Serbijos prezidento rinkimus laimėjo Vakarams priimtinas žmogus, tačiau pačios Serbijos ateityje dar laukia rimti išbandymai, teigia „The Economist“.
Kad perrinktasis prezidentas Borisas Tadičius yra tinkamas žmogus valdyti Serbiją, pranešė ir akcijų rinkos. Vasario 4 dieną, t.y. prabėgus vos dienai nuo prezidento rinkimų antrojo turo, po mėnesius trukusio nuosmukio Serbijos akcijų rinkos ėmė atsigauti. Tačiau vėlgi po dienos, pasigirdus kalboms, kad gali žlugti Serbijos valdančioji koalicija, akcijų rinkos vėl smuko. Kaip rašo „The Economist“ tai gali būti dar nepaskutinis skaudus smūgis serbams.
Rinkiminė kova buvo itin atkakli. B. Tadičius – provakarietiškas, liberalus kandidatas, pasisakantis už Serbijos stojimą į Europos sąjunga. Taip siekiama pasivyti gana toli į priekį pabėgusius kaimynus. Bulgarija bei Rumunija jau yra ES narės, Kroatija jau ganėtinai toli pasistūmėjo derybose su Briuseliu, o Makedonija prie derybų stalo gali būti pakviesta jau šiais metais. B. Tadičiaus oponentu buvo radikalusis Tomislavas Nikoličius – Serbijos „Radikalų partijos“ lyderis. Tikrasis šios partijos įkūrėjas bei nominalus lyderis Vojislavas Šešeljis šiuo metu yra Hagoje, kur laukia Karo nusikaltimų tribunolo verdikto. Tačiau nepaisant to, T. Nikoličius ir antrajame ture sugebėjo surinkti 47 proc. rinkėjų balsų, o už B. adičių balsavo vos kiek daugiau nei pusė visų prie urnų sugužėjusių serbų.
Rinkimai atspindėjo pokyčius Serbijos politikoje. Praeityje parama radikalams buvo ganėtinai stabili. Tačiau šįkart jie surinko žymiai daugiau balsų nei įprasta ir tai reiškia, kad serbai „Radikalų partiją“ mato ne tik kaip V. Šešelgio laikų grupuotę, siunčiančią sukarintus būrius kovoti bei žudyti vardan didžiosios Serbijos (Slobodano Miloševičiaus atgaivinta idėja teigianti, kad Serbija yra ten, kur gyvena bent vienas serbas). Prabėgus daugiau nei 7 metams nuo to laiko, kai buvo nuverstas S. Miloševičiaus režimas, serbai nori pokyčių. Pagrindinė tokio troškimo priežastis – pasipiktinimas matant kaip ryškiai praturtėjo į politinį elitą prasisukę žmonės.
Savaime suprantama, didelį vaidmenį generuojant paramą radikalams vaidino ir Kosovo provincijos klausimas. Kosovas – teoriškai vis dar yra integrali Serbijos dalis, tačiau, kaip teigia patys Serbijos vyriausybės šaltiniai, provincija jau vasario 17 dieną yra pasiryžusi skelbti vienašališką nepriklausomybės deklaraciją. 90 proc. iš 2 mln. Kosovo gyventojų yra etniniai albanai, kurie jau ilgą laiką siekia nutraukti bet kokius saitus su Serbija. Po 1999 metais provincijoje siautusio karo, Kosovą administruoti ėmėsi Jungtinės Tautos. Planuojant provincijos ateitį, itin svarbų vaidmenį vaidina tai, kad Kosovo priežiūra iš JT rankų turi pereiti į ES jurisdikciją. Vasario 4 dieną ES pranešė, kad yra pasiruošusi Kosove dislokuoti savo misiją kai tik gaus formalų visų narių užsienio reikalų ministrų sutikimą. Toks sutikimas greičiausiai bus duotas vasario 18 dieną.
Didžiausias pralaimėtojas Serbijos prezidento rinkimuose buvo ne vienas iš kandidatų į postą, bet ministras pirmininkas Vojislavas Koštunica. Jo vadovaujama partija yra koalicijoje su B. Tadičiaus partija, tačiau pats premjeras atsisakė paremti savo bendražygį kovoje su radikalu T. Nikoličiumi. Visi serbų lyderiai, įskaitant ir patį B. adičių, jokiu būdu nepritaria Kosovo nepriklausomybei. Tačiau V. Koštunica teigia, kad tokiu atveju, jei ES dislokuos savo misiją Kosove, turi būti nutrauktos bet kokios derybos su Briuseliu. B. Tadičius laikos priešingos nuomonės. Jo nuomone, kad ir kas nutiktų su Kosovo provincija, Serbija neturi jokios kitos išeities kaip tik tęsti bandymus prisijungti prie ES.
