Rusija ir Baltarusija pasirašė susitarimą dėl bendros sąjunginės valstybės išorinės sienos apsaugos, kuriuo vadovaujantis bus kuriama integruota regioninė oro gynybos sistemos, tai yra vieninga priešlėktuvinės gynybos sistemos (PLGS). Dokumentai pasirašyti antradienį per sąjunginės valstybės Aukščiausiosios tarybos posėdį, kuris buvo atidėliojamas nuo lapkričio ir kuriam dabar kartu pirmininkavo Rusijos ir Baltarusijos prezidentai – Dmitrijus Medvedevas ir Aleksandras Lukašenka.
Kaip informuoja RIA „Novosti“, Rusijos karinių oro pajėgų vadas generolas pulkininkas Aleksandras Zelinas jau anksčiau yra pareiškęs, kad integruotą oro gynybos sistemą sudarys 5 oro pajėgų daliniai, 10 priešlėktuvinės gynybos dalinių, 5 techninio aptarnavimo ir paramos daliniai ir vienas elektroninės kavos dalinys. Sistemai vadovaus vienos šalies suvienytų pajėgų vadas, kurį skirs valstybių prezidentai.
Laikraštis „Vremia novostei“ informavo, kad susitikime buvo aptarti ne tik karinio bendradarbiavimo klausimai. Šalys svarstė bendras priemones realizuoti antikriziniam planui, kuris abiejų šalių premjerų buvo pasirašytas prieš keletą dienų – sausio 30-ąją. Dokumentas numato naudoti Rusijos rublį tarpusavio atsiskaitymuose, o Minskas už tai gautų 100 mlrd. rublių paskolą. Taip pat buvo svarstytas muitų kontrolės panaikinimo dviejų šalių pasienyje klausimas. Ši kontrolė veikė nuo pat Muitų sąjungos sukūrimo 1995 metais. Iki šiol Minskas ir Maskva suderino apie 90 proc. prekių nomenklatūros muitų, bet vieningų muito tarifų problema yra įstrigusi. Baltarusijos premjeras Sergejus Sikorskis prieš šį susitikimą pareiškė, kad kontrolės gali būti atsisakyta nuo 2010 m., kiti gi baltarusių pareigūnai tvirtina, kad muitų tarifai bus suderinti jau iki balandžio mėnesio. Bet laikraščio „Vremia novostei“ apžvalgininkas mano, jog tokie pareiškimai atsirado todėl, kad Minskas suinteresuotas gauti Rusijos kreditų ir pigesnių dujų.
Tačiau laikraštis „Kommersant“ įžvelgia ir Maskvos suinteresuotumą stiprinti sąjungą su Baltarusija. Jis rašo, kad atgaivinti daugiau kaip 13 metų atidėliotus projektus Rusiją paskatino A. Lukašenkos dairymasis į Vakarus ir pastaruoju metu padidėjęs Baltarusijos lyderio populiarumas ES šalyse.
Todėl neseniai Minskas iškovojo tokią dujų kainą, kokios ir norėjo, – šiais metais vidutiniškai po 148 dolerius už 1000 kubinių metrų. Taip pat buvo susitarta, kad rusiškų dujų kainos svyravimai per 2009 m. negali viršyti 7 proc. į vieną ar kitą pusę. Už tokį sandorį Maskva pareikalavo, kad 2010 m. „Gazprom“ turėtų 50 proc. „Beltransgaz“ akcijų, todėl dabar paaštrės kova dėl kiekvienos papildomos akcijos, kuri lemtų Baltarusijos energetikos ūkio kontrolę iš Maskvos.
Buvo kilę naujų nesutarimų ir dėl naftos tranzito per Baltarusijos teritoriją. Sausio 5 d. Minskas pareiškė padidinąs tranzito tarifus 23 proc., todėl rusiškos naftos eksportas šios šalies teritorija sausio mėnesį, palyginti su praėjusių metų sausiu, krito 13,2 proc., arba iki 1,735 mln. tonų.
Visą sausį šie ekonominio bendradarbiavimo klausimai buvo virtę politinių pretenzijų kamuoliu. Maskva reikalavo, kad už pigias dujas ir kreditus Minskas pagaliau pripažintų Pietų Osetiją ir Abchaziją. A. Lukašenka ilgą laiką teisinosi, kad tai spręs naujasis parlamentas, kuris buvo išrinktas dar rugsėjo pabaigoje. Dabar, kai, atrodo, ekonominiai šalių santykiai sureguliuoti, Minskas žada, kad šių separatistinių teritorijų pripažinimo klausimas bus svarstomas balandžio 2-ąją. Gruzija savo ruožtu jau perspėjo Minską, kad šis to nedarytų.
