Pradėjo Rusijos vadovas tradiciškai: pažymėjęs, kad saugumą pasaulyje galima garantuoti tik kartu su Maskva, o ne bandant nustumti ją į šalį, perėjo prie kaip niekad aštrios Vakarų politikos kritikos (aštresnės negu Miunchene). Ją vertėtų pristatyti papunkčiui (ir tai tik ryškiausi taškai):
· Pasaulyje susidaro moralinis teisinis vakuumas, ir sukuria jį Vakarai. Jie užsižaidė su atskirų šalių „nubaudimu“: jei kas, iš karto griebiasi sankcijų arba karinės lazdos.
· Kovoje su terorizmu ligi šiol išlieka dvejopi standartai: skirtingų šalių teroristai vertinami skirtingai – kaip blogi ir nelabai blogi, pastaruosius naudojant politiniuose žaidimuose (pavyzdžiui, siekiant destabilizuoti nepalankius režimus).
· Amerika nori tapti nepažeidžiama kitų sąskaita: kuria (savo ir Europos) priešraketinės gynybos sistemą, kuri yra nukreipta pirmiausia prieš Rusiją, ir nuolat užsiima „politine inžinerija“, taip pat ir svarbiuose Maskvai regionuose bei pačioje Rusijoje.
V. Putino taip pat netenkina Jungtinių Valstijų siekis turėti karines bazes Centrinėje Azijoje „be aiškaus mandato, tikslų ir buvimo terminų“, nors NATO nesugebėjo pasiekti Afganistane užsibrėžtų tikslų ir narkotikų iš ten plitimo grėsmė tik didėja. Šiame kontekste labai įdomiai nuskambėjo Rusijos vadovo mintis, kad į problemos sprendimą galėtų aktyviau įsitraukti tokios regioninės organizacijos kaip Rusijos kontroliuojama Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija, Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija ir NVS. „Mes esame pasiruošę apsvarstyti rimtą Rusijos dalyvavimo operacijoje teikiant pagalbą Afganistano tautai išplėtimą. Tačiau su sąlyga, kad tarptautinis kontingentas veiks energingiau ir, sutinkamai su mūsų interesais, užsiims fiziniu narkotinių augalų laukų ir pogrindinių laboratorijų naikinimu“, – rašo V. Putinas. Taigi galima daryti prielaidą, kad Maskva (galbūt kartu su Pekinu) nori grįžti į Afganistaną ir dominuoti Centrinės Azijos regione, kas byloja apie rimtą jos ambicijų didėjimą (žinoma, jeigu tai ne vien karinga retorika).
Kalbėdamas apie Europos Sąjungą, Rusijos lyderis pabrėžė: „Mes esame suinteresuoti stipria Europos Sąjunga, tokia, kokią ją mato, pavyzdžiui, Vokietija ir Prancūzija.“ Kitaip tariant, Europoje V. Putinas ir toliau orientuosis į Berlyną ir Paryžių, greičiausiai remdamasis neoeurazijine geopolitine doktrina. Dar daugiau, jis atvirai prakalbo apie „gilesnę kooperaciją energetikos srityje – iki pat vieningo Europos energetinio komplekso sukūrimo“. Na, o Trečiojo energetikos paketo kliūtį ES turėtų „ryžtingai pašalinti“. Tokio pobūdžio pareiškimai iš esmės reiškia, kad Maskva nori paversti ES vos ne savo energetiniu vasalu ir kartu su Vokietija ir Prancūzija ją kontroliuoti. Todėl kitos bloko valstybės turėtų sunerimti dėl federacinių vokiečių ir prancūzų iniciatyvų, nes už jų gali kyšoti ir Kremliaus ausys.