Pagal išankstinį planą Serbija jau dabar turėjo su Briuseliu pasirašyti stabilizacijos bei asociacijos susitarimą, kuris yra pirmasis laiptelis siekiant narystės ES. Tačiau sausio pabaigoje tokį susitarimą užblokavo Olandijos užsienio reikalų ministras. Jo teigimu, Serbija nededa pakankamai pastangų, kad Hagos karo nusikaltimų tribunolui perduotų besislapstančius Jugoslavijos karių nusikaltėlius (ypač Bosnijos serbų generolą Ratko Mladičių). Vietoje to Serbijai buvo pasiūlytas laikinasis susitarimas, kuriame nedeklaruojama nieko daugiau kaip geros abiejų pusių intencijos viena kitos atžvilgiu.
Šis laikinas susitarimas turėjo būti pasirašytas vasario 7 dieną. Tačiau V. Koštunica pareiškė, kad susitarimas yra spąstai ir Serbija jokiu būdu neturi jo pasirašyti. ES reagavo griežtai: pareikšta, kad kai kurie politikai, sėdintys Belgrade, užsiima destrukcija. Politikos analitikai teigia, kad ministras pirmininkas tokiais savo žingsniais stengiasi pakenkti perrinktajam prezidentui ir taip jį demoralizuoti.
Tačiau kas laukia pačios Serbijos, jei tokia aklavietė užsitęs? B. Tadičius savaime suprantama gali nusileisti premjerui. Tačiau neatmetama galimybė, kad žlugs pati vyriausybė. Tai reikštų, kad prie koalicijos turėtų prisijungti „Radikalų partija“, o tai yra nelabai tikėtina, arba būtų šaukiami pirmalaikiai parlamento rinkimai. Šiuo metu visuomenės nuomonės apklausose dominuoja V. Koštunicos partija. Manoma, kad rinkimai galėtų būti surengti gegužės 11 dieną. Tą dieną jau yra suplanuoti savivaldos rinkimai.
Tačiau net, jei vyriausybė ir išgyvens, jos laukia gausybė išbandymų. Kai Kosovas paskelbs apie nepriklausomybę, o ES provincijoje dislokuos savo misiją, Briuselio pagrindinis reikalavimas Belgradui bus geri kaimyniniai Serbijos bei Kosovo santykiai. Savaime suprantama, kad pripažinti Kosovo nepriklausomybę iš Belgrado artimiausiu metu reikalaujama nebus. Tačiau, jei serbai nuo pat nepriklausomo Kosovo egzistavimo pradžios, bandys sužlugdyti jo valstybingumą bei pakenkti ES misijai, Briuselio atsakas bus tvirtas.
Geriausiai politiką Balkanuose apibūdina priežodis, kad iš šio regiono galima tikėtis to, kas atrodo neįtikima. Naujausias Serbijos politinis scenarijus teigia, kad B. Tadičius ir T. Nikoličius gali bandyti siekti kompromiso. T. Nikoličius nekečia V. Koštunicos, tad atrodo ganėtinai keista, kad abu šie politikai po rinkimų gana pagarbiai atsiliepė vienas apie kitą. B. Tadičiaus ir T. Nikoličiaus susitarimas įgalintų serbų „Radikalų partiją“ sekti Kroatijos radikalų partijos pavyzdžiu. Ši politinė jėga, išpažinusi kietakaktišką nacionalizmą, sugebėjo tapti ir Vakaruose gerbiama politine partnere. Tiesa, kad serbų partija pasektų tokiu pačiu pavyzdžiu, reikės įvykdyti valymus partijos viduje. Be to, B. Tadičiaus bei T. Nikoličiaus susitarimas gali padėti Serbijai siekti abiejų tikslų: tiek narystės ES, tiek Kosovo išlaikymo Serbijos sudėtyje. Jei toks susitarimas būtų pasiektas, V. Koštunicos dienos premjero kėdėje jau būtų suskaičiuotos.
