Vatikane baigėsi istoriniu vadinamas teismo procesas. Vienas artimiausių popiežiaus Benedikto XVI aplinkos žmonių, buvęs liokajus Paolo Gabriele šeštadienį nuteistas kalėti 1,5 metų, nes pavogė ir į viešumą nutekino asmeninius pontifiko dokumentus, kuriuose aptariamos katalikų Bažnyčios problemos. Tačiau kai kurie apžvalgininkai sako, kad sunkumai Vatikane tuo neišsispręs, o Romos kurijoje būtinos permainos. Kiti teigia, kad situacija nėra tokia bloga.
Kai 2005-aisiais vokiečių kardinolas Jozefas Ratzingeris išrenkamas katalikų Bažnyčios popiežiumi, visuomenėje kyla entuziazmo banga. Akademinėje bendruomenėje vadinamas vienu didžiausių XX amžiaus intelektualų, ekologijos entuziastas, plataus požiūrio teologas, pasivadinęs Benedikto XVI vardu, sulaukia teigiamų atsiliepimų net iš tų, kurie iš pirmo žvilgsnio bažnyčią aplenkia iš tolo. „Jo išrinkimas – gera žinia. Jis palankus intelekto ir kultūros žmonėms“, – teigia Italijos postkomunistų vadovas Massimo D'Alema.
Dar džiaugsmingiau nusiteikę patys tikintieji, kuriems šis konklavos sprendimas nėra netikėtas. Popiežius neapsiriboja katalikais – aktyviai bendrauja su kitų konfesijų krikščionimis, lanko musulmonų religinius lyderius, organizuoja ir susitikimus su ateistais. Tačiau jau per įvesdinimo į tarnybą pamokslą Benediktas XVI kreipiasi į tikinčiuosius šiais žodžiais: „Melskitės už mane, kad bailiai nebėgčiau nuo vilkų“. Šios eilutės tampa pranašiškos, ir nė pats pontifikas neįtaria, kaip arti jo bus prisėlinę vilkai.
„Manau, kad tai pats didžiausias pastarųjų metų Vatikano įvykis. Jau šimtą metų nebuvo taip nutikę, kad toks artimas popiežiui žmogus būtų įtraukas į tokį reikalą. Pagrindinis man iškylantis klausimas šiame skandale – kaip tai išvis įmanoma ir kodėl liokajus tai padarė. Teismas nėra pilnai atsakęs į šiuos klausimus“, – sako Andrea Tornielli, vatikanistas, italų dienraščio „La Stampa“ Vatikano apžvalgininkas.
Dar šių metų pavasarį Italijos, o vėliau ir pasaulio žiniasklaida kalbėjo apie tai, kad Vatikane areštuotas 46-erių Paolo Gabriele už tai, kad iš popiežiaus kabineto į viešumą nutekino popiežiaus ir jo asmeninio sekretoriaus laiškus ir asmeninius užrašus.
Šis įvykis sulaukė dvigubos nuostabos. Pirma – kaip teigė kai kurios žiniasklaidos priemonės, paviešinta medžiaga atskleidė piniginę korupciją, neūkiškumą ir vidinius Vatikano konfliktus.
Antras ne ką mažiau įdomus dalykas – P. Gabriele yra vienas iš artimiausių popiežiui žmonių – vadinamasis liokajus. Šiam skandalui, kurį vieni laiko žygdarbiu, kiti – paprasčiausia vagyste ir išdavyste, prilipo „Vatileaks“ pavadinimas, prisimenant garsiuosius „Wikileaks“ atvejus. Taigi Romos kurija – pagrindinė Katalikų Bažnyčios institucija – vėl atsiduria dėmesio centre.
„Romos kurija sudaryta iš įvairių kongregacijų, iš jų vadovų, taip pat iš valstybės sekretoriato ir panašių institucijų, – pasakoja Vytautas Ališauskas, istorikas, buvęs Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie Šventojo sosto. – Tai gana sudėtingas mechanizmas, jo uždavinys – užtikrinti visuotinės Bažnyčios sėkmingą funkcionavimą. Be abejo, Romos kurija yra artimiausia popiežiaus bendradarbių aplinka. Jis nurodo ar pasiūlo – nelygu kokia jo valia – tam tikrus sumanymus atitinkamai kongregacijai ar komisijai, arba savo artimiausiems tiesioginiams bendradarbiams, pvz., valstybės sekretoriui. Esu pats susidūręs su valstybės sekretoriatu, kuris yra atsakingas už gausybę išorinių Bažnyčios reikalų, už santykius su valstybėmis ir t.t., tai palyginti nedidelis darinys ir žmonės ten dirba labai intensyviai, yra apkrauti.“
V. Ališauskas: tikrųjų priežasčių ir aplinkybių niekada nesužinosime
Romos kurijoje išskirtinėmis galėtume vadinti popiežiaus liokajaus pareigas. Jis – vienas iš nedaugelio pasauliečių, kurių Vatikaną saugantys šveicarų sargybiniai nesustabdys prie popiežiaus kabineto durų. Į popiežiaus privačias patalpas gali patekti tik liokajus, keturios vienuolės ir du sekretoriai. Tad nenuostabu, kad pasitikėjimas liokajumi turi būti nepriekaištingas.
