Tuo metu Vakarų ekspertai taip pat dažnai patvirtina, kad ši „grėsminga sąjunga“ įgavo negrįžtamą kryptį ir blogiausiu atveju gali sukelti Trečiąjį pasaulinį karą. Jau kurį laiką kalbama apie „revizionistines jėgas“ (kurioms taip pat priklauso Iranas ir Šiaurės Korėja), agituojančias už „povakarietišką“ pasaulio tvarką, kurios pagrindinis tikslas – „nutraukti Amerikos hegemonijos siekį“.
Iš tiesų, tokia rizikos analizė yra labai naudinga. Ir Kinija, ir Rusija yra autoritarinės ir diktatoriškos valstybės. Jos smerkia tariamą Amerikos politiką kištis į kitų valstybių vidaus reikalus ir pasisako už „daugiapolę ir teisingą“ pasaulio tvarką pagal jų standartus. Jos atmeta demokratines struktūras ir imasi griežtų veiksmų prieš kitaip manančius savo šalyje, skelbia portalas NZZ.
Misijos išlikimas
Xi Jinpingas savo nepatenkintus oponentus siunčia į kalėjimą korupcijos pretekstu, o Vladimiras Putinas nevengia nunuodyti ar nužudyti politinių priešų. Abu valdovus vienija įsitikinimas, kad jie privalo vykdyti misiją, kad išliktų politikoje: Vladimiras Putinas romantizuoja carinę imperiją jos didžiausios ekspansijos metu, pasitelkdamas abstrakčius istorinius prasimanymus, o Xi Jinpingas nuolat kalba apie „didįjį kinų tautos atsinaujinimą“. Abu bijo parodyti politinį silpnumą, nes tai gali sugriauti jų šalies sistemą.
Nuo 2012 m., kai Xi Jinpingas atėjo į valdžią, Kinijos ir Rusijos santykiai tapo dar glaudesni. Tačiau netrukus tapo aišku, kad Kinija Rusijai yra daug svarbesnė ekonominiu požiūriu nei atvirkščiai. Nors dabar verslas su Rusija sudaro tik 3 proc. Kinijos prekybos balanso, Pekinas tapo svarbiausiu Maskvos prekybos partneriu. Ypač po invazijos į Ukrainą ir Vakarų įvestų sankcijų Maskva yra labai priklausoma nuo kiniškų mašinų, transporto priemonių ir elektronikos prekių.
Savo ruožtu Rusija patenkina nepasotinamą Kinijos energijos alkį ir tiekia naftą, dujas ir anglis – dabar jau pelningomis sąlygomis.
„Kinija gerai uždirba iš karo Ukrainoje“, – rašo „The New York Times“.
Pekinas iki šiol sąmoningai susitaikė su vis labiau prarandamu įvaizdžiu Europoje ir JAV, siekdamas sau naudos.
Kyla klausimas, kas galėtų nutikti tarp Pekino ir Maskvos. Aljanso skilimo ar net nutrūkimo galimybė gali kilti ne iš grynai politinės sferos – dėl mentaliteto skirtumų ar praeities šešėlių. Atsižvelgiant į šiuos „minkštuosius veiksnius“, tam tikru momentu skilimas įvyks.
Visame pasaulyje yra politikų, turinčių autoritarinių ir diktatoriškų bruožų. Vakarai (vis dar) gali sau leisti tokius žmones, nes demokratinėje sistemoje veikia stabdžiai ir atsvaros. Žinome, kad valdžioje esantys žmonės galiausiai vėl bus perrinkti. Rusijoje ir Kinijoje tai neįmanoma.
Didžiausi XX a. sukrėtimai – 1917 m. Maskvoje, 1949 m. Pekine – padarė tokią raidą neįmanomą. Po beveik nesibaigiančių smurtinių revoliucinių sukrėtimų ten susiformavo „randuotos visuomenės“, kuriose žmonėms be skrupulų lengva visam laikui įsitvirtinti valstybės viršūnėje. Putinui tai pavyko padaryti per slaptąsias tarnybas, Xi Jinpingui – per visagalę Komunistų partiją. Abu vyrai, yra valdančiosios sistemos produktai, jie žino, kam ir kodėl yra skolingi.
Didysis ir mažasis brolis
Per valstybinius vizitus Vladimiras Putinas ir Xi Jinpingas mėgsta save vadinti broliais. Kinų kalboje žodis brolis diferencijuojamas hierarchiškai: beveik septyniasdešimt metų Maskva buvo didysis brolis („gege“), tuo tarpu Rusija jau seniai pažeminta iki mažojo brolio („didi“). V. Putinas tai daugiau ar mažiau puikiai supranta, todėl dabar jis nuolankiai bičiuliaujasi su Xi Jinpingu.
Kremliaus vadovas žino, kad jo šalis Kinijai gali pasiūlyti tik gamtinius išteklius, ginklų technologijas ir ideologinę paramą Pekino kovoje su JAV. Todėl viena ranka plauna kitą: Kaip Kinija atsisakė pasmerkti Rusijos karinius veiksmus Čečėnijoje, Sakartvele, Sirijoje, o pastaruoju metu – Ukrainoje, taip Rusija visiškai palaikė Kinijos poziciją Taivano, Honkongo, Tibeto ir Sindziango atžvilgiu. Netgi Pietų Kinijos jūros klausimu Maskva demonstruoja nebylią paramą Pekino pozicijai.
