Prakaulus baro padavėjas Bramas Brammeris juodais trikotažiniais marškinėliais prisimena visas, kurios buvo uždarytos.
Alinė „The Triangle“ virto lenkišku prekybos centru, „The Windmill“ – azijietiško maisto parduotuve, „The Eight Bells“ – vaikų lopšeliu. Nekilnojamojo turto agentas įsikraustė į buvusią „The Norfolk Arms“, o „The Greyhound“ pakeitė dvi lenkų parduotuvės. „The Royal Oak“ buvo nugriauta, kad būtų vietos butams, sakė jis. „Anglai išvažiuoja ir tai ima virsti getu, – sakė 58 metų B.Brammeris, turėdamas omenyje šio Anglijos rytuose esančio miesto Milfildo rajoną. – Visuomenės infrastruktūra buvo sunaikinta.“
Daugeliui žmonių, kurie balsavo už Didžiosios Britanijos išstojimą iš Europos Sąjungos (ES), B.Brammerio pasakojimas apie Piterborą yra siaubo istorija, kuri, kaip jie baiminasi, kartosis miesteliuose ir kaimuose visoje šalyje: gatves užvaldys užsienio kalbos, papročiai ir religijos, o britų identitetas bus ardomas su kiekviena aline, kuri virs kebabine ar etninio maisto parduotuve.
Jie nežino, ar pasitraukimas iš 28 narių ES bloko ką nors labai pakeis, bet jie bent turėjo šansą padaryti pareiškimą politikams, kurie, kaip jie jaučia, ignoravo jų susirūpinimą migracija.
„Norėjau susigrąžinti savo šalį. Norėjau būti anglas, britas. Tikiuosi grįžti į normalias vėžes“, – sakė 67 metų Bruce'as Johnsonas, balsavęs už išstojimą. Jis Piterboro turguje pardavinėja tapetus ir dovanų korteles.
Piterboras, esantis už valandos kelio traukiniu į šiaurę nuo Londono, patyrė spartų demografinį pasikeitimą: nuo amžiaus pradžios absorbavo daugiau kaip 30 tūkst. migrantų. Gyventojų skaičius nuo 156 tūkst. 2001 metais pašoko iki 194 tūkst. 2014 metais. Surašymo skaičiai rodo, kad baltųjų britų skaičius sumažėjo nuo 86 proc. 2001 metais iki 71 proc. 2011 metais.
Nors šis miestas seniai tapo namais pakistaniečių, iš Karibų regiono kilusių juodaodžių ir italų mažumoms, daug jo gyventojų balsuoti už „Brexit“ per birželio 23-iosios referendumą paskatino padidėjęs migrantų srautas iš ES narių Lenkijos, Lietuvos, Slovakijos, o pastaruoju metu ir iš Rumunijos bei Bulgarijos. 61 proc. Piterboro rinkėjų balsavo už išstojimą, nors visos šalies vidurkis yra 52 procentai.
Piktnaudžiauja socialiniu aprūpinimu
Kai kurie gyventojai anglai kaltina naujokus užimant jų darbo vietas ar gyvenant iš pašalpų. Britų bulvariniai laikraščiai prieš kelerius metus iš Piterboro siuntė pranešimus apie migrantų, laukiančių eilėse prie miesto socialinio aprūpinimo skyrių, ordas.
Tačiau net vietos kampanijos už išstojimą lyderis sakė, kad pranešimai apie piktnaudžiavimą pašalpomis buvo išpūsti, ir pažymėjo, kad ir kai kurie britai piktnaudžiauja socialinio aprūpinimo sistema.
Jay Beecheris, euroskeptiškos Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos (UKIP) Piterboro skyriaus pirmininko pavaduotojas, sakė, kad dauguma migrantų iš Rytų Europos sunkiai dirba, dažnai imasi minimaliai apmokamų darbų ūkiuose ir fabrikuose, kurių nenori anglai. „Nėra taip, kad mes nenorime čia tų žmonių, mes tiesiog negalime jų apgyvendinti, – sakė J.Beecheris. – Tai sekina vietos išteklius. Ir mes matome integracijos trūkumą.“
Per 2011 metų surašymą Piterbore buvo suskaičiuoti 6 666 lenkai ir 3 712 lietuvių, bet tikrieji skaičiai, kaip manoma, yra gerokai didesni.
Mokyklos darosi perpildytos, moksleivių nuo 2010-ųjų iki 2015-ųjų padaugėjo daugiau kaip 4-iais tūkst., jie kalba dešimtimis kalbų. Miesto taryba nurodo, kad pradinėse mokyklose 1 075 mokinių gimtoji kalba yra lenkų, 721 mokinio – lietuvių, 533 mokinių – portugalų, o 286 mokinių – slovakų.