Baigęs su Vakarais, V. Putinas pagaliau nusprendė pateikti detalesnį savo požiūrį į Kiniją. Šiuo atveju jis buvo itin pozityvus. Rusijos lyderio teigimu, Kinija nesuteikia pagrindo kalbėti apie jos pretenzijas į dominavimą – ji palaiko Maskvos poziciją dėl besiformuojančios lygiateisės pasaulio tvarkos. Dar daugiau, visi stambūs politiniai klausimai santykiuose su Pekinu (tarp jų ir sienos klausimas), V. Putino teigimu, yra „uždaryti“, o sukurtas dvišalių santykių modelis (paremtas plačia dokumentine baze ir pragmatizmu) yra visai perspektyvus. Jis esąs įsitikinęs, kad „klestinti ir stabili Kinija reikalinga Rusijai, o Kinijai tikrai reikalinga stipri ir sėkminga Rusija“.
Toks požiūris yra mažų mažiausiai keistas. Gal kol kas Kinija ir nerodo noro dominuoti pasaulyje, bet tai dar nereiškia, kad taip bus visą laiką. Kai ji negrįžtamai sustiprės, ruoštis blogiausiam scenarijui bus jau per vėlu. Antra, reikia suprasti, kad kinai filosofiškai neskirsto partnerių į draugus ir priešus, nes šiandieninis draugas rytoj gali virsti didžiausiu priešu. Todėl kas nors stiprus ir sėkmingas jiems tikrai yra nereikalingas. Lygiai taip pat Kinijos atžvilgiu turėtų elgtis ir Rusija. Šiame kontekste V. Putino mintys apie santykius su Pekinu yra arba visiškas reikalo nesupratimas (kuo sunku patikėti), arba (kas labiau tikėtina) gražus reveransas ir kartu seno kagėbisto gudrybė.
Negalima neužsiminti ir apie kelias straipsnio pastraipas, skirtas Baltijos valstybėms. Rygai ir Talinui derėtų dar labiau sunerimti, perskaičius šiuos žodžius: „Mes labai ryžtingai [išskirta V. V.] sieksime, kad Latvijos ir Estijos valdžia vykdytų daugybę autoritetingų tarptautinių organizacijų rekomendacijų dėl visuotinai pripažintų nacionalinių mažumų teisių. Su gėdingo nepiliečių statuso egzistavimu taikstytis negalima.“ Prisimenant Bronzinio kareivio Estijoje ir referendumo dėl rusų kalbos Latvijoje istorijas, tenka konstatuoti, kad tai ne atsitiktiniai įvykiai, o kryptinga Rusijos politika. Ypač ciniškai šioje situacijoje atrodo V. Putino pasažas apie nevyriausybines organizacijas (NVO): „Reikia aiškiai skirti – kur žodžio laisvė ir normalus politinis aktyvumas, o kur yra naudojami neteisėti minkštosios galios instrumentai. (...) Tačiau „tariamųjų NVO“, kitų struktūrų, remiamų iš užsienio ir siekiančių destabilizuoti padėtį vienose ar kitose šalyse, aktyvumas neleistinas. (...) Bet Rusija savo interesams nenaudoja kitų šalių nacionalinių NVO, nefinansuoja šių NVO ir užsienio politinių organizacijų.“
Apibendrinant galima užfiksuoti keletą svarbių momentų. Pirma, reikia tikėtis, kad Rusijos santykiai su Vakarais naujojo V. Putino valdymo laikais vargu ar pagerės (priešingai, konflikto Artimuosiuose Rytuose akivaizdoje jie gali tik dar labiau pablogėti). Antra, Kremlius, atrodo, greitai mokosi iš Vakarų dvejopų standartų politikos, kai priešinga pusė pagrįstai ir nepagrįstai kaltinama viskuo, kuo tik įmanoma apkaltinti, o savi veiksmai pateisinami ar net idealizuojami. Trečia, Maskvos balsas tarptautinėje arenoje skamba vis ryžtingiau, anksčiau tai būtų buvę galima vertinti tik kaip gąsdinimus, bet pastaruoju metu jie patvirtinami konkrečiais veiksmais (ar tai būtų Sirija, ar Latvija).
Trumpai sakant, Rusijos reikia baimintis. Nors joje tebėra daugybė neišspręstų problemų, kurias gali dar labiau pagilinti potenciali antra pasaulinės krizės banga, jos (V. Putino) ambicijos akivaizdžios ir besikurianti Eurazijos sąjunga iš tikrųjų turi perspektyvų tapti nauju geopolitiniu galios centru.
