Apie pirmąjį vizitą į Lietuvą tapus kardinolu, naująsias pareigas ir popiežių – naujienų portalo tv3.lt interviu su R. Makricku.
Prieš mėnesį, Vasario 16-osios proga, lankėtės Lietuvoje. Po kiek laiko?
Į Lietuvą grįžau beveik po pusės metų, kadangi anksčiau nebuvo galimybių dėl darbų Romoje ir konkrečiai Švč. Mergelės Marijos Didžiosios bazilikoje. Prasidėjo tiesioginis pasirengimas Jubiliejiniams metams, o Švč. Mergelės Marijos Didžiosios bazilika yra viena iš keturių bazilikų, kuriose buvo atvertos Šventosios durys.
Tos keturios bazilikos turi būti pasiruošusios priimti daugybę piligrimų iš viso pasaulio, todėl dabartiniai darbai ir ypač keletas mėnesių prieš tai iš tiesų buvo kupini pasiruošimo ne vien pradėti Jubiliejų atveriant Šventąsias duris, bet ir su visomis kitomis programomis: garantuoti piligrimams šventųjų mišių aukojimą, taip pat, kad jie galėtų susipažinti su bazilikos istoriniais ir meniniais turtais.
Bazilika statyta penktajame amžiuje ir iki šių laikų yra sukaupta įvairių meno vertybių, daugelis garsiausių visų laikų Italijos menininkų yra čia dirbę. Todėl žmonėms, kurie atvyksta į piligriminę kelionę, mes siūlome ir kitas keliones – ne tik iš dvasinės, bet ir iš meninės, artistinės pusės pažinti šią baziliką ir jos istoriją.
Taigi dabar jūs esate šios bazilikos šeimininkas?
Taip. Nuo praėjusių metų kovo 19 dienos pasibaigė šios bazilikos komisariavimo laikotarpis, kada popiežius čia buvo mane paskyręs ypatinguoju komisaru. Pasibaigus šiam laikotarpiui, mane paskyrė kaip arkikunigą koadjutorių su kapitulos ir pačios bazilikos valdymo teise.
Kai gruodžio mėnesį tapote kardinolu, jums dar paskirta Šv. Eustachijaus bazilika. Tad kuri šventovė dabar yra pagrindinė?
Mano pagrindinis darbas ir įsipareigojimas yra Švč. Mergelės Marijos Didžiosios bazilika Romoje. Pagal tradiciją kardinolams iš įvairių šalių, kurie yra skiriami į kardinolų kolegiją (jų dabar yra 252), simboliškai kaip titulo bažnyčia yra paskiriama viena iš Romos bažnyčių. Kadangi pagal seną tradiciją, kurios laikosi Bažnyčia, kiekvienam kardinolui bažnyčia paskiriama kaip ženklas, kad tas kardinolas yra Romos kunigijos dalis, nes Romos kunigija renka popiežių, o popiežius pirmiausia yra Romos vyskupas, tik po to eina visos kitos jo pareigos.
Tas titulinės bažnyčios Romoje paskyrimas yra simbolinis, bet kartu išreiškiantis seną tradiciją ir išryškinantis tai, kad kardinolai yra pakviesti būti popiežiaus rinkėjais. Jų ryšys su Roma yra išreiškiamas nors simboliškai, bet per šių bažnyčių paskyrimą. Tačiau realiai nei valdyme, nei kituose reikaluose kardinolai savo titulinėse bažnyčiose nedalyvauja, tik gali būti pakviečiami vienoms ar kitoms liturginėms šventėms.
Kardinolus iš Lietuvos galima tikrai nesunkiai suskaičiuoti ant rankos pirštų. Kaip pavyko tai pasiekti?
Šie kardinolų paskyrimai nėra kažkoks pasiekimas, tai popiežiaus tiesioginis sprendimas. Popiežius apsisprendžia paskirti vieną ar kitą dvasininką šioms pareigoms. Kaip matome, ypač paskutiniai skyrimai, nėra vien tik jaunesnių kardinolų, kurie gali dalyvauti konsistorijoje, o vėliau konklavoje, bet ir vyresnio amžiaus (virš 80 m.), kad įvertintų jų atliktą tarnystę Bažnyčioje.
Popiežius laisvai skiria šiuos titulus. Man sunku pasakyti, kodėl jis pasirinko būtent mane, bet tam tikras ženklas jau buvo, kai mane paskyrė šios bazilikos arkikunigu koadjutoriumi, nes pagal tradiciją kiekvienos popiežinės bazilikos arkikunigas yra kardinolas. Ši tradicija galėjo būti šiek tiek pakeista, bet popiežius apsisprendė būtent taip.
