai žydai matė erdvės vos 2 tūkst. ateivių. Lenkija diplomatiniais kanalais zondavo Madagaskarą valdžiusios Prancūzijos požiūrį į tokių planų perspektyvą.
Madagaskaro idėjos nusistvėrė vokiečiai. 1938 metų pabaigoje Vokietija oficialiai ir neoficialiai skleidė žinias, kad Hitleris pasiūlys perkelti Vokietijos žydus į Madagaskarą ir šiuo klausimu derėsis su Prancūzija. Vokietijos Reichsbanko prezidentas zondavo, ar šiam projektui įgyvendinti būtų galima gauti kreditų užsienyje. Jau prasidėjus karui, vokiečiai laikė Madagaskaro planą viena iš būsimo taikos plano sąlygų. 1940 metų liepą sudarytame Vokietijos užsienio reikalų ministerijos vidiniame memorandume „Žydų klausimas taikos sutartyje“ numatomos tokios sąlygos: Madagaskaras atiteks Vokietijai, kuri ten galės steigti karines bazes; 25 tūkst. prancūzų paliks salą; žydai į Madagaskarą bus perkelti prievarta, jie turės autonomiją, tačiau paklus Vokietijos gubernatoriui; žydų perkėlimas į salą vyks konfiskuoto jų turto sąskaita.
Galime tiktai spėlioti, kokiomis sąlygomis žydai būtų gyvenę Madagaskare. Labai norintys žydus iškelti į salą lenkai ten matė vietos daugiausiai 60 tūkst. atvykėlių. Vien pusės milijono Vokietijos ir Austrijos žydų perkėlimas būtų pavertęs Madagaskarą varganu getu, kur tremiama numirti.
Lietuva - Vokietijos protektoratas
J. Urbano politinio retro scenarijaus įgyvendinimas veikiausiai būtų buvęs labai nepalankus Lietuvai. Lenkija turėjo ambicijų plėstis, 1938-aisiais ultimatumu privertė Lietuvą užmegzti diplomatinius santykius. Gavęs į sąjungininkes Lenkiją be Dancigo ir jūros, Hitleris būtų parodęs kilniaširdiškumą ir pasiūlęs Lenkijai plėstis Pirmosios Žečpospolitos kryptimi. Lenkija su Vilniumi, Kaunu, Šventosios uostu ir galbūt Ryga? Na, jau ne... Lietuvai gerai taip, kaip buvo - lenkai elgėsi neapdairiai, užtat paisė savosios garbės.
Kitas klausimas, ar vertėjo Lietuvai pasekti garbingosios Lenkijos pavyzdžiu, kuri 1938 metais dalyvavo Čekoslovakijos dalybose? Kitaip tariant, garbingai smogti lenkams į nugarą ir su vokiečių parama atkovoti Vilniaus kraštą?
1939 metų rugsėjo 1-ąją užpuolę Lenkiją vokiečiai kelis kartus siūlė Lietuvai žygiuoti į Vilnių, žadėjo paremti aviacija. Lietuvos valdžia iš paskutiniųjų bandė laikytis neutralumo, bijojo, kad Prancūzija ir Britanija paskelbs Lietuvai karą. Buvo paisoma ir įvaizdžio - girdi, bandymas pasinaudoti kaimyno tragedija nekaip atrodys.
1939 metų rugsėjo 17 dieną SSRS užpuolė Lenkiją, įsiveržė į tą teritoriją, kur buvo telkiama nuo vokiečių pasitraukusi Lenkijos armija, lenkams tikintis, kad prancūzų ir britų puolimas Vakarų fronte įgalins atsitraukusias pajėgas pulti vokiečius Varšuvos kryptimi. Sovietai galutinai sutriuškino Lenkiją, taip palengvindami karą vokiečiams, tačiau nemažai lenkų sugebėjo pasitraukti į Vakarus per Rumuniją. Prancūzija ir Britanija karo SSRS nepaskelbė.
Vokietija, nusivylusi Lietuvos pasyvumu, pagal papildomus Molotovo-Ribbentropo pakto protokolus perleido Lietuvą SSRS, o ši pasiūlė Lietuvai Vilnių su „priedais“ - sovietų įgulomis. SSRS buvo pradėti rengti mokykliniai atlasai su dar neegzistuojančiais pavadinimais - „Litovskaja SSR“, „Latvijskaja SSR“. Kas netiki - lai pasižiūri bibliotekoje: tie mokykliniai atlasai pasirašyti spaudai prieš 1940 metų birželio 15 dieną.
