Tuo metu populistai džiaugiasi populiarumu. Prancūzijos kraštutinis dešinysis Nacionalinis frontas, kuriam vadovauja Marine Le Pen, pagal apklausas jau turi maždaug 25 procentų rinkėjų paramą. O štai Olandijoje prieš Europos Sąjungą pasisakanti „Laisvės partija“ po kovą vyksiančių rinkimų gali tapti gausiausia partija olandų parlamente, rašo CNN.
Kairiųjų ir dešiniųjų nacionalistinių partijų iškilimas kelia grėsmę sutrikdyti beveik 70 metų besitęsiantį Europos integracijos procesą. Susitarimui dėl paskolos Graikijai yra iškilusi grėsmė. Taip pat abejonių neišvengia ir euras.
„Valiuta gali išlikti per visus sunkumus kurį laiką. Tačiau ji negali visą laiką būti atspari visiems iššūkiams... taigi vienintelis kelias į euro išlikimą yra esminių problemų sprendimas“, - pareiškė Europos Centrinio Banko vyresnysis ekonomistas Otmaras Issingas.
Kalbėdamas Pasaulio ekonomikos forume George'as Sorosas pareiškė, kad prasidėjusį disintegracijos procesą būtų labai sunku suvaldyti. Susitikime dalyvavę kiti ekspertai dalijosi panašiais įspėjimais.
„Tai sakau iš pagarbos Europos žmonėms, kurie turės pasikeisti. Galbūt tai padaryti juos privers politika, galbūt nauji lyderiai“, - apie tai, kad euro zona gali neišlikti, pasisakė JP Morgan Chase vadovas Jamie Dimonas.
Tačiau yra mažai atsakymų į klausimą, ką reiktų keisti.
Martinas Sulcas, lyderiaujantis Vokietijos socialdemokratų politikas, karštai gynė Sąjungos pirminį tikslą – užkirsti kelią dar vienam konfliktui jau ir taip praeities kovų randų išraižytame kontinente.
„Dabar, XXI amžiuje, mums labiau nei bet kada reikalinga tvirta Europos piliečių Sąjunga“, - sakė Sulcas.
Olandijos premjeras Markas Rutte'as tuo tarpu atmetė tokį pareiškimą sakydamas, kad vis tvirtėjančios Sąjungos idėja, apie kurią Europa tebekalba 30 metų, jau yra „mirusi“. Vietoje šios idėjos blokas turėtų skirti daugiausiai savo dėmesio tam, kad piliečiai pajustų praktiškus rezultatus.
„Mums reikalingas pragmatiškas požiūris ir kuo mažiau išpūstų kalbų“, - vertina jis.
Rutte'as sako, kad jo šalis sistemiškai kruopščiai tikrina savo ekonomiką, bet kitos šalys to nedaro. Jis atvirai įvardijo Prancūziją ir Italiją kaip šalis, kurios neįgyvendina pažadėtų reformų.
Ši nesantaika gerai atspindi takoskyras tarp turtingų Šiaurės Europos valstybių ir pietinių Europos šalių, kurios turi problemų su viešaisiais finansais ir jaunimo įdarbinimu. Olandijos premjeras tikina, kad progresas gali būti pasiektas dar šiais metais. Tačiau daugelis Europos lyderių bus išsiblaškę dėl rinkimų. Italijoje, pavyzdžiui, atrodo yra mažai susidomėjimo pokyčiais: Matteo Renzis atsistatydino iš premjero posto tuomet, kai rinkėjai atmetė jo iškovotas reformas.
Oksfordo dekanė Ngaire Woods pareiškė, kad yra nerealu tikėtis radikalių pokyčių tuo metu, kai tokios šalys kaip Lenkija ir Vengrija jau pažeidinėja ES normas.
„Euro zonos krizė padalijo ES į skolintojus ir skolininkus ir taip sunaikino solidarumą, kuris visus jungė. Tai parodė, jog yra beveik neįmanoma tęsti integraciją fiskalinėje sferoje“, pareiškė ji.
Tam tikrų šalių grupė galėtų tęsti integraciją, tačiau vis didesnė šalių narių grupė viską rinksis pagal save, mano akademikė.
Jungtinės Karalystės atsiskyrimas nuo ES, kuris turėtų būti sutartas vos per dvejus metus, taip pat nukreips šalių narių dėmesį nuo reformų. Be to tikimasi spaudimo, kad susitarimai būtų pasiekti kuo greičiau, tačiau visi žino, kad Sąjunga juda lėtai.
„Yra sudėtinga atgauti pinigus už traukinio bilietą, kuomet vykstama į kokį nors oficialų kviestinį renginį. Tai gali užtrukti net metus. Įsivaizduokite, ko galima tikėtis atsiskyrimo atveju“, - juokauja Ngaire Woods.