„Lietuviškas žodis „liokajus“ turi tokių neigiamų atspalvių. Tai yra tiesiog asmeninis tarnas, jis nėra joks pareigūnas. Tai yra žmogus, kuris padeda popiežiui tvarkyti buitinius elementarius dalykus. Kaip juokais sakoma: paduoda arbatą, kai popiežiui jos reikia, ir tiek. Lietuviškai jį galbūt vadintų asistentu“, – sako V. Ališauskas.
P. Gabriele namuose rasta per tūkstantį nuskaitytų ar nufotografuotų dokumentų, paimtų, kaip įtariama, nuo popiežiaus stalo. Tikslios to priežastys iki šiol nežinomos. Pats buvęs popiežiaus liokajus iš pradžių teigė veikiantis Šventosios Dvasios vedimu ir norėjęs atkreipti dėmesį į esą įsigalėjusią biurokratiją Romos kurijoje. Taip pat – apsaugoti pontifiką, kuriuo, jo manymu, yra „manipuliuojama“.
Tačiau kodėl nuspręsta tai daryti tokiu būdu, tuo labiau, puikiai suvokiant, jog įtariamojo paieškos ilgai netruks. Tiesaus šviesaus atsakymo laukia ne tik laikraščių skaitytojai, bet ir patys apžvalgininkai. Buvęs Lietuvos ambasadorius prie Šventojo Sosto V. Ališauskas mano, kad tikrųjų „Vatileaks“ bylos priežasčių ir aplinkybių niekada nesužinosime.
„Kas jį suviliojo – ar jis iš tiesų buvo suklaidintas, kaip kad dabar bando teisintis, kad tiesiog norėjo padėti popiežiui, kuriam, jo nuomone, galbūt trūko ryžto spręsti kai kurias blogybes; ar buvo kaip nors paveiktas morališkai arba finansiškai – šito mes turbūt nesužinosime. Oficiali gynybos versija – kad turėjo pačių geriausių ketinimų, tiesiog matydamas tam tikrą biurokratinės aplinkos užkietėjimą, norą nespręsti iškilusių problemų Bažnyčioje, ėmėsi tokių radikalių veiksmų. Be abejo, čia būta išankstinio susitarimo su žurnalistu, kuris paskui parašė tų dokumentų pagrindu knygą“, – teigia V. Ališauskas.
Laiškai ir užrašai paviešinti knygoje
Šių metų gegužę atgarsio susilaukė italų žurnalisto ir rašytojo Gianluigi Nuzzi knyga „Sua Santita“ – „Jo Šventenybė“, kurioje būtent paviešinami nutekinti Benedikto XVI laiškai ir asmeniniai užrašai, taip pat – pokalbiai su savo tapatybės nenorėjusiais atskleisti informacijos šaltiniais, kurie pasakojo apie problemas Romos kurijoje.
G. Nuzzi žiniasklaidai teigė, kad tie šaltiniai – patys įvairiausi. Vienas pagrindinių – tai slapyvardžiu „Marija“ pasivadinęs asmuo, kuris, kaip teigė žurnalistas, suteikdavo informacijos vakarais, Šv. Petro bazilikos šešėlyje. Ar tarp informacijos šaltinių buvo ir P. Gabriele, G. Nuzzi nenorėjo komentuoti. Tačiau stebėtojams iš šalies atsakymas beveik aiškus. Vatikanas žurnalisto knygą pavadino „nusikalstama“ – dėl nutekintų asmeninių dokumentų bei šmeižto.
„Jo Šventenybėje“ rašoma apie daugybę skandalų Vatikane. Kaip pabrėžia G. Nuzzi, pagrindinės iškeliamos problemos – tai pedofilija, slapti nužudymai, taip pat ir pinigų plovimas, korupcija ir įvairūs grasinimai.
