Kaip ir žadėjome pasibaigus Europos futbolo čempionatui, nenutolstame nuo sporto karaliumi vadinamo sporto. Šįkart savo skaitytojams pristatome anglų autoriaus Simono Kuperio straipsnių seriją „Politinis futbolas“.
Šioje serijoje skaitytojai supažindinami su 11 žaidėjų, kurių gyvenimai neišvengiamai susipynė ne tik su futbolu, bet ir su to meto politinėmis peripetijomis. Puikiai parašytoje straipsnių serijoje S. Kuperis pasakoja apie Prancūzijos rinktinės gynėjo Liliano Thuramo įtaką sprendžiant imigrantų integracijos problemas, Diego Maradonos ryšius su Fideliu Castro bei Hugo Chavezu, Paolo Di Canio santykį su fašistine ideologija ir t.t. Tačiau Balsas.lt šios straipsnių serijos pristatymą nusprendė pradėti nuo Austrijos futbolininko Matthiaso Sindelaro, kuris savo laiku atsisakė atstovauti nacistinės Vokietijos vienuolikei.
Vieną 1939 metų sausio rytą geriausias visų laikų Austrijos futbolininkas buvo rastas negyvas savo lovoje kartu su mergina, buvusia prostitute Camilla Castagnola. Mergina kitą dieną mirė ligoninėje. „Mirtį sukėlė apsinuodijimas smalkėmis“ – konstatuojama policijos suvestinėje. Oficiali versija skelbė, kad esą užsikimšo dūmtraukis ir anglies monoksidas ėmė kauptis futbolininko bute. Kaimynystėje gyvenantys žmonės dažnai mirdavo dėl panašių priežasčių, todėl oficiali versija atrodė besanti visiškai patikima.
Tačiau ja patikėjo vos keli žmonės. M. Sindelaro, kuriam tuo metu buvo 35 metai, mirtis, prabėgus vos keliems mėnesiams nuo nacių įvykdytos Austrijos aneksijos, iki šiol lieka paslaptimi.
M. Sindelaro tėvai buvo vargingai gyvenę imigrantai iš Čekijos. Imigravę į Austriją, jie įsikūrė Vienos darbininkų klasės kvartale. Būsimojo futbolininko tėvas žuvo per Pirmąjį pasaulinį karą, tad vaikas visą savo gyvenimą praleido mamos namuose.
Bėgant laikui, jis tapo puikiu puolėju ir įgavo pravardę „Popierinis žmogus“. M. Sindelarą viliojo „Manchester United“, jis buvo vienas pirmųjų futbolininkų, pasirodžiusių reklaminiuose skelbimuose. M. Sindelaras buvo Austrijos svajonių komandos simbolis.
1931 metų gegužį austrai nugalėjo ik tol kontinente dar nenugalėtą Škotijos vienuolikę. Ši pergalė rezultatu 5:0 buvo bene pati didingiausia Austrijos futbolo istorijoje. Tiesa, svajonių komanda (Wunderteam) su žemėmis sulygino ir Vokietiją (6:0 ir 5:0), ir Prancūziją (4:0), ir Vengriją (8:2), ir daugelį kitų pajėgių vienuolikių. 1933 metų balandį austrų viešpatavimą sustabdė Čekoslovakija, kuri išvykoje palaužė M. Sindelaro ekipą rezultatu 2:1. Prieš 3 mėnesius Vokietijos kancleriu jau buvo tapęs austras – Adolfas Hitleris.
Kai 1938 metų kovą Trečiasis Reichas aneksavo Austriją, M. Sindelaras buvo pakviestas atstovauti jungtinei Austrijos bei nacistinės Vokietijos ekipai. Tačiau, motyvuodamas amžiumi, M. Sindelaras tą padaryti atsisakė. Vėliau Vokietijos treneris Seppas Herbergeris pareiškė: „Man beveik susidarė įspūdis, kad jo atsisakymą lėmė su politinėmis aplinkybėmis motyvai. Aš jį supratau. Kai aš jam tai pasakiau, jis atrodė besąs išlaisvintas.“
M. Sindelaras buvusiam savo klubo Vienos „Austria“ vadovui, kurį naciai iš pareigų pašalino dėl žydiškos kilmės, pasakė: „Naujasis klubo vadovas uždraudė man su jumis sveikintis, bet aš, pone, visuomet su jumis sveikinsiuosi“.