Atsisakiusi pulti Lenkiją, Lietuva prarado galimybę tapti Vokietijos protektoratu ir, pati to nežinodama, pasirinko sovietinės SSR likimą. Lietuvos sąjungos su Vokietijos galimus privalumus įvardijo J. Urbanas, kalbėdamas apie Lenkiją: valstybinės autonomijos išsaugojimas ir galbūt žydų genocido atidėjimas. Sudariusi sąjungą su Vokietija, Lietuva galėjo išvengti sovietizacijos. Hitleris taip postringavo apie Baltijos šalis (1941 m. rugpjūčio 2 d.): „Kai Rusija sienomis atsitvėrė nuo išorinio pasaulio, tai buvo padaryta tam, kad žmonės negalėtų išvykti iš šalies ir kai ką palyginti. Štai kodėl Stalinas privalėjo įdiegti bolševizmą Baltijos šalyse - kad jo okupacinė armija neturėtų jokių galimybių lyginti savąją sistemą su kita. Pradžioje Stalinas tokių idėjų (t.y. bolševizacijos - A. B.) neturėjo“.
Europoje buvo ir daugiau valstybių, kurios neėmė to, ką siūlė Vokietija. Antai Jugoslavijai buvo siūloma dėtis prie Antikominterno pakto ir dalyvauti 1940 metų spalį Italijos nesėkmingai užpultos Graikijos dalybose - pasiimti tos šalies gabalą su Solonikų uostų. Jugoslavijos valdžia galiausiai prie pakto prisidėjo, tačiau 1941 metų kovo 27 dieną šalyje įvyko sovietų inspiruotas valstybės perversmas, valdžią užgrobė Vokietijai nedraugiškos jėgos. Hitleris ilgai nedvejojo - 1941 metų balandžio 6 dieną įsiveržė į Graikiją, Jugoslaviją ir greitai tas valstybes sutriuškino. Sovietų viltys, kad vokiečiai ilgam įstrigs Balkanuose, nepasiteisino, tačiau Hitleriui vis tiek teko 4 savaitėms atidėti puolimą prieš SSRS.
Žvelgdami į Jugoslaviją J. Urbano žvilgsniu, galėtume spėlioti dėl Jugoslavijos ir Vokietijos sąjungos galimos naudos: šalis būtų išvengusi nacių okupacijos, kartu su ja prasidėjusio Jugoslavijos tautų tarpusavio pjudymo, vokiečių vykdyto žydų ir kroatų vykdyto serbų genocido, įvairių tarpusavyje besirungiančių jėgų pasipriešinimo vokiečiams, galiausiai - Josipo Broz Tito komunistų pergalės ir su tuo susijusio kitų pasipriešinimo dalyvių represavimo.
Lietuviai ir čečėnai
Vienas toks apie lietuvius rašantis rusų istorikas pavadino juos „Pabaltijo čečėnais“. Girdi, ir besipriešindami kryžiuočiams, ir kariaudami iš esmės beviltišką partizaninį karą su sovietais, lietuviai parodę ypatingas savybes, kokios būdingos kalniečiams, pavyzdžiui, Nepalo gurkams (Ghurkas), sudarantiems elitinius britų dalinius, ar čečėnams.
Žvelgiant retrospektyviai, pokarinė Lietuvos partizanų rezistencija sovietams yra šlovingiausias ir tragiškiausias metas XX a. Lietuvos karų istorijoje. Rezistencija atperka visišką Lietuvos valdžios sumaištį 1940 metų birželį. Lietuvių partizanų kariniai nuostoliai lygintini su suomių nuostoliais per 1939-1940 metų Žiemos karą (apie 25 tūkst. žuvusiųjų).
Kitas klausimas, kodėl Lietuvos elitui pritrūko nuovokos ir ryžto kariauti su sovietais 1940-aisiais ir taip pastatyti Lietuvą greta tokių valstybių kaip Lenkija, Suomija, Jugoslavija, Graikija, Norvegija, Nyderlandai, Belgija, kurios kovojo esant didžiulei priešininko persvarai?
Ar pasipriešinimas keleriopai pranašesniam priešui reiškia tautos savižudybę? Ar galima apginti lygumų kraštą be pelkių kaip Karelijoje ar kalnų kaip Jugoslavijoje? Gal ir galima - kokią savaitę.