Kalbėdamas apie šią knygą, V. Ališauskas tikina, kad Bažnyčios istorijoje būta sunkesnių momentų ir didesnių, rimtesnių skandalų, o G. Nuzzi knygoje nieko siaubingo nemato.
„Aš tą knygą perverčiau – neradau ten nieko labai sukrečiančio, veikiau atvirkščiai – popiežius ir katalikų Bažnyčia čia pasirodo dar palyginti teigiamoje šviesoje, nes problemos keliamos, popiežius, akivaizdžiai matome, gauna svarbesnius skundus ar prašymus“, – sako istorikas V. Ališauskas.
Tuo metu dienraščio „La Stampa“ apžvalgininkas, vatikanistas A. Tornielli pripažįsta, kad knygoje pateikti kaltinimai – labai rimti, tad reikia atskiro tyrimo, kuris nustatytų, kiek jie yra realūs. Tuo pačiu A. Tornielli mano, kad knygoje – nemažai klaidinamų interpretacijų.
„Tai sunkūs kaltinimai, tikrai neturiu supratimo, ar tai, kas pateikta knygoje, yra tiesa, bet manau, kad tie patys Vatikano teisėjai turėtų tai ištirti. Knygoje daugybė dokumentų, bet iš jų sunku suprasti, ar tai, kas rašoma, yra tiesa, ar ne. Laiškai, privati korespondencija iš tiesų pristato situaciją Romos kurijoje, bet jei rašau laišką, kuriame išsakau nuomonę ar bandau pateikti faktus, tai dar nereiškia, kad visa tai, ką rašau, privalo būti tiesa. Todėl ir manau, kad reikalingas tyrimas. P. Gabriele pasielgė kaip vagis. Tačiau manau, kad su jo teismu problemos tikrai neišsispręs, – sako žurnalistas A. Tornielli. – Katalikai jaudinasi dėl popiežiaus, jis šiuo metu tikrai kenčia dėl šios situacijos, kaip ir dėl „Vatileaks“. Taip pat manau, kad katalikai turi ne kokią nuomonę apie tai, kokie dalykai dedasi aplink popiežių ir Romos kurijoje.“
A. Tornielli: yra problemų Romos kurijos darbe
Pasak jo, viena didžiausių egzistuojančių problemų Vatikane, kuri galėjo pastūmėti ir popiežiaus liokajų viešinti dokumentus, – tai nesusikalbėjimas pačioje Romos kurijoje bei komunikacijos su išoriniu pasauliu stoka.
Kada Bažnyčiai iškyla sunkumų ar jos atstovai sulaukia neigiamo žiniasklaidos dėmesio, atsakingi asmenys dažnai nesugeba tinkamai paaiškinti, pakomentuoti ar pristatyti visuomenei vienokių ar kitokių dalykų.
Pasak apžvalgininko, net ir pačioje kurijoje netyla diskusijos apie tai, kad šioje srityje reikia permainų.
„Yra problemų Romos kurijoje, jos darbe – visų pirma, tai santykiai tarp skirtingų įstaigų, taip pat sekretoriatų. Su jų valdymu ten yra sudėtinga situacija, čia reikia permainų. Tai ne vien mano nuomonė, apie tai labai diskutuojama pačioje kurijoje – per 7-erius Benedikto XVI pontifikato metus buvo problemų dėl tinkamo valdymo, tai yra žinoma. Manau, kad trūksta ryšio tarp popiežiaus ir skirtingų įstaigų. Taip pat yra problematiška su realiu įvykių nušvietimu tarptautinėje plotmėje, išorine komunikacija. Per popiežiaus pontifikato metus būta daug sunkumų kalbant apie komunikaciją ir tą mes žinojome dar prieš P. Gabriele atvejį“, – tvirtina dienraščio „La Stampa“ vatikanistas A. Tornielli.
Nesusikalbėjimo ir viešųjų ryšių problemą vokiečių žurnalistui Peteriui Seewaldui buvo pripažinęs ir pats Benediktas XVI. Tiesa, apžvalgininkų nuomone, šioje srityje per kelis dešimtmečius katalikų Bažnyčia gerokai pasikeitė. Pradžią davė Jonas Paulius II, kuris buvo pirmas popiežius, dalinęs žurnalistams interviu, kada skrisdavo lėktuvu.