O Šventąjį Tėvą pažįstu nuo tų laikų, kai pradėjau dirbti valstybės sekretoriate, nuo 2019 m. rugpjūčio mėnesio. Buvo įvairių darbinių klausimų, kuriuos teko spręsti, dalintis informacija, sprendimais, tad galiu sakyti, kad popiežius mane asmeniškai pažįsta. Bet galite įsivaizduoti, kad popiežius pažįsta didžiąją dalį, jeigu ne visus, pasaulio vyskupus, todėl jo sprendimas yra visiškai asmeninis pasirinkimas.
Tikriausiai popiežius taip išreiškė pasitikėjimą jumis?
Popiežiaus pasitikėjimas tikrai buvo išreikštas. Aš jau buvau dėkingas popiežiui mane skiriant į Švč. Mergelės Marijos Didžiosios bazilikos ypatingojo komisaro pareigas, nes šios pareigos reikalauja padaryti daug pakeitimų ir pertvarkų bazilikos gyvenime. Tas pasitikėjimas buvo nuo pradžių. Manau, kad visi užsibrėžti, planuoti dalykai, kuriuos turėjome atlikti, buvo atlikti. Popiežius buvo dėl to patenkintas ir, ko gero, norėjo, kad toliau būtų šių darbų tęstinumas. Kaip ir minėjau, tam, kad bazilika atsivertų ne vien tik liturginiams dalykams, bet ir atvertų savo istorinius ir meninius lobius.
Ar gerai suprantu, kad iki to laiko bazilika buvo uždaresnė, veikianti daugiausia dėl liturginių tikslų, o kai ėmėtės pokyčių, ji tapo atviresnė piligrimams ir kitiems pasauliečiams?
Taip, buvo daromi pokyčiai, kad bazilika būtų atviresnė įvairiapusiškoms veikloms, t. y., kad būtų priėjimas prie meninių vertybių, perorganizavimas mūsų muziejaus. Taip pat naujų pastoracinių bei muziejinių programų įvedimas.
Pavyzdžiui, dabar galima netgi užlipti ant bazilikos terasų ir kupolų pasigerėti Romos vaizdais, nes bazilika pastatyta ant aukščiausios miesto kalvos, iš kur galima matyti visą Romą ir Šv. Petro baziliką. Taip pat galima aplankyti archeologinę mūsų bazilikos pusę, nes beveik po visa bazilika atlikti archeologiniai kasinėjimai, kuriuos atitinkamai sutvarkius dėl saugumo reikalavimų mes jau galime priimti [lankytojus] ir rodyti rūsius, išlikusias freskas ir netgi vieno iš popiežių kapą.
Jau ir prieš tai bazilika buvo atvira liturginiams dalykams, bet mes liturginę ir pastoracinę dalį dar sustiprinome, įvesdami su bazilikos istorija susijusių pastoracinių programų, pavyzdžiui, gyvosios prakartėlės šventimą. Dabar kiekvienais metais prieš Kalėdas susirenka apie 2000 gyvosios prakartėlės entuziastų iš visos Italijos, visi apsirengę to meto, kai gimė Jėzus, drabužiais. Aplink baziliką vyksta spektaklis apie Jėzaus gimimą – žmonės gali matyti visą biblinę istoriją, papasakotą gyvai.
Per Marijos mėnesį, gegužę ir spalį, yra kalbamas rožinis, bet ne bazilikoje, o ant jos laiptų. Žmonės, kurie praeina, gali prisijungti ir visas miestas gali matyti, kad šioje bazilikoje šiais ypatingais mėnesiais, skirtais Marijai, meldžiamasi ne vien bazilikos viduje, bet ir išorėje.
Ar prisidėjo papildomų atsakomybių, kai tapote kardinolu? Kitaip tariant, kokios pagrindinės jūsų, kaip kardinolo, pareigos?
Pagrindinės kardinolo pareigos, nurodytos bažnytinėje teisėje, yra dvi: būti popiežiaus pirmaisiais patarėjais įvairiais Bažnyčios klausimais, tiek konsistorijos metu, kai sukviečiami visi kardinolai, tiek per atskirų dikasterijų darbą; kita kardinolų užduotis yra išrinkti popiežių.
Dabar aš, kaip kardinolas, turiu pareigas vyskupų skyrimo dikasterijoje. Tai yra Bažnyčios institucija, kuri rūpinasi vyskupų skyrimu visame pasaulyje, kandidatūrų pateikimu popiežiui. Mano, kaip kardinolo, naujas darbas buvo ši popiežiaus patikėta dikasterija, kuri yra gana veikli. Kas dvi savaites vyksta susitikimai, kur yra svarstomi įvairių vyskupijų reikalai ir vyskupų skyrimai į tas vyskupijas.
Matome pranešimus iš užsienio, neva jau ryškėja kandidatai, galintys pakeisti šį popiežių. Ar tai tiesa, ar jūs, kardinolai, ant stalo jau turite pirmąsias potencialių kandidatų pavardes?