Nyderlandai, turėdami 9 divizijas (90 tūkst. karių), 9 bombonešius, 60 nusenusių biplanų, apie 50 modernių lėktuvų ir muziejinę artileriją (50 proc. pabūklų pagaminta iki 1880 m.), pasipriešino vokiečiams, 1940 metų gegužės 10 dieną puolusiems su 24 pėstininkų divizijomis (460 tūkst. karių), desantavusiems 12 tūkst. parašiutininkų. Olandai laikėsi per kelis šimtus metų patikrintos taktikos: ginti tiktai didžiuosius miestus ir užtvindyti jūros vandeniu kuo daugiau žemės. Užtvindyti vokiečių nepavyko - karas truko nuo 1940 metų gegužės 10-osios iki gegužės 15 dienos. Nyderlandų nuostoliai - 2076 žuvusieji. Vokiečiai vien parašiutininkų prarado 4 tūkst. Virš Olandijos vokiečiai neteko 328 lėktuvų iš 1024 dalyvavusių antpuolyje. Politiniai pasipriešinimo vaisiai - Nyderlandų karalienė paliko šalį, Londone buvo suformuota Nyderlandų vyriausybė tremtyje. Naciams nebuvo jokio pagrindo teigti, kad šalis savo noru pasidavė Trečiajam Reichui.
Apie 640 tūkst. kariuomenės turėjusi Belgija priešinosi 18 dienų.
Aišku, galima manyti, kad olandai ir belgai narsiai gynėsi, nes jautė tvirtą britų ir prancūzų užnugarį. Deja, britams teko bėgti iš žemyno per Dunkirką, 1940-ųjų birželį Prancūzija kapituliavo.
Tarp nukariautų šalių elito būtą kietų vyrų. Sutriuškintos Lenkijos vyriausiasis kariuomenės vadas maršalas Edwardas Rydz-Smygly manė, kad gali nuplauti gėdą tiktai tapęs rezistencijos eiliniu. Jis slapta grįžo į tėvynę, mirė nuo širdies ligos Varšuvoje 1941 metų gruodį, palaidotas svetimu vardu - vienas iš tūkstančių tikrų lenkų samurajų.
Grįžkime prie lietuvių palyginimo su čečėnais. Čečėnijoje esama jėgų, kurios nuo 1991 metų iki šiol politinėmis bei karinėmis priemonėmis daugiau ar mažiau sėkmingai siekia nepriklausomybės nuo Rusijos. Čečėnų kare su Rusija būta momentų, kai čečėnų vadai: Džocharas Dudajevas, Aslanas Maschadovas (abu jau žuvę), - priversdavo rusus sėsti prie derybų stalo ar bent jau vaizduoti norą derėtis.
Ar okupuotos Lietuvos istorijoje 1945-1955 metais būta laiko, kai rezistentai galėjo tapti su SSRS besiderančia šalimi - šiuo atveju kalbama ne apie kolaboravimą?
Nuo Stalino mirties 1953 metų kovą iki tų metų liepos pradžios tęsėsi maždaug 100 dienų laikotarpis, kai vienas iš Stalino įpėdinių bandė įgyvendinti keletą „keistų“ iniciatyvų: sustabdė ne vieną politinę bylą, paskelbė dalinę amnestiją, apmaldė „kosmopolitų“ (t.y. žydų) persekiojimą, prabilo apie partinių ir valstybinių organų funkcijų atskyrimą, iškėlė mintį, kad socializmo statyba Rytų Vokietijoje neturi perspektyvų ir Vokietijai geriausiai leisti susivienyti išliekant SSRS įtakos sferoje, sovietinėse respublikose ėmė kelti į valdžią nacionalinius kadrus ir netgi pasiūlė tose respublikos įteisinti apdovanojimus su nacionaline simbolika. Taip, tai buvo Lavrentijus Berija, kad ir kaip liežuvis sunkiai verčiasi tariant jo pavardę. Mes esame įpratę prie demoniško Berijos įvaizdžio, kuris baisesnis už Sančos Pansos bruožų turintį Nikitą Chruščiovą, tačiau Chruščiovas irgi buvo budelis, prie Stalino stengęsis viršyti trėmimų ir sušaudymų normas - antraip nebūtų tapęs Stalino parankiniu.
Ar SSRS užsienio politikoje buvo galima laukti staigmenų, ar Lietuvai būtų atsiradęs netikėtas šansas įgauti kitokį statusą, pavyzdžiui, tapti „nepriklausoma“ satelitine SSRS valstybe ir politinėmis priemonėmis užbaigti partizanų pasipriešinimą sovietams, jei Berija būtų pratraukęs ne 100 dienų, bet ilgam įsitvirtinęs valdžioje? Į tai iš pragaro ar skaistyklos gali atsakyti tiktai Lavrentijus Pavlovičius. Jis buvo sušaudytas kaip Vakarų agentas, panašūs kaltinimai Rusijoje nuolatos keliami Michailui Gorbačiovui. Mintis, kad Gorbačiovo „perestroika“ išaugo iš pragmatiškos Berijos sėklos, nėra jau tokia nepagrįsta - Berija buvo saugumo vadovas, Gorbačiovą iškėlė kitas pragmatiškas saugumietis - Jurijus Andropovas.