Netrukus, kaip rašo Vokietijos istorikas Nilsas Havemannas, nacistinė valdžia identifikavo M. Sindelarą kaip žydams draugišką ir partijos susitikimus ignoruojantį asmenį. Kai M. Sindelaras pirko kavinę iš žydo, kuris buvo verčiamas ją parduoti, tai sąžiningai sumokėjo tuometinę rinkos kainą. Naciams tai nepatiko.
Galiausiai buvo surengtas įžymusis Aneksijos mačas, kuriame susikovė vokiečių rinktinė bei Ostmarkas – toks vardas buvo suteiktas naujajai provincijai, kuri kadaise vadinosi Austrija. M. Sindelaras ir toliau erzino nacistinę valdžią ir viešai atskleidė, kad rungtynių baigtis esą yra nuspręsta iš anksto.
Galiausiai M. Sindelaras netgi drįso įmušti įvartį ir Ostmarkas nugalėjo rezultatu 2:0. Po įvarčio M. Sindelaras nubėgo prie tribūnos, kurioje sėdėjo nacistinės valdžios atstovai, ir atliko įsimintiną triumfo šokį.
Istorikai Ulrichas Lindneris bei Gerhardas Fischeris savo puikioje knygoje „Strumer fur Hitler“, kurioje atskleidžia visą futbolo istoriją valdant naciams, teigia, kad iš futbolininkų pasipriešinimo A. Hitleriui tikėtis buvo gana sunku, nes patys vokiečiai jam beveik nesipriešino, tačiau M. Sindelaro pavyzdys akivaizdžiai buvo neigiamas, nes galėjo lemti tai, kad ir daugiau austrų futbolininkų būtų atsisakę atstovauti nacistinei Vokietijai.
Neverta stebėtis, kad tuo metu, kai M. Sindelaras mirė, dauguma austrų abejojo oficialia jo mirties priežastimi. Nacionaliniai didvyriai paprasčiausiai taip nemiršta. Vienas iš policininkų laikraščiui „Kronen Zeitung“ pareiškė, kad ventiliacijos dūmtraukis M. Sindelaro namuose veikė puikiai. Tokiu atveju galima drąsiai suabejoti tuo, ar futbolininkas tikrai mirė apsinuodijęs smalkėmis.
Buvo manoma, kad porą nužudė arba sąvadautojas, žinomas kaip Amerika-Maxi, arba naciai. Įtarimus tik dar labiau didina ir tas faktas, kad po metų Vokietijos kalėjime mirė pasaulio dviračių čempionas iš Austrijos Albertas Lichteris. Jis buvo pagautas kontrabanda gabenantis pinigus Šveicarijoje įsikūrusiems žydų pabėgėliams. Nacistinė valdžia pareiškė, kad dviratininkas esą nusižudė.
Dar viena populiari legenda teigia, kad M. Sindelaras ir C. Castagnola kartu įvykdė savižudybę, nes nenorėjo gyventi valdomi nacių. M. Sindelaro laidotuvėse dalyvavo 15 tūkst. žmonių, o piligriminės kelionės prie jo kapo nenutrūko ir viso Antrojo pasaulinio karo metu.
Dabar kone visi tarpukario Austrijos futbolininkai yra pamiršti, tačiau M. Sindelaro atminimas gyvuoja daugumos austrų sąmonėje. Jo vardu yra pavadinta viena Vienos „Austria“ klubo stadiono tribūna, o pats M. Sindelaras buvo išrinktas geriausiu XX amžiaus austrų futbolininku. Galiausiai praėjusiais metais Vienos teatre buvo suvaidinta pjesė, kuri vadinasi tiesiog „Sindelaras“.
Veikiausiai niekas jau nebesužinos tikrųjų priežasčių, kodėl mirė šis austrų futbolininkas. Tačiau jo istorija gyvuoja, nes M. Sindelaras simbolizuoja tris prarastąsias Vienas: laisvąjį miestą, kurį išprievartavo A. Hitleris, kultūrinį centrą, kuriame kūrė tokie asmenys kaip Sigmundas Freudas, Arthuras Schnitzleris bei Friedrichas Hayekas, ir globalinę tarpukario futbolo sostinę.