Tikrai ne. Tai daugiau žurnalistinės spekuliacijos, kadangi konklava vyksta per konklavą. Kandidatai išryškėja ir popiežius išrenkamas konklavoje be jokio papildomo pasiruošimo prieš tai ir pan. Aišku, pažintis su kandidatu, būna ir anksčiau, bet čia daugiau žurnalistiniai samprotavimai. Konklava vyksta per konklavą.
Pasaulis stebi naujienas apie popiežiaus sveikatą. Viena iš kardinolų pareigų yra palaidoti popiežių, tad paklausiu tiesiai – ar jau ruošiamasi blogiausiam?
Popiežius pats yra nurodęs, kaip nori būti palaidotas ir kur. Buvo išleistas naujas dokumentas, kur jis pasisakė šiuo klausimu.
Jo noras, kad jo kapas būtų būtent Švč. Mergelės Marijos Didžiosios bazilikoje, dėl to šiuo popiežiaus pasirinkimu esame tikrai pagerbti. Neatsitiktinai – ši bazilika buvo be galo brangi popiežiui, dar prieš patampant popiežiumi.
Kažkokio kitokio pasiruošimo net negali būti, nes popiežius yra gyvas, jo sveikata gerėja ir linkime jam greičiau sugrįžti pilna tarnyste.
Sakėte, kad pažinojote popiežių ir asmeniškai. Kol jis dar nebuvo ligoninėje, kiek dažnai tekdavo su juo matytis akis į akį, kalbėtis?
Priklausydavo nuo esamų reikalų. Kai reikėdavo pasitarti ar gauti popiežiaus palaiminimą vieniems ar kitiems sprendimams, susitikdavau su juo. Tai būdavo maždaug kas antrą mėnesį ilgam asmeniniam pokalbiui. Paskutinį kartą tokį susitikimą turėjau sausio 28 d.
Šiaip kiekvieną dieną susitikdavome neformalioje aplinkoje. Kadangi gyvenu Šv. Mortos namuose Vatikane, popiežius kiekvieną vakarą nusileisdavo vakarieniauti, jį būdavo galima dažnai sutikti šiuose namuose.
Kokį įspūdį popiežius jums paliko? Koks jis žmogus?
Popiežius stebina savo žmogiškumu. Tiek oficialių susitikimų metu, tiek neformaliuose susitikimuose yra labai paprastas. Visada mėgsta pajuokauti, turi gerą humoro jausmą.
Kas tikrai žavi, kad jis arba praeidamas, arba dabar, kai jį praveža vėžimėlyje, visada nori pasisveikinti su žmonėmis, užkalbinti. Kiekvieną vakarą, kai po vakarienės grįžta į savo kambarį, visada pasisveikina su tuo metu esančiais žmonėmis, kurie dirba priėmime.
Man visada palikdavo įspūdį, kad kiekvienąkart sekmadienį po Angelo maldos jis grįždavo į Šv. Mortos namus ir visada pietaudavo su tų namų darbuotojais – susėsdavo prie vieno stalo, pietaudavo ir kalbėdavosi, domėdavosi tų žmonių gyvenimais. Jis visus pažinojo, visus kviesdavo vardais.
Iš tiesų popiežius yra be galo žmogiškas, atviras ir paprastas ganytojas. Šią jo savybę tikrai visi esame patyrę, ne tik tie, kurie gyvename Šv. Mortos namuose, bet ir kiti, kurie su juo susitinka.
Be to, popiežius turi be galo stiprią atmintį. Prisimena dalykus, apie kuriuos buvo kalbama, kurie išsisprendė ar neišsisprendė. Jis visada paklausdavo, kaip jie sekasi be jokio papildomo pasiruošimo. Matosi, kad žmogus turi ypatingą atmintį. Tai labai padeda ir bendraujant, ir sprendžiant visus klausimus.
Kaskart, kai popiežiui pablogėdavo sveikata, viešojoje erdvėje kildavo klausimų, ar jis neatsistatydins. Kaip suprantu, to ir dabar padaryti jis neketina?
Ne, nes ir pats popiežius yra sakęs, kad Bažnyčia yra valdoma ne kojomis, o galva. Tokių spekuliacijų dabar tikrai nevyksta, bent jau Bažnyčioje. Žinoma, popiežiai yra laisvi, tai numato ir bažnytinė teisė. Atsistatydinti yra viena iš galimybių ir istoriškai taip yra įvykę, o kaip popiežius apsispręs, yra jo asmeninis sprendimas. Bet tikimės, kad greitu metu jis grįš į savo darbus ir galės tęsti savo tiesiogines pareigas ir Jubiliejinių metų šventimą kartu su visa Bažnyčia.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