Net ir Mao Dzedongas su Josifu Stalinu apsikabino broliškai. Bet tik viešai. Vidaus reikalų srityje reikalai virė dar gerokai prieš Kinijos ir Sovietų Sąjungos nesutarimus, kurie prasidėjo XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje kaip ideologijų susidūrimas ir tęsėsi iki dešimtojo dešimtmečio pradžios. Užkulisiuose abu lyderiai tyčiojosi vienas iš kito.
„Kai kurie žmonės sako, kad net rusų „bezdalai“ gerai kvepia. Tai irgi yra subjektyvizmas. Net patys rusai pripažintų, kad jie smirda!“ – taip Mao Dzedongas komentavo Stalino vadovavimo stilių.
1958 m., praėjus penkeriems metams po Stalino mirties, Mao pasakė sovietų ambasadoriui Pekine: „Rusai niekada nepasitikėjo kinų tauta, o Stalinas buvo vienas iš blogiausių“.
„Didysis vairininkas“ tikriausiai buvo teisus: per 1900 m. Boksininkų sukilimą, jei paminėsime tik vieną pavyzdį, tūkstančiai kinų vyrų, moterų ir vaikų buvo išvaryti iš kaimų į šiaurę nuo Amūro upės, kuri šiandien yra Kinijos ir Rusijos pasienio upė, ir rusų kareivių bei kazokų įstumti į upę. Dauguma jų nesugebėjo plaukti ir nuskendo, kiti buvo mirtinai sumušti ir sušaudyti.
Apie šias žudynes niekada nieko neišaiškėjo, nes jų tariamai niekada ir nebuvo. Vietoj to kolektyvinėje kinų atmintyje liko tai, kad jų imperija XIX a. „nelygiavertėmis sutartimis“ turėjo atiduoti Maskvai beveik milijono kvadratinių kilometrų teritoriją, maždaug tris kartus didesnę už Vokietijos plotą.
Nė viena Vakarų šalis per visą kolonijinę erą neatėmė tokio milžiniško „Kinijos pyrago“ gabalo. Ir būtent šios teritorijos į šiaurę nuo Vladivostoko ir į šiaurės vakarus nuo Chabarovsko, už tūkstančių kilometrų nuo Maskvos, šiandien yra beveik apleistos, o kitoje upės pusėje, Kinijos šiaurės rytuose, milijoniniuose miestuose gyventojų skaičius nuolat auga ir žmonės trokšta žemės ūkio paskirties dirvų.
Puikus Xi Jinpingo blefas
Vadovaujantis Xi Jinpingo logika, kad Taivanas yra Kinijos dalis „nuo seniausių laikų“, tas pats turėtų būti taikoma ir šioms teritorijoms, kurios priklausė Kinijai per daugelį dinastijų iki 1860 m. Kinijos nacionalistai neseniai „Weibo“ tinkle paragino „grąžinti Vladivostoką“ ir „pavogtas žemes“, sekdami V. Putino istorijos pamoką interviu su Tuckeriu Carlsonu. Šie patriotiniai balsai gali remtis net Deng Xiaopingu, kuris prieš Michailo Gorbačiovo vizitą į Pekiną 1989 m. pareiškė, kad didžiausią grėsmę Kinijai kelia Rusija, o ne Vakarai.
Prieš šešerius metus V. Putino vizito Kinijoje proga Xi Jinpingas rusams buvo paruošęs garuose virtų koldūnų. Nurodymus, kaip juos lankstyti, davė ne pats valstybės vadovas, o virėjas. Putinas tai padarė daugiau ar mažiau meistriškai. Xi stovėjo šalia ir komentavo šią sceną nesitepdamas rankų.
Tačiau po kelių mėnesių Vladivostoke vykusiame susitikime pats V. Putinas ėmėsi virėjo vaidmens ir pakvietė Xi padaryti tą patį. Šį kartą meniu buvo blyneliai su ikrais. Kremliaus valdovas kiek pamaišė keptuvę ir parodė Xi, kaip tai daroma.
Dar prieš daugiau nei šimtą dvidešimt metų, kai jie planavo Rytų Kinijos geležinkelio tiesimą, kinai rusus laikė „draugiškais imperialistais“, priešingai nei, pavyzdžiui, amerikiečius ir britus.
Xi stebėjo Putiną, virtuvės šefą. Neaišku, ar jam buvo nuobodu, ar jis mėgavosi surežisuotu pasirodymu. Ką jis iš tiesų galvojo apie Putiną, lieka taip pat mįsle. Xi Jinpingas yra talentingas aktorius, turintis tobulą pokerio žaidėjo veidą. Galbūt galingiausias Kinijos žmogus tiesiog laukia, kol Putinas patirs pralaimėjimą kare Ukrainoje – tikėdamasis, kad Kinijos strategijos ir gudrybės galiausiai bus sėkmingesnės nei KGB siaubo kabineto triukai ir manipuliacijos.
Kiniečiai ir taip de fakto senai jau melžia Sibirą, russkius ir patį cariūkštį chūyyijlo.