Septintajame dešimtmetyje vykusio Vatikano II susirinkimo dokumentuose nurodoma, kad komunikacija yra „Dievo dovana“, kuria būtina naudotis. Galų gale Jozephas Ratzingeris, dar būdamas kardinolu, tapo pirmuoju istorijoje tokio aukšto rango dvasininku, išleidusiu interviu knygą su tuo pačiu žurnalistu P. Seewaldu.
Šiandien tokių pontifiko ir žurnalisto knygų yra trys, ir jose popiežius atvirai atsako į visus tiek lengvus, tiek provokacinius tautiečio klausimus. Prieš šimtą metų toks dalykas būtų sensacingas. Tačiau tokie teigiami poslinkiai, atrodo, kol kas tėra keleto asmenybių darbo vaisius, o visuotinei Bažnyčiai dar yra ko mokytis.
L. Ulevičius: trūksta dialogo
Viešųjų ryšių specialisto Liutauro Ulevičiaus teigimu, iš Bažnyčios pusės dažnai trūksta dialogo.
„Krikščionių bažnyčia neišvengiamai turės specializuotis arba labai individualizuoti savo kalbėjimą. Pavyzdžiui, jeigu krikščionių dvasininkai kalba su savo tiesiogine bendruomene, tikinčiaisiais – apeigų dalyviais, dar kokiu būdu suburtais į vieną vietą, tai natūralu, kad jie turi teisę ir gali kalbėti aštriau, griežčiau ir labiau pamokomai.
Tuo metu kalbantis su visuomenės nariais, kurie su Bažnyčia turi daug menkesnius santykius nei tikrieji nariai, pavyzdžiui, kitų religinių bendruomenių atstovais, netikinčiais asmenimis, natūralu, kad viešojo kalbėjimo logika sakytų, kad tokiu atveju jų nuostatos ir veiksmai turi būti žymiai nuosaikesni. Tai šioje vietoje klausimas – kaip jiems užtikrinti šiuolaikiško dialogo galimybę. Būtent dialogo, o ne vienpusiškos nuomonės reiškimo.
Nes Bažnyčia čia turi tokią esminę vidinę problemą, susijusią su autokratijos principais, kai popiežius iš esmės valdo visą bendruomenę savo tiesioginiais įsakais, jokios demokratijos Bažnyčioje iš esmės nėra ir pagal apibrėžimą negali būti. Kaip popiežius visos Bažnyčios mastu, taip vyskupai vyskupijos mastu yra tiesioginiai valdovai. Jie turi suvokti, kad šiuolaikiniame pasaulyje tas autokratinis modelis veikia mažų mažiausiai su didelėmis išlygomis, o aš sakyčiau, praktiškai visai nepasiteisina.
Tai šioje vietoje didžiausia problema Bažnyčiai yra mąstymo pobūdžio pasikeitimas, jie turi pradėti klausyti ir įsiklausyti į savo bendruomenę, kas yra sudėtinga grynai iš psichologinės pusės. Bažnyčiai buvo įprasta, kad pakakdavo pasakyti savo nuomonę ir ji tapdavo įrašyta tiesa. Tačiau dabartinėje visuomenėj Bažnyčia nebegali leisti sau taip elgtis, nes tiesiog ta abejonės dalis yra tiek daug išaugusi, kad vienpusiškas ir tiesmukas teigimas kažkokių tiesų jų nepagrindžiant, neįtikinant savo bendruomenės tampa nuolatinė problema ir mažina tikinčiųjų dalį“, – įsitikinęs viešųjų ryšių specialistas L. Ulevičius.
Tuo metu Kauno arkivyskupijos atstovas spaudai Darius Chmieliauskas teigia, kad Bažnyčios viduje ir išorėje komunikacija vyksta, ir kiekvienais metais čia pasiekiama vis geresnių rezultatų.
„Prieš metus viename kongrese Vatikane esu girdėjęs įvairius pasaulio žurnalistus dalijantis įspūdžiais iš darbo su aukščiausiomis bažnytinėmis organizacijomis. Korespondentai ir apžvalgininkai iš JAV, kurie pasakojo apie tuos atvejus, kurie buvo ypatingai karšti – susiję su pedofilijos klausimais ir panašiai, tai jie pastebėjo, kad progresas yra iš tiesų labai didelis. Dar prieš dešimtmetį, kai iškilo pirmieji ypatingai jautrūs atvejai, Bažnyčios atstovų laikysena buvo daug labiau pasimetus ir atsargesnė, vėliau ji kito į vis didesnį atvirumą ir pakankamai aiškų norą bendradarbiauti su žiniasklaida ten, kur yra įmanoma. Reikia ieškoti tos kalbos, kurią žmogus supranta – tai yra užduotis ir ganytojui, ir kiekvienam tikinčiajam bandyti atrasti tokią kalbą, tokį veikimo būdą, kuris būtų tinkamas perduoti žinią, susikalbėti su kitu.