Jeigu ne Hitleris
Stalinas iškilo anksčiau nei Hitleris, SSRS anksčiau nei Vokietija pradėjo rengtis dideliam karui. Stalino planas buvo paprastas: vieną kartą nulupti nuo savosios valstietijos devynis kailius, atimti visus eksportui tinkamus išteklius, valstiečius suvaryti į kolchozus, iš jų atimtą grobį už valiutą parduoti užsienyje ir prisipirkus importinės technikos industrializuoti šalį. Industrializacija reiškė ginklavimąsi. Tuo metu, kai SSRS dėl kolektyvizacijos prasidėjo badas, ši šalis tarptautinėje rinkoje buvo viena iš didžiausių grūdų pardavėjų, sukėlusi smarkų grūdų kainų kritimą.
Stalinas veržė plieninę spyruoklę, kuri anksčiau ar vėliau turėjo būti atleista ir kažkam smogti. Toks režimas negali ilgam užsidaryti savo šalies viduje, nes jis konstruojamas kaip vieno šūvio šautuvas. Šautuvas arba iššauna, arba susprogsta. Jei Stalinas 1933 metais būtų turėjęs tokius karinius išteklius, kokius jis turėjo 1941-aisiais, jis būtų perėjęs per Europą kaip per sviestą ir vargu ar Maginot linija Prancūzijoje jį būtų sulaikiusi.
Akivaizdu, kad Europa galėjo pasipriešinti Stalino agresijai tiktai jungtinėmis pajėgomis. Britanijos ir Prancūzijos taktika Hitlerio atžvilgiu priminė dresavimui sunkiai paklūstančio kovinio šuns šėrimą. 1938 metų rugsėjį, kai Hitleris pareikalavo iš Čekoslovakijos atiduoti Sudetus, ši šalis buvo mobilizavusi per 1,2 mln. vyrų, iš kurių apie 970 tūkst. buvo pasirengę kovai. Čekoslovakija turėjo puikią karinę pramonę, tvirtoves kalnuose. Čekoslovakijos ir jos sąjungininkės Prancūzijos karinės pajėgos buvo dvigubai gausesnės už Wehrmachtą. Karinį Sudetų krizės sprendimą vokiečių generolai laikė avantiūra ir buvo pasirengę 1938 metų rugsėjo 28-ąją nuversti ar nužudyti Hitlerį. Tačiau tą dieną Britanija ir Prancūzija sutiko su Hitlerio sąlygomis, o palikta viena Čekoslovakija nesipriešino. Generolai nesiryžo versti Hitlerio. Tačiau jei dėl Sudetų krizės Hitleris būtų buvęs suraitytas, kas vėliau būtų raitęs Staliną?
1938-ieji buvo Hitlerio sėkmių viršūnė. Prie Vokietijos prijungta Austrija, Klaipėdos kraštas, Sudetai. Demokratinės šalys smerkė Hitlerio antisemitizmą, bet atsisakė padidinti žydų imigrantų kvotas (konferencija Eviane, Prancūzija, 1938 metai).
Tačiau kovinis šuo pasirodė pasiutęs. Nepasitenkino Sudetais, okupavo visą Čekoslovakiją, suskaldydamas ją į Bohemijos ir Moravijos protektoratą bei „nepriklausomą“ Slovakiją. Taip Hitleris prarado didesnę dalį britų ir prancūzų pasitikėjimo. Agresija prieš Lenkiją privertė dresuotojas - Britaniją ir Prancūziją - paskelbti pasiutėliui karą.
1941 metų birželio 22 dieną Hitleris smogė SSRS ir tarsi pateisino dresuotojų viltis. Užuot praskrodusi Europą, stalininė spyruoklė ėmė dar labiau spaustis, tačiau paskui išsitiesė. Kokia buvo jos tikroji galia, rodo riba, iki kurios Raudonoji armija nuėjo 1945 metais.
Pasaulio istorija su Stalinu, tačiau be Hitlerio - tai istorija, kurioje vakarinė SSRS siena yra neapibrėžta - gal Prancūzijos, o gal ir Airijos krantas.