Bet grįžkime prie karinio dviejų sąjungos šalių bendradarbiavimo.
Dokumentai dėl bendros PLGS buvo rengiami ilgai. Buvo žadama juos pasirašyti praėjusių metų lapkričio 2-ąją, o paskui gruodžio 1-ąją. Tai lėmė politinės ir ekonominės priežastys. „Grani.ru“ rašo, kad A. Lukašenkos ir D. Medvedevo santykiai buvo tokie šalti, kad apie kokius nors kontaktus, išskyrus priverstinius Baltarusijos vadovo vojažus į Maskvą dėl dujų, nebuvo ir kalbos. D. Medvedevą pykdė tai, kad Minskas vengė pripažinti nuo Gruzijos atsiskyrusias Kaukazo respublikas.
Ekonominė trintis tarp dviejų lyderių taip pat buvo didelė. Minskas turėjo savo kozirius: didinti mokestį už Rusijos ankstyvojo perspėjimo apie raketų smūgį objektų nuomą. O Maskvai buvo būtina vakariniuose Baltarusijos pakraščiuose turėti priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos grupuotę, sustiprintą raketų kompleksais „Iskander“ – kaip atsaką NATO ir JAV planams.
Iki pat antradienio nebuvo aišku, kur bus įkurdintas PLGS valdymo centras, kieno rankose bus „užvedimo raktelis“. Minskas atsargus. Jis bijo, kad jo nedidelių priešlėktuvinės gynybos pajėgų neužgožtų „vyresnysis brolis“. Dabar atsirado ir kitas veiksnys: šiltėjantys santykiai su Vakarais verčia A. Lukašenką manevruoti taip, kad tie diplomatiniai manevrai Maskvai atrodo kaip išsisukinėjimas, Baltarusijai mėginant šlietis prie ideologinių priešų stovyklos.
Dar didesnį Minsko atsargumą sukėlė ūmus Maskvos reveransas naujajam JAV prezidentui Barackui Obamai. Rusijos GP Generalinis štabas užsiminė, kad Kaliningrado srityje mažo nuotolio raketos „Iskander“ nebus dislokuojamos, jei bus įsitikinta, kad Vašingtonas neketina Rytų Europoje dislokuoti savo priešraketinės gynybos sistemos (PRGS) elementų. Nors RF Gynybos ministerija nepatvirtino šios informacijos, apžvalgininkai šį žingsnį vertino kaip ženklą Baltiesiems rūmams arba visuomenės nuomonės zondavimą. Maskvos ir Vašingtono ketinimai pagerinti santykius verčia ir Minską sukti galvą, kaip čia ant to paties grėblio neatsistojus antrąkart. Šveicarijos laikraščio „Le Temps“ apžvalgininkas Bernard‘as Guetta pažymi, kad sustabdyti tokių raketų dislokavimą tarp NATO šalių – Lietuvos ir Lenkijos – esančiame anklave D. Medvedevas nusprendė nepraėjus nė dviem dienoms po pokalbio telefonu su B. Obama.
A. Lukašenka atidžiai stebi tuos procesus, kurie lyg sniego griūtis gali užvirsti krizėje skendintį pasaulį. Minskas mato, kad, pagerėjus JAV ir Rusijos santykiams, Iranas jau nebegalės savo retorikos grįsti šių dviejų didžiųjų branduolinių valstybių priešprieša. Be to, Rusijos leidimas Amerikai naudotis savo pajėgumais kariaujant bendrą su ja antiteroristinį karą Afganistane taip pat reiškia, kad Teherano šansas tik vienas: prisijungti prie to bendro fronto ir taip baigti 30 metų trunkantį konfliktą su JAV. Vadinasi, ir Minsko santykiai su Teheranu tuomet turi nueiti nuo „blogio ašies“ santykių bėgių. Dar daugiau: tokiu atveju Iranas nustotų pilti žibalą į Izraelio ir palestiniečių konfliktą Gazos ruože ir pietų Libane, ginkluoti „Hamas“ bei „Hezbollah“.
Žinoma, rašo „Le Temps“, iki to dar labai toli, tačiau perspektyva aiški: jei dar kokia juoda katė neperbėgs Rytų ir Vakarų santykių kelio, tai ir šalia to kelio stovintys (pirmiausia – A. Lukašenka) turės atiduoti pagarbą juo einantiems arba prisidėti prie šios taikios procesijos...
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