O tai, kad sakoma: katalikams kalbėkim griežtai apie moralės normas, o sekuliariai visuomenei kalbėkime švelniai, nekalbėkime apie kažkokias moralines tiesas, tos tiesos Bažnyčios akimis galioja kiekvienam – nori jas priima, nori – nepriima, bet, aišku, su netikinčiu žmogumi ar ieškančiu, bandančiu pažinti tikėjimą, Dievą kalbėsi kitaip nei su Bažnyčios senbuviu.
Jeigu kalbėtume apie tikėjimo tiesas, Bažnyčios mokymą, taip, jis yra suformuluotas, bet net pačiais pamatiniais tikėjimo klausimais Bažnyčioje vyksta daug įdomių diskusijų. Noras parodyti Bažnyčią kaip autoritarinę instituciją yra ženklas, kad žmonės arba nėra pabandę suprasti, arba nenori suprasti, kokia ta institucija yra. Ji daug labiau panaši į šeimą nei į autokratiją.
Taip, tėvo žodis man svarbus, įdomus, ypač jei tėvas pasižymi išmintimi ir amžiumi, aš įsiklausau į jo žodį. Labai sudemokratėjusiame pasaulyje tai galbūt labai sudėtinga suprasti, bet pati demokratija pripažįsta, kad ji nėra tobula sistema ir valdymo forma. Ir tai, kad gali būti ne visai demokratiška tokia, kokia yra Bažnyčia, tai nereiškia, kad ji būtinai turi būti autokratiška“, – sako Kauno arkivyskupijos atstovas spaudai D. Chmieliauskas.
Struktūrinių pokyčių nesitikima
Grįžtant prie popiežiaus liokajaus istorijos – tai dar vienas įvykis, kuriame, nesvarbu, kas teisus, kas ne, Bažnyčia susiduria su viešumo iššūkiu. Visi kalbinti pašnekovai sutinka, kad geri dalykai, nuveikti darbai ne taip sulaukia visuomenės dėmesio kaip klaidos, nors ir nedidelės. Taigi klausimas, ar iš tiesų Romos kuriją apėmusi gili krizė, ar tai tėra pernelyg sureikšminama istorija – lieka atviras.
Kalbant apie liokajaus bylą, A. Tornielli spėja, kad Benediktas XVI jam suteiks malonę ir atleis nuo, kaip manoma, ketverių metų laisvės įkalinimo bausmės. Kitų nuomone, popiežius greičiausiai suteiks dvasinį atleidimą, bet į teismo procesą nesikiš.
Ar bus struktūrinių pokyčių Romos kurijoje po šio incidento? V. Ališausko manymu, šis įvykis nėra toks reikšmingas, kad kas nors iš esmės keistųsi.
„Galiu tik spėti žmogiškai, kad privatūs ar slapti, konfidencialūs dokumentai nebus palikinėjami ant stalo, bet nemanau, kad būtų struktūrinių pokyčių, nes tikriausiai tie dalykai nereikalauja struktūrinių pokyčių.
Dar kartą norėtųsi pakartoti, kad toje medžiagoje, kuri buvo išviešinta, nėra kažkokių sukrečiančių dalykų, tik tokie privatūs. Kadangi žmonės mažai žino apie Vatikano funkcionavimą, tai jiems buvo smalsu, kas kokį sprendimą priėmė, pas ką nuėjo. Kaip britai domisi Karalienės gyvenimu, taip Romoje žmonėms įdomus Vatikano gyvenimas“, – sako buvęs Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie Šventojo sosto.
Didžiausia ir seniausia pasaulyje institucija ir bendruomenė – katalikų Bažnyčia, ko gero, visada bus dėmesio centre. Kaip pastebima, tam įtakos turi ir sekuliarėjanti visuomenė, ir faktas, kad iš žmonių, kurie nesustodami propaguoja tokius dalykus kaip tikėjimas, dora ar sąžiningumas, ir tikimasi daugiau.
Simonas BENDŽIUS
Pasakojimas transliuotas spalio 5 dieną, nuosprendžio P. Gabriele paskelbimo išvakarėse, LRT Radijo laidoje „Ryto garsai“.