Rytų Europos įtaka pastebima daugiataučiame Milfilde, kur kai kuriuose prekybos centruose pilna lenkiškų dešrų, alaus ir degtinės, net – lenkiško mineralinio vandens ir tualetinio popieriaus.
Prišiukšlinti šaligatviai, namai piktžolėmis apžėlusiais fasadiniais kiemais ir pasitaikantys girtuokliai sukuria šiame rajone nykimo pojūtį, bet tai atsveria gatvių kavinės ir populiarūs vaisių pardavėjai.
Prie vieno arabų restorano automobilių pardavėjas iš Egipto Mahmoudas El Dogdogas sakė, jog Britanija buvo teisi, nubalsavusi už išstojimą, kad nebeatvyktų daugiau žmonių iš Rytų Europos.
Pasak jo, rasizmą, su kuriuo jis susiduria Didžiojoje Britanijoje, demonstruoja atvykėliai iš Rytų Europos, o ne anglai. Kiti su juo buvę egiptiečiai sakė, kad neteisinga taip apibendrinti, ir juokavo, kad Mahmoudo nuomonę suformavo skyrybos su slovake.
Kai kurie migrantai sakė nerimaujantys dėl pranešimų apie rasizmo ir ksenofobijos kilimą Britanijoje po birželio 23-iosios referendumo. Lietuvė Lina Vorobjova, kuri dirba kavinėje Piterboro turguje, sakė pajutusi anglų požiūrio pasikeitimą. „Jie pasikeitė, – sakė ji. – Vienas vyresnis džentelmenas paklausė manęs: „Kada išvykstat namo?“
Tačiau klientai jokių priešiškumo ženklų nerodo, kai kurie jų su L.Vorobjova sveikinasi kreipdamiesi vardu.
Trečiadienį maždaug šimtas lietuvių, kurių kai kurie buvo su tautiniais kostiumais, miesto centre be jokių incidentų atšventė Lietuvos valstybės dieną. Stovėdami priešais didingą Piterboro gotikinę katedrą, jie mojavo Lietuvos vėliavomis ir giedojo savo šalies himną.
Lietuvis patenkintas Britanija
10 metų Piterbore gyvenantis lietuvis Viktoras Savičius sakė, kad Britanija buvo nepaprastai tolerantiška migrantams: „Daug labiau nei užsieniečiai yra toleruojami mano šalyje.“
Jis šventėje nedalyvavo dėl darbo. Šio 44 metų vyro diena prasidėjo 5 val., nuo arbatos puodelio ir dviejų sumuštinių, o paskui jis 45 minutes važiavo į fabriką, kur 10 valandų per dieną purškia dažais treilerius, keturias arba penkias dienas per savaitę. Šiuo metu jis dirba ir šeštadieniais – dažo tiltą Kolčesteryje, kad uždirbtų papildomų pinigų savo šešių asmenų šeimai.
V.Savičius sakė, kad kai atvyko į Piterborą, „jie ant kiekvieno gatvės kampo šaukte šaukėsi“ užsieniečių atvykti dirbti. Vėliau požiūris į migrantus pasidarė griežtesnis, bet jis sako suprantantis, kodėl. „Mūsų per daug. Paprasčiausiai per daug“, – sakė jis.
Alinėje „Hand and Heart“ B.Brammeris sakė žinantis, kad kai kurie migrantai yra geri, sunkiai dirbantys žmonės. Vis dėlto jis nemano, kad jie pakankamai stengiasi integruotis. Nė vienas iš jų neateina į jo alinę, sakė jis ir pridūrė, kad žmonės iš Rytų Europos geria namuose, o musulmonai negeria išvis. „Aš ne rasistas, tai tik sveikas protas“, – pasakė jis, pradėdamas monologą apie nusikalstamumą, alkoholizmą ir kitus, pasak jo, su imigracija pablogėjusius dalykus.
Vieną jauną vyrą, atėjusį išgerti alaus su kolega, aiškiai trikdė neigiamos B.Brammerio kalbos apie rajono gyventojus ne anglus, ir galiausiai jis jį pertraukė. „Kodėl mes negalim dirbti kartu? – klausė tas vyras. – Ši šalis šimtus metų kolonizavo kitas šalis. Kas bloga, jei žmonės iš tų šalių atvyksta čia?“
Jis išgėrė savo paskutinį gurkšnį ir pakilo eiti. B.Brammeris jį sustabdė ir paspaudė jam ranką. Jie sutarė nesutarti. Nuotaika alinėje apniuko. B.Brammeris liūdnai tarstelėjo, kad daug neuždirba ir kad savininkas parduoda pastatą. „Galvoju: ar tikrai noriu, kad ši alinė gyvuotų toliau? – sakė B.Brammeris, kuris gyvena virš alinės su savo trečiąja žmona. – Tai ne tik mano alinė, tai – mano namai.“
Tuo tarpu lauke lenkų šeima nešė baldus į gretimą pastatą.
